Haruki Murakami „Vyrai be moterų“

Kaip visada - pirmoji metų knyga yra brangiojo Murakami. Nei daug, nei mažai - jau šešti metai pirmosiomis sausio dienomis draugauju su savo mėgstamu japonų rašytoju.

„Vyrai be moterų“ - antroji mano skaityta Murakami apsakymų knyga.

Kaip visada, apie apsakymų knygas kalbėti yra sunku. Ši talpina šešias istorijas apie įvairaus amžiaus vyrus, kurie vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu neteko mylimųjų. Visi jie bando analizuoti priežastis, kodėl ir kur tos moterys dingo, kaip jie gyveno tuomet ir dabar, kai moterų nebėra (jos nebūtinai mirusios, nesuklyskit. Būdų prarasti moteris yra, ko gero, šimtai).

Haruki Murakami lieka ištikimas savo stiliui. Nors skaitydama galvojau, kad knyga iki skausmo realistiška, bet visgi mistikos, kurią taip mėgstu Murakami kūriniuose, taip pat buvo. Ne tiek daug, kiek norėtųsi, bet buvo. Skaitinėdama recenzijas radau nuomonių, kad Murakami stovi vietoje. Niekur nebejuda - pasakojimai panašūs vieni į kitus, nerandama nieko naujo ir panašiai. O aš visgi liksiu prie tos nuomonės, kad šis rašytojas gali ir nesikeisti. Būtent tokį jį ir myliu - su vienišais vyrais, mistika, kuri persipina su realybe, katėmis ir ausimis. Beje, šioje knygoje nė karto nebuvo paminėtos moters ausys, kuo, tiesą sakant, tikrai stebėjausi. Tad vienintelis šios knygos minusas tas, kad apsakymai per greitai baigiasi. Tik spėji įsijausti į pasakojimą ir op - pabaiga.

Man ypatingai patiko vienas apsakymas, „Nepriklausomas organas“. Jame pasakojama apie pusamžį daktarą Tokajų, elegantišką vyrą, kuris, dingus mylimai moteriai, mirė iš meilės - tiesiogine tų žodžių prasme. Žmogų, ieškojusį atsakymo į klausimą kas aš esu. Tyliai tikiuosi, kad daktaras jį rado.

Ar rekomenduočiau paskaityti šią knygą? Taip, jei mylite Murakami. O jei dar nieko nesate jo skaitę, o romanai atrodo per ilgi, tuomet irgi puikiai tiks.

Haruki Murakami „Dramblys pradingsta“

Vaje. Tokius sąrašus susidariau, tiek pasiryžimų turėjau, o vis tiek tik dabar - praėjus pusantro mėnesio nuo naujųjų metų - perskaičiau pirmąją knygą.. Gėda ir prieš save, ir prieš kitus. Kaip ten bebūtų, metus ir vėl pradedu su Murakami - kitaip jau nevalia :) Knygą gavau dovanų per Kalėdas.

Anksčiau esu skaičiusi tik Murakami rašytus romanus, tad apsakymai buvo iš dalies naujas dalykas, su kuriuo būtinai reikėjo susipažinti.

„Dramblyje“ radau daug širdžiai mielų dalykų. Čia, kaip ir kitose šio rašytojo knygose, realybė smarkiai persipina su nerealiomis fantazijomis. Kas svarbiausia, tai kad ir čia visi tie „nepaaiškinami“ reiškiniai yra taip arti realybės, kad net nesupranti, kas yra kas, kur prasideda sapnai, o kur - tikras veikėjų gyvenimas. Tas mane jau tiek metų stebina, ir vis dar žavi, ir, manau, niekad neatsibos.

Jau nekalbu apie ausis, Vatanabę Noboru (šitas žmogus kartojasi jau kelintame kūrinyje, jei neklystu, ir keletoje apsakymų, bet visur jis yra vis kitas žmogus - koks čia būtų paaiškinimas?), trisdešimtmečius vyrus.. Viskas taip pažįstama, kad skaitydamas jau iškart esi susigyvenęs su kūriniu.

Susipažinimą su Murakami apsakymais taip pat laikau vykusiu. Man patiko tai, kad skaitant apima toks jausmas, lyg skaitytum atskiras knygas, ir taip iš eilės, vieną po kitos. Labai gera taip jaustis, tikrai tikrai, nes paprastai po vienos Murakamiškos knygos pavargstu ir turi praeiti ilgokas laiko tarpas, kol vėl norisi pasiimti jį į rankas. O štai čia - pats tas. Apsakymai yra puiki priemonė tam troškuliui numalšinti. Juose gal netgi daugiau narpliojamų problemų. Arba yra kada apie jas pagalvoti. Na, tarkim: skaitai skaitai romaną, įsisuki į siužetinę liniją ir tik nori sužinoti, kas vyks toliau. O štai su apsakymais kitaip: skaitai ir atpažįsti tas problemas paprastų žmonių gyvenimuose, viskas išdėstyta pasitelkiant daug mažiau žodžių, pabaigi vieną ir stabteli pamąstyti. Ypač įstrigo vienas, apie patyčias, vadinasi „Tyla“. Jei kada turėsit laiko, pasiimkit knygyne šią knygą ir atsiverskit priešpaskutinį apsakymą. Tyliai paskaitykit.