Elvyra Kučinskaitė „Be pavadinimo“

Lapkričio 1-ąją pasitikau su simboliška knyga - knyga be pavadinimo, nes na kaip gali ją tokią kaip nors pavadinti? Knyga, kurioje sugulė nusižudžiusiųjų artimųjų pasakojimai ir istorijos, išgyvenimai, kurių verčiau jau niekam netektų patirti.

Nors pirma mintis, aplankanti paėmus šią knygą, kad bus be galo tamsu ir slogu, tačiau taip anaiptol nėra. Iš jos veržiasi ne mirtis, o noras išlikti, kabintis į gyvenimą nagais, padėti kitam ir sau pačiam. Neslėpsiu, kad skaitydama tikrai ne kartą tramdžiau ašaras, buvo momentų, kada tiesiog reikėjo padėti knygą į šalį ir truputį pailsėti. Apskritai skaitant tarsi plėšomasi į dvi dalis: tai knyga, kurios lyg ir negali perskaityti vienu prisėdimu, bet kartu ir nesinori padėti, nes istorijos taip įtraukia. Skaitai ir stebiesi, kiek žmogus savyje turi stiprybės viską ištverti.

Pasakojimai neanonimiški, minimi vardai ir vietos - norima atsikratyti visų stigmų, kad tiek nusižudžiusieji, tiek jų artimieji yra tarsi kitokie, pažymėti. Tiesą sakant, net neįsivaizdavau, kad visuomenėje vyrauja tokie nusistatymai, kada bandoma apsimesti, kad nieko neįvyko ar baisiai grubiai kalbama, neva „tai tu dar dėl to verki?“. Kaip turi jaustis žmogus, išgirdęs tokius žodžius, kuomet jam labiausiai reikia palaikymo, buvimo šalia, supratimo? Žodžiu, skaitant iškyla milijonai klausimų, o kartu ir supratimas, kad jei - neduokdie - pačiam taip nutiktų, vis tiek nežinotum, kaip elgtis.

Visgi, kaip ir sakiau, skaityti šią knygą yra be galo lengva. Už tai galima padėkoti knygos sudarytojai, kuri tokia šilta, jaukia kalba perteikia visus pasakojimus. Nesijaučiu nė kiek apsunkusi, nors istorijų ten aprašyta nemažai. Net truputį gaila, kad knyga nėra storesnė, nors, aišku, visų skausmo čia sudėti neįmanoma.

Kai savižudybės yra tokia opi problema, manau, šią knygą perskaityti turėtų kiekvienas. Reikia išmokti atpažinti ženklus, kad netaptume dar vienos liūdnos istorijos pasakotojais. Taip pat savo suvokimo praplėtimui, kur yra žmogaus emocijų ribos, kiek galime ištverti ir atlaikyti - net neabejoju, kad po šios knygos kiekvieno kasdienės problemos pasirodys kaip nereikšmingi dalykai, dėl kurių neverta kvaršinti galvos. Nemažai papasakojusių savo istorijas paminėjo, kad būtent tokios knygos perskaitymas jiems padėjo sugrįžti į save, susidėlioti savo mintis po užgriuvusios nelaimės, todėl labai džiaugiuosi tokia iniciatyv - turime nebijoti apie tai kalbėti, kreiptis pagalbos ir taip griauti nusistovėjusias tylos normas.

Paul Kalanithi „Įkvėpti tylą“

Ši knyga - puikus įrodymas, kad ne visi bestseleriai yra nieko verti. Tokią knygą verta turėti savo asmeninėje bibliotekoje, karts nuo karto perskaityti ir viską permąstyti.

Paul Kalanithi - gydytojas neurochirurgas bei rašytojas. Pasiekęs karjeros aukštumų vos 36-erių, Paul prieš akis laiko kompiuterinės tomografijos nuotrauką, kurioje mato daugybę auglių plaučiuose, sunykusią kepenų skiltį, žodžiu, vėžį su metastazėmis. Deja, nuotrauka ne paciento, o jo paties. Žinodamas, kad tokiems ligoniams nėra jokių šansų, Paul dalinasi su mumis, skaitytojais, savo kelione per gyvenimą, ligą ir gydytojo virsmą pacientu.

Tai meistriškai parašyta knyga. Jau nuo pat pradžių (pf, tai netgi parašyta galiniame viršelyje) aišku, kad nėra jokios vilties, bet kartu čia jos sudėta velniškai daug. Stebina žmoguje slypinti jėga, su kuria jis kabinasi į gyvenimą, kai net pačiose prasčiausiose situacijose sugebama įžvelgti prasmę. Tai galėtų būti puikus vadovėlis kiekvienam iš mūsų, kuomet norisi paverkšlenti dėl skaudančių kojų ar pavargusios nugaros. Perskaitai - ir vėl sugrįžti į realybę, kur žmonės kasdien kaunasi dėl savo gyvybės.

Kadaise supratau, kad Darwinas ir Nietzsche sutarė dėl vieno dalyko: svarbiausia organizmo savybė yra kova.

Kaip epiloge rašo Paul žmona Lucy, didžiąją savo gyvenimo dalį Paul ieškojo atsakymo į klausimą, kaip gyventi prasmingai. Filosofiškai žvelgdamas į santykius su žmonėmis, manau, tą atsakymą jis atrado ir dėl to gali ramiai ilsėtis. Puslapis po puslapio Paul moko savo skaitytojus drąsiai pasitikti mirtį, lyg tai būtų tik dar viena stotelė ilgame žmogaus kelyje. Tai galėtų būti ir mokomoji knyga, kaip medikams bendrauti su savo pacientais. Ir man pačiai reikėtų daug ko pasimokyti.

Mirtis - vienkartinis įvykis, bet gyventi su nepagydoma liga - tai procesas.

Keista rankose laikyti žmogaus, kuris dar visai neseniai buvo toks gyvas, kūrinį. Tas suvokimas knygos pabaigoje smogia taip stipriai, kad negali neverkti. Paul pats sau sukūrė tobulą paminklą, kurį asmeniškai palietė ir apmąstė milijonai žmonių. Be galo gerbiu tokius žmones, kurie, nors dar visai neseniai nežinojai, kad apskritai egzistavo, staiga taip įsirėžia atmintin ir palieka po savęs pėdsaką ilgam.

Anna Reid „Leningradas“

Šią knygą noriu perskaityti jau nuo tada, kai ji pasirodė, t.y. nuo 2011 m. Ir tik visai neseniai ją įsigijau, nes kartais būna nuojauta, kad va šitą knygą tai jau būtinai reikia turėti savo lentynoje. Ir dažniausiai nuojauta neapgauna, kaip neapgvo ir šį kartą.

„Leningradas“ - tai knyga apie blokadą, apie kurią per istorijos pamokas arba praklausiau, arba nieko reikšmingo neužsiminė (nors, aišku, labiau tikėtina, kad praklausiau). O čia, pasirodo, galima ištisas paskaitas skaityti. Trumpai: 1941-aisiais Hitleris įsiveržė į Sovietų Sąjungą. Kol veikiant Sovietų propagandai Leningrado žmonės nemanė, kad čia kažkas rimto, vokiečių armija ryžtingai yrėsi į priekį. Kol apsupo miestą. Buvo svarstoma, ką su miestu daryti: okupuoti (atmesta, nes reiktų tiekti maistą), moteris, vaikus ir senukus išvežti, o kitiems leisti badauti, tvirtai apsupti miestą kulkosvaidžių saugoma elektrine tvora ir pan. Pats Hitleris norėjo Leningradą (kaip ir Maskvą) sulyginti su žeme, tačiau jo vadai nebuvo tokie tikri. Galiausiai miestas apšaudomas, vykdomi antskrydžiai, o žmonės... žmonės buvę nebuvę. Stalinas evakuacijos nevykdo, maisto daviniai juokingai maži, nemaistingi, miesto gyventojai badauja.

Knyga yra parašyta surinkus daugybę istorinių dokumentų iš II-ojo pasaulinio karo, apipinta autorės mintimis ir su įterptais pasakojimais iš blokados žmonių dienoraščių. Knygos pabaigoje nuorodoms į šaltinius kuriais naudotasi, skirta beveik 40 puslapių. Kaip koks mokslinis darbas, tik šimtą kartų įdomesnis :) Galbūt būtent tos dienoraščių ištraukos padaro knygą tokią gyvą (kad ir kaip groteskiškai tai skambėtų tokiame kontekste). Skaitai ir negali patikėti, kad tokie dalykai dėjosi ne taip jau ir toli nuo mūsų. Apskritai tai net ir perskaičius man yra nesuvokiama, kaip galima palikti milijoninį miestą likimo valiai. Kas turi dėtis šalies vadų galvose, kad norėtųsi gelbėti tik savo sėdynę. Visiškas situacijos rimtumo neigimas, propagandos kišimas žmonėms į galvas, siekiant įrodyti, kad Sovietų Sąjunga - didi ir žmonėmis besirūpinanti valstybė, korupcija už kiekvieno kampo ir dėl to - daugybės paprastų žmonių ir šviesių protų praradimas. Tikriausiai taip vienu sakiniu galėčiau apibūdinti šią knygą.
Gali pasirodyti, kad čia užsieniečių, nieko nenutuokiančių apie Sovietų Sąjungą rašinėlis, bet visgi autorė - žurnalistė, ne vienerius metus studijavusi slavistiką, rašanti darbus būtent apie Rytų Europos istoriją. Net knygoje užsiminta, kad patys rusai blokadą idealizuoja, tad matyti objektyvų požiūrį visada malonu.
Įdomu, kad nepaisant tų prieš akis stovinčių žiaurumų, taip įtaigiai aprašytų vaizdų, kaip atrodo žmonės, mirštantys iš bado, koks jų maisto racionas (stalių klijai, alyva, gyvūnų ir net žmogaus mėsa), žmonės-šviesuliai ir išliko tokiais. Kad ir kaip miestas merdėjo, profesoriai vis tiek vedė paskaitas, egzaminavo studentus, vyko poezijos skaitymai, spektakliai ir t.t. Nesvarbu, kad kasdien tų studentų ir klausytojų būdavo vis mažiau dėl paprastos priežasties - mirties - šie pasišventę žmonės neatsisakė savo darbų. Knygoje ne kartą buvo išsakyta mintis, kuriai pritariu iš visos širdies, kad tik kažkokia veikla gali palaikyti gyvybę tokiomis sąlygomis. Net ryte atsikelti iš lovos, nusiprausti, apsirengti privalo būti rutina, kurios jokiais būdais negalima atsisakyti. Sakoma, kad būtent tie žmonės, kurie nepasidavė visiškai apatijai, ir išgyveno tokį siaubingą laikotarpį.

Visko čia nesurašysi. Knygą skaityti verta, verta ir dar kartą verta. Nors ir stora, tačiau skaitosi labai greitai tiek dėl paties turinio įdomumo, tiek dėl didelių tarpų tarp eilučių ir didelių paraščių. Labai rekomenduoju, jei dar nesate jos skaitę - net jei neskaitote istorinių knygų (man ši irgi buvo pirmoji). Knyga apie dvasios ir proto stiprybę, apie žmogaus sugebėjimą išgyventi pačiomis blogiausiomis sąlygomis, kokias tik galima sugalvoti, apie tai, kaip net gyvenant šitaip įmanoma išlikti žmonėmis. Kyla labai nedaug abejonių, kad nepatiks. Skanaus.

James Bowen "Katinas Bobas"

Viskas, kas susiję su katėmis, yra gerai. Esu tikra šių gyvūnų mylėtoja ir tai gali suprasti visi mane pirmą (ir paskutinį) kartą matantys žmonės - ant rankos turiu paslaptingo katino tatuiruotę. Šią knygą pamačiau knygyne, bet kadangi mūsų biblioteka yra puiki ir turi daugelį naujausių knygų, ir net mano neskaitantis brolis Bobu susidomėjo, tai nedelsdama ir pasiėmiau paskaityti.

James pasakoja savo istoriją apie tai, kaip jo gyvenimą pakeitė Bobas. Bobas netikėtai išdygo prie James durų ir niekur iš ten nepasitraukė. Vaikinui, besigydančiam nuo priklausomybės nuo narkotikų ir uždarbiaujančiam gatvėje grojant gitara, šis gyvūnas suteikė viltį, įpūtė stiprybės ir jėgų pakeisti savo gyvenimą.

Ahh, skaičiau šią istoriją ir vis šypsojausi. Nuostabu, kaip gali pakeisti gyvenimą minkštas pūkų kamuoliukas, kuriuo gali rūpintis. Patiko tai, kaip skaitant galėjai jausti, kad James atsiranda atsakomybės jausmas, prisirišimas ir noras rūpintis ne tik savimi. Taip pat labai gražu, kad Bobas iškart parodė savo pasitikėjimą vaikinu. Katės jaučia. Be to, knygoje ne kartą užsiminta, kad tikriausiai jiems abiems tai buvo antras šansas.

O Bobas išties nepaprastas gyvūnas. Skaitant atrodo, kad taip elgtis turėtų šuo. Bet knygos puslapiai tiesiog dvelkia nuoširdumu, tad net nekyla noras suabejoti bent vienu žodžiu apie katiną. Nenuostabu, kad jis užkariavo Londono gatvių praeivių širdis. O vėliau - ir viso pasaulio.

Apskritai knyga skaitosi lengvai, nes parašyta ypač paprastai, gal net šiek tiek primityviai. Bet James - ne rašytojas, o tik paprastas vaikinas, pakilęs iš savo gyvenimo dugno. Ir būtent dėl to man ir patiko tas primityvumas, nes skaitant jauti, kad visa tai buvo iš tikrųjų išgyventa.

O čia yra video, kuris išgarsino Bobą visame pasaulyje. Apie tai James net nežinojo :) Gero žiūrėjimo ir skaitymo!

Jean Sasson, Najwa bin Laden, Omar bin Laden „Esu bin Ladeno sūnus“

Ką tik, prieš maždaug 10 minučių, užverčiau šią knygą. Perskaičiau, surijau - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Žinokit, vis dar esu šokiruota šios istorijos.

Autorė Jean Sasson rašo knygas apie Rytuose gyvenančias moteris (na, ne tik moteris, bet, manau, tai yra pagrindas). Tačiau šios knygos nebūtų, jei savo istorijų nebūtų papasakoję visam pasauliui gerai žinomo teroristo Osamos bin Ladeno artimiausio rato žmonės - pirmoji žmona Nadžva ir ketvirtasis sūnus Omaras. Jean pastabos yra tik didžiųjų skyrių pabaigose.

Kai tik reikėjo išsirinkti knygą iš Alma litteros pateikto sąrašo, ši užkliuvo už akies. Vos pradėjusi ją skaityti supratau, kad nesuklydau, kad mano pasirinkimas tikrai geras. Kiekviename skyriuje istoriją pasakoja tai Nadžva, tai Omaras, todėl galima pažvelgti į tuos pačius įvykius moters, kuri turi sėdėti tarp keturių sienų ir aklai klausyti vyro nurodymų, ir sūnaus, kuris iš pradžių dar vaikas, bet vėliau vis augantis ir bręstantis vaikinas, akimis.

Kai vyko didysis išpuolis prieš Ameriką, pati buvau dar vaikas, todėl visai nesidomėjau kažkokiu Osama, nerūpėjo man ir kiti pranešimai apie jį. Ir štai dabar skaitydama negalėjau patikėti, kad jo didžiausieji užmojai su organizacija al-Qaeda vyko tada, kai gyvenau aš. Tai ne kažin kokia sena istorija, viskas yra net per daug šviežia. Įdomi buvo ir Osamos veikla Afganistane, kadangi to yra paliesta ne viena lietuvių šeima. Vis galvojau, ar tada, kai tetis buvo ten, Osama vadovavo kariniams veiksmams.

O jeigu apie pačią knygą, tai ji man patiko visokeriopai. Visų pirma, be abejo, svarbus yra pasakojimas. Labai džiugu, kad iš Nadžvos ir Omaro atsiminimų nesukurptas grožinis romanas. Kadangi pasakojama grynai iš atminties, tai ir istorija kai kur nutrūksta, kai kurių faktų neatsimenama. Man tai sudaro tikroviškumo jausmą, na, kad tikrai niekas nėra išgalvota. Apskritai be galo patiko, kad knygoje pateikti žemėlapiai, kur Osama perkėlinėjo savo šeimą, kad yra nemažai nuotraukų. Taip taip, yra ir nuotraukų, kur galime pamatyti ir šešiolikmetį Osamą bin Ladeną, dar visiškai gerą vaikiną, ir jo augančius vaikus. Be to, knygos pabaigoje yra keletas priedų - tai trumpi faktai apie Osamos tėvus, žmonas, vaikus, taip pat chronologine tvarka pateikti Osamos gyvenimo faktai bei al-Qaedos chronologija.

O užvis keisčiausia, kaip blogų minčių nepuoselėjantis išsilavinęs vaikinas galėjo tapti tokia pražūtinga asmenybe visam pasauliui.. Vis dar neįtikima.

Rekomenduoju? TAIP, be jokių abejonių. Tai nėra romanas, nėra ir sausa biografija. Tiesiog už širdies griebiantis pasakojimas apie tai, kaip džihadiškas smurto troškimas gali pakeisti žmogų ir daryti įtaką aplinkiniams.