Daphne du Maurier „Rebeka“

Kai dažniausiai skaitai knygas, kuriose nagrinėjamos šiuolaikinės problemos, yra kelios laiko linijos ir kartais - nesuskaičiuojamas kiekis veikėjų, net nesupranti, kaip pasiilgsti klasikos. Bent jau iki tol, kol tos klasikos nepaimi į rankas. Ir būtent tada pasaulis nušvinta visomis šviesiausiomis spalvomis!

„Rebeką“ visos anotacijos pristato kaip klasikinę meilės ir neapykantos istoriją. Po žmonos mirties Maksimas de Vinteris Monte Karle sutinka gerokai už save jaunesnę merginą ir parsiveža ją į Menderlio dvarą. Dvarą, kadaise iš atviruko užbūrusį jaunutę merginą. Naujoji ponia de Vinter susiduria su daugybe jai iki šiol nepažintų rūpesčių, o Menderlis, kaip ir visi didieji dvarai, savyje slepia kažkokią paslaptį...

Kaip jau minėjau, buvau išsiilgusi aiškios istorijos. Turiu omenyje būtent pasakojimo stilių. Aiškiai rutuliojami veikėjai ir jų siužetinės linijos, pati struktūra taip pat vedanti į kulminaciją, aiški atomazga, nėra jokių bereikalingų žodžių ar veiksmų. Net kiekvienas oro ar gamtos aprašymas (nėra jų čia labai daug, ir dėl to neliūdžiu) yra vietoje ir laiku. Kaip ir priklauso tokiam kūriniui, paslaptis sklando kažkur tarp eilučių ir bent jau man nepavyko jos atspėti. Kiekvienas veikėjas istorijoje turi savo vietą, kiekvienas žino kažką, kas skaitytojui ir netgi poniai de Vinter atskleidžiama labai po truputį. Žodžiu, puikus gotikinis romanas!

Ir ne veltui sakoma, kad klasika nesensta. Tiesiog surijau šią knygą! Įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių.  Labai greitai pajutau, kad galvoju apie vieną ar kitą veikėją ir apie tai, kas vyks toliau. Todėl pabaigusi vieną skyrių jau skaičiuodavau, ar turiu laiko dar vienam, na, gal kaip nors... Buvau sudominta tikrai nuo pradžių - knyga tarsi prasidėjo nuo pabaigos, o tik po to sužinome, kaip ir kodėl veikėjai atsidūrė ten, kur jie buvo pirmuosiuose puslapiuose. Visai verta perskaičius visą kūrinį vėl sugrįžti į pradžią ir atkreipti į detales, kurios galbūt tuo metu pasirodė nereikšmingos.

Visi veikėjai sukurti taip, kad atskleistų niūrią romano atmosferą. Kas gali būti niūriau nei vienatvė ir tamsios paslaptys...

O šie yra patys svarbiausi, nes apie juos ir sukasi visas veiksmas:

• Maksimas de Vinteris: medaus mėnesio metu - mylintis vyras, o grįžęs namo - pasinėręs į dvaro reikalus ir neberodantis jokio prielankumo savo jaunajai žmonai, kuriai viskas nauja ir kaip niekad reikalingas palaikymas. Visgi jis nesukėlė jokios antipatijos, nors vietomis ir nebuvo itin malonus poniai de Vinter. Sakyčiau, gal pajutau jam šiokį tokį gailestį? Sunku man įsijausti į turtingo vyro, valdančio dvarą ir dar balažin ką veikiantį tais laikais (knyga pirmą kartą pasirodė 1938 m.) vaidmenį (:D), bet galėčiau įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, netekęs žmonos ir dėl to, kad susituokė antrą kartą, atsidūręs po didinamuoju visuomenės stiklu.
• Ponia Denvers: namų ekonomė, jau nuo pat pirmojo karto, kai ją sutinkame, galima suprasti, kad su ja gyvenimas tikrai nebus lengvesnis. Išties nemaloni moteris, per visą knygą taip ir nesugebėjau pajusti jai nė lašelio užuojautos ar menkiausio prielankumo.
• Ponia de Vinter: vienintelė veikėja - ir dar pagrindinė! - kurios vardo mes niekad nesužinome. Tuo pačiu metu ir svarbi, bet ir nereikšminga detalė bendrame Menderlio paveiksle. Štai jos man buvo gaila. Pilna svajonių ir jaunatviško idealizmo, naivi, iki ausų įsimylėjusi ir... greitai turėjusi suprasti, kad pasaulis nėra toks, kokį jį įsivaizdavo. Kad gyvenimas viename garsiausių Anglijos dvarų nėra vien tik romantiški pasivaikščiojimai sode ir arbatos gėrimas. Kad su pavarde ir statusu ateina ir daug prievolių, kurias nebūtinai nori vykdyti. Kad kartais praeitis gali būti stipresnė ir nejuokingai prislėgti. Visgi sunku suprasti, ar ponia de Vinter per visus tuos įvykius iš tikrųjų ūgtelėjo kaip asmenybė. Nes proga buvo ne viena.

Ir specialiai nieko nesakysiu apie Rebeką.

Tiesa, kas mane paskatino būtent dabar perskaityti šią knygą? Gal būtų stovėjusi dar 26 metus lentynoj, kas ten žino :D Bet NETFLIX išleido naują ekranizaciją... Nenorėjau susigadinti knygos įspūdžio pirmiau pažiūrėdama filmą, tai ir skaičiau. Senojo, klasikinio 1940 m. Hičkoko režisuoto filmo nesu mačiusi, tad neturėjau su kuo palyginti. Nemanau, kad ir žiūrėsiu, nes šis, naujasis, filmas man labai patiko. Gan tiksliai pagal knygą, pakeisti tik vos keli dalykai, matyt, vardan dramos. Nenuostabu, čia juk kinas, ir šįkart tai manęs visai netrikdė. Tad jei neplanuojat skaityti knygos, drąsiai galima žiūrėti tik filmą.

O aš manau, kad knygą tikrai skaitysiu dar ne kartą - tikrai labai patiko visa istorija! Kad kartosiu filmą, tai nė kalbų nėra :) Jei dar nesate susipažinę su šia istorija, tikrai siūlau. Nepasigailėsite atidavę savo laiką geram kūriniui.

Goran Vojnović „Jugoslavija, mano tėvynė“

 

Ir vėl aš su savo klausimais. Ar dažnai jums nutinka taip, kad dar nė nepradėję knygos žinote, kad ji jums patiks? Na, gerai, dažnį gal ir sunku įvardyti, bet bent jau man taip yra nutikę ne kartą ir ne du. Kitas dalykas: knygų klube balsuojant, ką skaitysime kitą mėnesį, dažniausiai nepavyksta išsirinkti tokios, kurią aš tikrai tikrai norėčiau perskaityti. Dauguma nugali, pas mus demokratija, skaitom juk ne tai, ką aš paliepiu :D Todėl vos viena kita knyga iš tų, kurios patraukia mano dėmesį, tampa mėnesio knyga, o jau nekalbu apie tas, kurios yra iš mano asmeninio TBR sąrašo. „Jugoslavija, mano tėvynė“ buvo malonus siurprizas: ir varvinau akis nuo tada, kai tik ją išleido, ir į asmeninius sąrašus įtraukta… Tiesiog stebuklas!

Pagrindinis knygos pasakotojas - Vladanas, vieną dieną „googlindamas“ savo tėvo pavardę, kuris, kaip galvota, žuvo kare, randa nemalonių žinių. Pasirodo, viskas nėra taip, kaip jis galvojo. Atsiskleidusi šeimos paslaptis iš pamatų supurto Vladano gyvenimą, viską, kuo jis tikėjo. Vyras leidžiasi į tėvo paieškas, kurios kartu tampa ir daugybės kitų atsakymų ieškojimais.

Neturėjau nei tėvo, nei motinos, nei brolio, nei senelės, nei draugų, nors teoriškai visa tai turėjau. Bet tik teoriškai.

Šįkart man jau pradžioje norisi pasakyti, kad tai - viena stipriausių knygų, skaitytų šiais metais. Peržiūrėjau savo perskaitytų knygų sąrašą ir radau vieną labai aiškią tas stiprias knygas vienijančią liniją. Tai istorija. Ta tikroji, į kurią, jei neturime pomėgio domėtis istoriniais įvykiais ar tai nėra mūsų darbas, labai ir nesigiliname. Žinome, kad kažkur kažkada vyko tam tikri dalykai, bet jau praėjo ir mūsų neliečia, galima gyventi toliau, tiesa? Oi ne. Tebūnie ta istorija išmokta iš įvairių šaltinių, tebūnie išgyventa pačių, bet faktais paremtos knygos tikrai turi kitokį svorį.
Jugoslavijos istoriją išgyveno ir pats rašytojas. Kai ji skilo, Goran Vojnović buvo vienuolikos, kaip ir Vladanas, kai prasidėjo jo pasakojama istorija. Todėl knygoje aprašomi įvykiai ir yra autentiški, jaučiamas situacijos tikrumas. Pasakojimas tarsi suklijuotas iš prisiminimų, jame tikrai nemažai šokinėjimo laike, net ir trumpuose skyriuose pasakojimo laikas gali pasikeisti kelis kartus, nukelti į skirtingas vietoves. Manau, neatsitiktinai autorius pasirinko tokį pasakojimo būdą, leidusį aprėpti platų laikotarpį - jis pats matė Jugoslavijos skilimą ir galėjo tai aprašyti tiek prisimindamas savo, kaip vaiko mąstymą, tiek pažvelgti į viską jau suaugusio vyro akimis.
Tačiau toks pasakojimo stilius visiškai neapsunkina skaitymo. Puslapiai verčiasi kaip pasiutę :) Skaitai, skaitai, žiū, jau ir baigėsi. Labai geras rašymo stilius, nemažai ironijos, tiesmukiškumo, ir, be abejo, puikus vertimas (L. Masytės, iš slovėnų k.), nes su kokiu nors kreivu tikrai nebūtų pavykę taip mėgautis skaitymu. Apskritai rašytojas Slovėnijoje (ir už jos ribų) žinomas už savo nebijojimą drąsiai kalbėti nepatogiomis temomis, o tokios, kaip žinia, man itin patinka. Dėl vienos iš savo knygų Vojnović netgi turėjo reikalų teismuose - viena laimė, kad pasibaigė jie sveiko proto pergale. Taip, suprantama, norėtume, kad tai, kas liečia karą ir savos šalies istoriją, būtų piešiama tos šalies naudai ir vien tik šviesiais dažais, kad būtų kone sakralu. Bet taip nebuvo ir niekada nebus, nes paprasčiausiai kare nėra nekaltų. Visada yra dvi pusės ir reikia jas kritiškai vertinti.

Aš čia vis apie tą karą… Tai noriu pasakyti, kad šią knygą gali skaityti ir tie, kuriems gan svetima ši tema. Nerasite čia jokių fizinių karo žiaurumų, nutrauktų galūnių ir sužeistųjų dejonių. Akcentuojama karo pasekmė - šeimų likimai, čia - konkrečiai vienos, Vladano, šeimos. Gal ir nėra dar daug tokių knygų, bet tikiuosi, kad jų daugėja (ši tematika nėra mano stiprioji pusė, todėl bijau nusikalbėti), kurios nagrinėja karą būtent tokiu aspektu. Kaip per vieną naktį gali apsiversti šeimos gyvenimas? Kaip gyventi toliau? Kas esi, kai esi pabėgėlis? Kas esi, kai tavo mama - slovėnė, tėvas - serbas (atsiprašau, jei klystu, ir jei žinote tiksliai, prašau mane pataisyti!), o tavo gimtoji šalis, Jugoslavija, staiga nebeegzistuoja? Kokia kalba kalbėti, kad būtum palaikytas savu? Kaip tvarkytis su vienatve? Galų gale, kaip elgtis su pasivijusia praeitimi? Čia, manau, ir atsiskleidžia tikrosios karo pasekmės. Taip, daugybė žuvusių, sugriauti namai ir sunaikinti ištisi kaimai yra siaubinga. Tačiau kaip su tais, kurie liko gyvi?
Kas man dar ypatingai patiko šioje knygoje, tai, kokia reikšmė suteikiama kalbai. Tai tampa pagrindiniu tapatybės ženklu. Ir įdomu, kad jau būdamas vaikas Vladanas tai giliai įsisąmonino. Kai staiga kalba, kuria jis kalbėjo nuo mažens, jam buvo tam tikra prasme uždrausta, jis atkakliai laikėsi savo. Greičiausiai bent taip stengėsi išlaikyti ryšį su mylimu tėvu, kurį pasiglemžė karas. Nuo pat pradžių kalba, lyg atskiras veikėjas, keliauja kartu su skaitytoju.

Knygų klube iš tikrųjų pasinėrėme į ypatingai gilią ir įdomią diskusiją. Galbūt galime šiek tiek tapatintis ir dėl savo šalies istorijos? Gal bent kruopele mums lengviau suprasti tai, ką norėjo pasakyti autorius savo kūriniu? Bet kad visas palietė ir sukėlė daug apmąstymų - abejonių nekyla. Dabar belieka laukti kitų metų, kai „Kitos knygos“ mus nudžiugins dar viena Goran Vojnović knyga „Figmedis“ - tikrai stoju į eilę.

Dörte Hansen „Mano ne mano namai“

Kaip dažnai renkatės knygą pagal viršelį? Kiek iš jūsų rinktumėtės tokį? Aš tikrai nesu nei rožinių, nei švelnumėlių viršelių fanė. Bet čia ir vėl pasiteisina iki skausmo pažįstamas posakis NESPRĘSK APIE KNYGĄ PAGAL VIRŠELĮ. Nes po juo gali slėptis labai gera istorija!

Hildegarda, Vera ir Anė - trys giminės moterys, apie kurias sukasi visas pasakojimas. Iš Rytprūsių į sodybą šiaurinėje Vokietijoje Vera atklysta po karo, kur, būdama dar visai mažytė mergaitė, su mama apsigyvena sename didžiuliame name. Nors jis ir baugina, tačiau Vera jame praleidžia visą gyvenimą. Kol vieną dieną sulaukia viešnios, ieškančios prieglobsčio.

Naktimis, kai iš vakarų atslinkdavo audra, namas it jūros bangų blaškomas laivas imdavo aimanuoti.

Knygą skaitėme knygų klube. Iš visų pasiūlytų knygų už šią visai nebūčiau balsavusi, bet net nenustebau, kad ją išsirinkome. Narių dėka perskaitau tokių knygų, į kurias net neatkreipčiau dėmesio lentynoje, eičiau ir praeičiau :D Ir ką jūs sau galvojate - tai pirmoji knyga per mūsų gyvavimo laikotarpį (tai reiškia, kad iš viso perskaitėme 10 knygų), kuri patiko VISOMS. Kad ir kokią puikią knygą būtume skaičiusios, vis tiek bent vienam žmogui iš 13 nepatinka, ir man čia visiškai normali praktika, ir dargi būna smagu, kad ne visus sužavi tos pačios knygos. Ir štai, visiškai netikėta, kad Hansen romanas paliko tokį stiprų ir, svarbiausia, teigiamą įspūdį visoms.

Kas patiko man:

• Pasakojimo ritmas ir stilius. Atrodo, pasakojama tiesiog apie gyvenimą. Na, juk nėra taip, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime, taip pat ir veikėjų, kasdien, kas minutę vyktų kažkokie siautėjimai, likimus keičiantys įvykiai ir pan. Visgi skaityti absoliučiai nenuobodu. Galbūt ir dėl veikėjų charakterių (prie jų dar prieisiu), bet labiausiai dėl to, kad tai… tiesiog taip artima kiekvienam. Tegul tam tikri įvykiai atsitikę vienąkart gyvenime, bet padarę neatitaisomų pasekmių - kam nėra bent kartą tekę to patirti? Kitas dalykas - šokinėjimas laiko juostoje ir tarp veikėjų likimų. Niekada nesibaidžiau to nenuoseklumo, bet kuo toliau, matau, kad tuo labiau patinka toks pasirinktas pasakojimo stilius.

• Jau minėti veikėjų charakteriai. Atrodo, visi yra svarbūs. Žinoma, yra keletas pagrindinių, o visi kiti - tik probėgšmais pasirodantys pasakojime, tačiau kiekvienas iš jų yra be galo svarbus. Ne tik svarbus, bet ir unikalus. Šiame Vokietijos kaime, kuriame vyksta veiksmas, verda gyvenimas. Kiekvienas gyventojas jame turi savo vietą ir vaidmenį. Vienų būdas atsiskleidžia prižiūrint savo sodą, kitų - iš požiūrio į juos supančius žmones bei jų veiksmus. Tikrai spalvinga kaimynystė, kurioje kiekvienas ras kažką sau artimo.

• Miesto ir kaimo sugretinimas. Bet ne kažkokia bloga prasme, o tiesiog pasitelkiant lengvą ironiją. Manau, ir dabar vyksta panašūs dalykai, kada miestuose pragyvenę žmonės staiga atranda kaimą, išsikelia ten ir jaučiasi keičiantys pasaulį. Jokiais būdais nesakau, kad tai blogai - bet koks gyvenimo būdas yra geras, jeigu tik žmogus gerai jaučiasi, o jei dar kažką iš to sukuria - bravo. Tik čia Hansen taip visiškai paprastai ir nevyniodama į vatą pasako tai, apie ką dažnas pagalvojame, bet nuslopiname tas mintis viduje.

• Namas. Čia jau net sunku ką ir bepasakyti. Namas šioje knygoje yra ne šiaip pastatas. Be jokių abejonių, jis čia - vienas pagrindinių veikėjų. Visada gyvas, nepajudinamas, skleidžiantis garsus, kartais gąsdinantis savo galybe ir paslaptimis. Namas, reikalaujantis pagarbos. Atrodo, kad tu pas jį gyveni ir būtent jis diktuoja savo taisykles. Ar dabar taip pagarbiai elgiamės su savo namais? Gal, jei gyvename tokiuose, kurių istoriją galime pasukti šimtą ar daugiau metų atgal. Kitu atveju - labai suabejočiau. Bet šio Namo sakralumas - nenuginčijamas. Paskaitykite ir suprasite, apie ką aš.

Neveizėk į ton posi.

Po to, kai vasarą perskaičiau Friedenthal „Melancholiją“ ir sužinojau, kad originalo kalba knygos pavadinimas yra visiškai kitoks, dabar Goodreads patikrinu kone kiekvieną skaitomą knygą. Ir kiek daug gražių dalykų atrandu pavadinimuose! Labai norėjau patikrinti ir šią, nes kažkodėl buvau įsitikinusi, kad pavadinimas kitomis kalbomis turėtų būti tikrai ne toks. Neklydau. Iškart užbėgu už akių pasakydama, kad radau keletą ir visi jie puikiai atitinka knygos nuotaiką ir temą. Originalo kalba „Mano ne mano namai“ yra „Senoji žemė“. Anglams pasirodė, kad „Šis namas yra mano“. Švedams - „Vyšnių žemė“, o štai prancūzams - „Vyšnių medžių šešėlyje“. O pats paprasčiausias ir, bent jau man, pats jaukiausias, atsirado Italijoje - ten knyga vadinasi „Grįžk namo“.

Žemaičių kalbos intarpai, daug nutylėtų dalykų ir visa tai, ką paminėjau aukščiau, sudaro puikų pasakojimą. Iš pirmo žvilgsnio - lengvą ir neapkraunantį, bet iš tiesų savyje turintį daug prasmės, šiek tiek liūdesio, bet gerokai daugiau vilties ir šviesos. Puikiai tinka savaitgaliui ar tiesiog ramiam vakarui, kai norisi susipažinti su įdomiais veikėjais ir pajusti, kuo jie gyvena.

 

Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“

Man įdomu, ar daug knygų pas jus patenka kaip suplanuoti skaitiniai? Nes pas mane, kad ir kiek planuočiau, vis tiek dauguma atkeliauja visai netikėtai ir dargi dažniausiai labai laiku. „Auksinės šaknys“, kad ir kiek rausčiausi po savo atminties stalčiukus, visgi yra pirmoji knyga vergovės tema, kurią skaičiau. Atsimenu, kad kažkada LABAI seniai bandžiau skaityti „Dėdės Tomo trobelę“, bet man, kaip vaikui, buvo visiškai neįdomu, nuobodu ir visaip kitaip nepatiko, tai daug tikrai neįveikiau. Dabar jau užaugau ir štai, visai kitaip galiu žiūrėti į tą temą :)

Savo debiutinėje (!) knygoje Yaa Gyasi pasakoja net septynių kartų istoriją, prasidėjusią XVIII a. Ganos kaime kolonistų laikais. Per daugybę metų ir skirtingų likimų ji mus nukelia į XX a. JAV miestus, supažindina su istorija, papročiais, visuomene ir kelia problemas, aktualias iki pat šių dienų.

Poreikis vienus dalykus vadinti „gerais“, o kitus „blogais“, vienus „baltais“, o kitus „juodais“ Efijai atrodė nesuprantamas. Jos kaime viskas buvo visaip. Viskas nešė viso kito svorį.

Pradėti kalbėti apie šią knygą tikrai nėra lengva - vien dėl to, kad įspūdingas užmojis, beje, pasiektas meistriškai, nustelbia bet kokias apžvalgas ir mintis. Knygos pradžioje pateikiamas giminės medis, ir skaitant jis tikrai padėjo susigaudyti tarp veikėjų gausos bei jų giminystės ryšių. Kaip jau minėjau, čia skaitytojas supažindinamas net su septynių kartų likimais, bet knygoje yra tik kiek daugiau nei 300 puslapių. Ar atrodo, kad kažkas palikta nepasakyta? Absoliučiai ne. Kiekvienas skyrius yra skirtas vis kitam veikėjui, jame pasirinkta tik nedidelė jo gyvenimo dalis, viena problema, su kuria jis susiduria. Paanalizuota ne paviršiumi, bet tikrai kur kas giliau, taip pat palikta vietos skaitytojui pačiam pasidaryti kai kurias išvadas. Net neabejoju, kad apie kiekvieną veikėją būtų galima parašyti po atskirą knygą, bet man labai patiko toks pasirinkimas, kuomet nuo vieno einama prie kito, kai vienas, gal net mažutis ir, atrodytų, nereikšmingas pasirinkimas lemia ateinančių kartų gyvenimus. Ir nors kai kuriuos veikėjus skiria šimtai metų, tačiau labai aiškiai parodoma, kaip viskas yra susiję. Įdomu: gal ir mes, paanalizavę savo šeimos istorijas, atrastume, kad ne taip jau ir skiriamės nuo savo proprosenelių, ir kažkada žengtas protėvių žingsnis nulėmė tai, kas esame dabar.

Laisvojo popieriuose jis buvo pavadintas Džo Frymanu. Laisvu žmogumi. Pusė buvusių vergų Baltimorėje turėjo tą pačią pavardę. Jei pakankamai ilgai kartosi melą, jis taps tiesa.

Skaityti „Auksines šaknis“ šių dienų kontekste yra stipru. Knygoje puikiai parodoma, kokios įsisenėjusios yra rasistinės problemos, tikrai priverčia susimąstyti, ar apskritai įmanoma jas išspręsti, kad ir kaip to norėtume. Du ar tris šimtus metų besivelkantis neapykantos šleifas - ar įmanoma jį taip lengvai nuplėšti ir gyventi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę? Ir rasizmo tema - tikrai ne vienintelė, kuri yra nagrinėjama šiame kūrinyje. Jų yra visa puokštė. Mišrių šeimų problemos. Savosios tapatybės paieškos. Laisvė (visomis prasmėmis, kokias sugalvojate). Čia tik labai maža dalis, tikiu, kad kiekvienas skaitantysis atkreips dėmesį į vis kitas temas, apie kurias norės pamąstyti giliau.

Tai knyga, kurią norisi ir skaityti nepadedant, ir stabtelti po kiekvieno skyriaus, kad galvoje susidėliotum mintis apie to žmogaus likimą. Tikrai viena geriausių, skaitytų šiais metais. Drąsiai rekomenduoju skaityti ir netgi turėti - autorė atliko milžinišką darbą, rašė šią knygą net septynerius metus, įdėjo, tikiu, ir asmeninių išgyvenimų, tad kas mes tokie, kad galėtume sau leisti jos neperskaityti? :)

Silpnas yra tas, kas elgiasi su kitais kaip su savo nuosavybe. O stiprus - tas, kuris žino, kad kiekvienas priklauso pats sau.

Markus Zusak „Knygų vagilė“

Žinot, kad būna tokių knygų, kurios krenta į akis jau senų senovėje, girdite apie jas gerų atsiliepimų, vis peržiūrite savo TBR sąrašus, pagalvojate, kad va, dabar tai jau skaitysiu, ir tada… sąrašai pildosi, TA knyga stumiasi vis tolyn, kol iš jos belieka taškas. Tokia yra, tiksliau, buvo Markus Zusak „Knygų vagilė“.

„Knygų vagilė“ - pasakojimas apie devynmetę Lizelę, patekusią gyventi į svetimą šeimą po to, kai jos tėvai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Knygos veiksmas vyksta II-ojo pasaulinio karo metais ir visa matantis pasakotojas kantriai vedžioja mus jo puslapiais, iki pat to momento, kai iš dangaus ima kristi bombos.

Man atrodo, kad žmonėms patinka matyti ką nors griūvant. Iš pradžių - smėlio pilys, kortų nameliai, paskui - kas nors didesnio.

Aš nemoku apsakyti, kaip mane apžavėjo ši knyga. Nuo pradžios iki pabaigos, sulig pirmaisiais žodžiais. Pirmiausiai, manau, verta paminėti, kad knygos pasakotojas yra tikrai mums neįprastas. Visada skaitome knygas iš pagrindinio veikėjo požiūrio taško ar tiesiog kažkokio kažkur esančio trečiojo neįvardinto asmens. Šios knygos pasakotoja yra pati Mirtis. Suprantu, kad skamba net ne truputį makabriškai ir kad tai, ką kalbėsiu/rašysiu toliau, atrodys nelogiška, bet. Mirtis šioje knygoje yra toks mielas veikėjas! Lyg draugė. Jautri, visiškai nežiauri ir nebaisi, labai didelį dėmesį kreipianti į spalvas, besirūpinanti sielomis ir išvargusi nuo savo darbo, kurio karo metais turi daugiau nei norėtų… Visą laiką svarsčiau, kad būtų įdomu po šios knygos skaityti José Saramago „Kai mirtis nusišalina“, kurioje „kitą dieną niekas nemirė“. Gautųsi lyg koks tęstinumas, nes knygų, kuriose Mirtis veikia kaip atskiras veikėjas, su savo mintimis ir jausmais, nėra juk labai daug. Man tikrai patiko autoriaus sprendimas suteikti kitokį balsą tam, ko tikriausiai kiekvienas prisibijome.

Kitas dalykas, kuris mane užbūrė, tai knygos kalba. Vienas malonumas skaityti tokį kūrinį, kurio pasakojimas tiesiog plaukia. Kai norisi užsirašyti kas antrą sakinį, nes pats niekad nesugalvotum taip išreikšti tam tikrų dalykų. Poetiškumas - dar vienas didžiulis pliusas šiai knygai. Kol jos neperskaičiau, tol nesuvokiau, kiek yra gražių būdų apsakyti liūdniems dalykams. Būtent dėl kalbos apima keistas jausmas skaitant - lyg ir supranti, kad knyga yra apie tragiškus įvykius, apie sunkumus, su kuriais susidūrė to meto žmonės, kai bombos nesirinko savo aukų, tačiau viską užgožia kalbos grožis. Pasakojimas nuteikia lengvai, norisi tiesiog versti puslapius vieną po kito ir sužinoti kuo daugiau apie veikėjų gyvenimus, atsisakant suvokti įvykių kontekstą.

Tada įvyko šiurpus dalykas. Skersvėjis valso ritmu įnešė jį pro langą. Gal tai buvo vis stiprėjantis Trečiojo reicho vėjelis, o gal dar kartą atsiduso Europa.

Ir, žinoma, patys personažai bei siužetas. Mintis, kad didžiausią galią turi žodžiai. Tai supranta ir pagrindinė veikėja Lizelė, ir Mirtis. Tik tai, kokią galią jie turi, priklauso nuo to, į kieno lūpas patenka. Gali veikti labai teigiamai, ką daugybę kartų įrodo Lizelė, bet gali sklisti ir iš fiurerio tribūnos, o kuo tai baigėsi, žinome puikiai. Ne veltui sakoma, kad žodžiais galima sužeisti kur kas stipriau nei fiziškai. Taip jau yra, kad spyrio sukeltą skausmą ilgainiui pamiršime, o štai išgirstą įžeidimą nešiosimės dar ilgai. Beje, kaip jau minėjau, personažai šioje knygoje visi iki vieno puikūs. Autoriui puikiai pavyko pramušti kai kurių veikėjų šarvus, kuriuos jie dėvėjo knygos pradžioje, be to, visuomet įdomu pamatyti, kaip elgiasi žmogus, susidūręs su nepaprastai sudėtingomis aplinkybėmis. Tuo pačiu - pagalvoti, kaip pasielgtum pats. Gan dažnai „pagaunu“ save galvojant, kaip aš elgčiausi vieno ar kito veikėjo vietoje. Atsakymai kartais nustebina.

Ši knyga mane ir sušildė, ir prajuokino, ir pravirkdė, todėl keliauja į geriausių knygų, skaitytų šiais metais, lentyną. Gal tik gailiuosi, kad neperskaičiau jos anksčiau - negalima sau leisti gyventi be tokios literatūros. Jei dar neskaitėte, tai būtinai skaitykite, ir patirkite įstabią kelionę!

Dave Eggers „Ratas“

Labai sunku įgyvendinti sau duotus pažadus. Ypač tuos, kai prisižadi, kad kiekvienai knygai parašysi bent jau po trumpą apžvalgą. Čia panašiai, kaip sakyti sau, kad nuo Naujų metų pradėsiu sportuoti ar nuo pirmadienio pradėsiu valgyti sveikai: pasiimi čipsų pakelį ir per dieną nueini 400 žingsnių, nes tiek pakanka, kad keletą kartų suvaikščiotum nuo virtuvės iki sofos. Taip ir su apžvalgomis. Na, nesirašo jos pačios, o žmogus už ekrano ne visada įstengia kovoti su tinginiu... Visgi yra dar vienas svarbus faktorius: ne apie visas knygas yra ką svarbaus pasakyti. Ir būtent Dave Eggers „Ratas“ yra ta knyga, su kuria verta grįžti į interneto platybes (kad ir kaip ironiškai tai nuskambėtų – kodėl, pamatysite toliau).

„Ratas“ – didžiulė interneto korporacija. Čia įsidarbinusi Mėja tiesiog trykšta džiaugsmu ir entuziazmu, kad pagaliau yra priimta į „ratiečių“ būrį. Šioje kompanijoje pirmiausiai sukuriamos ir įdiegiamos visos naujovės, o darbuotojams sudarytos visos sąlygos, kad jie jaustųsi kaip namie, kad jaustųsi naudingi ir svarbūs tiek „Ratui“, tiek pasauliui. „Ratas“ jungia įvairius vartotojų duomenis, pradedant socialinių tinklų profiliais, baigiant pomėgiais ir mokėjimo sistemomis. Kompanijoje nuolat pabrėžiamas skaidrumas ir bendruomeniškumas, o svarbiausia, susivienijimas bendram tikslui, Pilnatvės siekiui. Tačiau ar viskas tikrai yra taip gražu ir gera?

Aš žinau, kad ten dirba tokie pat žmonės kaip ir tu. Tai mane labiausiai ir gąsdina. Kiekvienas iš jūsų atskirai nesuvokiate, ką jūs darote kartu. <...> Aš visados baiminausi, kas nutiks, kai kas nors pasitelks tokią galią nesutinkantiems ir abejojantiems bausti?

Taip, tai knyga apie socialinius tinklus ir jų galią. Negaliu pasakyti, kad labai jauku ją skaityti. Dar įdomiau – ši knyga priskirta prie distopijos žanro. Žinau, kad visos distopijos yra baugios tuo, kad jose yra tiesos, nes kai kurie dalykai dažniausiai daugiau ar mažiau jau vyksta mūsų visuomenėje. Žinote ką? Trūksta labai nedaug, kad „Ratas“ galėtų atsidurti negrožinės literatūros sekcijoje. Ne paslaptis, kad distopijos yra mano „arkliukas“, ir tikrai galiu pasakyti, kad čia yra viena realiausių distopijų, kokias esu skaičiusi. Baisu? Taip. Įdomu? Neabejotinai.

PASLAPTYS YRA MELAGYSTĖS

DALYTIS REIŠKIA MYLĖTI

ASMENIŠKA YRA VOGTA

Nieko neprimena? Aha: „Karas – taika. Laisvė – vergystė. Nežinojimas – jėga.“ Žinoma, reiškia šie trumpi sakiniai ne visai tą patį (ypač tai, kad nežinojimas yra jėga netaikomas „Rato“ kontekste), tačiau kai pamačiau šias eilutes, vos ne tiesiogine prasme mane užgriuvo Orwello „1984-ieji“. Knygose yra panašumų, nors jos abi apie skirtingus dalykus. Bet pats pagrindinis – nuolatinis stebėjimas – tikrai priverčia pašiurpti. Na, o dabar leiskite paklausti: kiek iš jūsų turi socialinių tinklų paskyras (haha)? Neabejoju, kad prieigų suskaičiuotumėte ir daugiau negu vieną. Dvi? Tris? Dar daugiau? Įsivaizduokite, jei visi duomenys būtų apjungti vienoje sistemoje. Visus jūsų duomenis (sakydama „visus“, tikrai turiu omenyje VISUS, kokius tik galite sugalvoti) valdytų viena kompanija. Patogu? Žinoma. Reikalinga? Galbūt. Teisinga? Štai čia atsakyti galite tik patys. Skaitant nuolatos galvoje sukosi mintys, kiek žingsnių mūsų visuomenei trūksta iki tokio gyvenimo, koks pavaizduotas knygoje. Įdomiausia, kad skaitant net nesijaučia, kad skaitytum kažką labai nerealaus, ir apie tai reikia sau nuolat priminti. Įdomiausia, bet nenuteikia maloniai suvokus, kad jau esame gerokai priklausomi nuo dalijimosi, viešinimo, reakcijų ir komentarų. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet realybė yra tokia, ir reikia ją priimti. Viskas pristatoma taip, lyg būtų daroma vardan kažkokio didesniojo gėrio – kad pasaulyje būtų kuo mažiau nusikaltimų, kad nebebūtų grobiami vaikai, kad politikai būtų skaidrūs – tačiau kokia kaina... Nenoriu pasirodyti kaip paranojikė, juk ir pati naudojuosi ne vienu socialiniu tinklu, bet kartais tiesiog reikia žinoti, kada reikia sustoti ir nubrėžti ribą tarp to, kas yra asmeniška ir to, kas prieinama viešai.

Žinoma, neišvengiamai reikia pakalbėti ir apie pagrindinę veikėją. Negaliu pasakyti, kad Mėja – labai įdomus personažas, ir dar pagrindinis. Jai paprasčiausiai trūksta gyvybės – vien jau dialogai su ja tikrai ne patys įdomiausi, tokie sausi. Kita vertus... Mėja yra labai sėkminga „Rato“ naujokė, sparčiai kylanti karjeros laiptais, būtent tokia, kokios reikia, kad korporacija būtų dar labiau matoma. Anksčiau buvusi niekam neįdomi, visiškai vidutiniška mergina, dirbusi nuobodų darbą, „Rato“ aplinkoje ji tiesiog sužydi. Nes besąlygiškai sutinka su visomis jų taisyklėmis, su viskuo, su kuo turi sutikti norėdama ir toliau sėkmingai dirbti. Reikia rašyti daugiau komentarų? Be problemų! Reikia būti labiau matomai kompanijos renginiuose? Gerai! Reikia įstoti į kuo daugiau grupių? Žinoma! Reikia... neatsitiktinai naudoju šį žodį. Knygoje pasakojamoje istorijoje, nors ir neužsiminta tiesiogiai (gal tik porą kartų), laisvam pasirinkimui vietos nėra. Mes kol kas tokią teisę dar turime – noriu dalinuosi, noriu pasilaikau sau. Ir visgi: kaip ilgai? Taigi, manau, neprašausiu sakydama, kad Mėjos personažas įkūnija daugelį tų, kurie bet kokia kaina nori būti pastebėti ir matomi, tų, kurie visiškai įtiki tuo, kad tiesiog privaloma dalintis kiekviena savo gyvenimo minute, ir tų, kurie supanikuoja dėl kelių ne tokių teigiamų, kokių tikėjosi, komentarų po nuotrauka ar per mažai širdelių Instagrame. Ir tik jau nesakykite, kad tokių žmonių nėra, kad čia tik autoriaus išmonė.

Taigi. Knygą tikrai verta perskaityti ir suaugusiesiems, ir jaunimui, na, bent jau tam, kad kol skaitome ištrauktume nosis iš telefonų :) Nes skaityti tikrai lengva ir įdomu, vis norėjosi sužinoti, kada gi bus pasiekta „Rato“ Pilnatvė.

Tiesa, pagal knygą 2017 m. yra sukurtas ir filmas, kuriame vaidino Tom Hanks bei Emma Watson. Komentarai sako, kad jis – kur kas prastesnis nei knyga, kurioje tikrai daug potencialo, kad būtų sukurta stipri ekranizacija (tiesą sakant, galėtų būti net serialas), bet einu įsitikinti pati.

Elif Shafak „Trys Ievos dukterys“

Jau seniai norėjau perskaityti bent vieną šios autorės knygą – kažkodėl buvau nusižiūrėjusi būtent šią. Galimybė atsirado, kai knygų klube mėnuo buvo skirtas turkų literatūrai.

„Trys Ievos dukterys“ – pasakojimas apie tris jaunas musulmones, kurias idealiai apibūdina ant viršelio esantys žodžiai: Nusidėjėlė, Tikratikė ir Abejojančioji. Jas tris, tokias skirtingas, tačiau ir panašias, suveda vienas Oksfordo dėstytojas, padaręs didžiulę įtaką jaunų merginų gyvenimams. Ašis, apie kurią sukasi visa knygos diskusija, yra Dievas ir tikėjimas, į kurį yra pažiūrėta iš skirtingų požiūrio taškų.

Nežinau, ko tikėjausi iš šios knygos. Gal kažkokių wowowow gilumų (nors ir nesu tikinti, bet man visada įdomu skaityti apie religiją, apie tai, kaip žmonės į ją žiūri ir kaip filosofuoja), net nežinau. Bet perskaičiau ir pasijutau nusivylusi... Ar labiau priskirtina tai abejojančiajai pusei, nes taip užtikrintai ir negaliu pasakyti, ar patiko, ar neverta laiko gaišaties. Tikriausiai reikia daryti „už“ ir „prieš“ sąrašą.

„Už“:

- Įdomu skaityti apie realią Turkijos situaciją. Knyga išleista 2016 m., tad, jei jau spėjote, kaip ir aš, pamiršti, kad būtent tais metais šalyje buvo organizuotas karinis perversmas (tiesa, nesėkmingas), tai skaitydami knygą bent jau galite susidaryti vaizdą, koks visuomenės požiūris į religiją, tradicijas ir tą demokratiškąją Turkijos pusę. Būtent prie Stambulo aukštuomenės stalo surinktos skirtingos nuomonės, atsiskleidžiančios pokalbių metu.

- Visgi prie stalo labai aiškiai parodyti ne tik politinių nuomonių susidūrimai, bet ir moterų padėtis visuomenėje. Manyčiau, autorei pavyko parodyti ne tik Turkijos gyventojų požiūrį... Tai gali daug kam nepatikti, bet yra kaip yra – mūsų visuomenė yra patriarchalinė, vyrai kai kuriose srityse vis dar vertinami labiau dėl nusistovėjusio požiūrio. Viskas keičiasi, bet, žinoma, ne per metus ir ne per du.

- Todėl kaip dar vieną „už“ argumentą pateikiu pagrindinę veikėją Perę. Nors ir ilgai galvojau, ar ji man patinka, ar ne, bet nusvėrė teigiamoji pusė. Labiausiai sužavėjo jos noras ieškoti ir suprasti. Būtent Perė yra Abejojančioji, kuri, vaikystėje augusi su dviem labai skirtingais tėvais (mama gyvena šventai sekdama Koraną, o tėvas yra kairiųjų politinių pažiūrų, dėl to namie ištisai vyksta konfliktai), vis tiek siekia atrasti bent jau tą viduriuką ir tiesą, pagal kurią (ir su kuria) galėtų gyventi. Todėl jos siekis pažinti save, stengtis suprasti tiek tėvo, tiek motinos požiūrius, yra labai sveikintinas. Taip pat – čia jau tikriausiai „kalta“ vakarietiškoji jaunos turkės pusė, po studijų Oksforde – man patiko jos gebėjimas maištauti. Būdama jau suaugusi moteris ir suprasdama, koks elgesys ištekėjusiai turkei yra tinkamas, o koks – ne, ji vis tiek elgiasi taip, kaip jai norisi tą akimirką. Atvirai ir argumentuotai reiškia savo nuomonę, dalyvauja pokalbyje su vyrais, moka pakovoti už save. Atrodo, nieko ypatingo? Tik ne tradicijų ir religijos persmelktoje visuomenėje.

„Prieš“:

- Visko daug ir nieko iki galo. Man čia yra pats didžiausias šios knygos trūkumas, nusveriantis visus kitus dalykus. Temų paliesta daug ir labai svarbių, bet niekas nėra išanalizuota taip giliai, kaip norėtųsi... Pradžia buvo daug žadanti, o paskui viskas riedėjo žemyn. Geriau jau knyga būtų buvusi dvigubai storesnė, bet tuo pačiu būtų ir daugiau gylio. Nes puikiai suprantu, kokie daugiasluoksniai yra žmonės, o ir tema čia pasirinkta sudėtinga. Autorės palaikoma nežinia, kas gi TOKIO baisaus nutiko tame Oksforde, dėl ko praeitis tiek metų persekioja Perę, išaugo į... nieką. Bent jau man taip pasirodė. Perskaičiau ir galvoju: „Ką? Čia jau viskas?“ Beliko tik skėstelti rankomis. Skaitant kažkokią istoriją bent jau man yra svarbu, kad pasirinkti klausimai būtų išnagrinėti, na, jei ir ne šimtu procentų, tai bent jau didžiąja dalimi. O dabar viskas praplaukė ir tiek. Kiek gylio galėjo būti diskusijų apie Dievą grupėje! Bet kažkas nepavyko.

Tai ar knyga patiko? Mano vertinimas toks: antrą kartą tikrai neskaityčiau, bet nuo kitų autorės darbų, tikėtina, geresnių, neatbaidė.

William Golding „Musių valdovas“

Tai yra knyga, kurią turėjau perskaityti jau mokykloje. Pamenu, kad kažkada labai labai seniai bandžiau, bet pradžia visai nesudomino ir mečiau. Šiemet suteikti jai antrą šansą pastūmėjo Uždraustų knygų savaitės renginys, kurį organizavau - kadangi ruošiausi kalbėti apie smurtą knygose, pamaniau, kad pagaliau išaušo „Musių valdovo“ valanda.

„Musių valdovas“ - alegorinis romanas, kalbantis apie žmogaus prigimtį. Knygos veikėjai - mokyklinio (kažkodėl įsivaizdavau, kad vyriausiam jų gali būti 12-13 metų) ir ikimokyklinio amžiaus britai berniukai, kurie, sudužus lėktuvui, atsiduria negyvenamoje saloje. Nustelbus pirminį džiaugsmą, kad nebėra jokių suaugusiųjų, atsiranda supratimas, kad kažkaip reikės išgyventi ir dar pasistengti, kad jie būtų surasti. Tad viskas, kas prasidėjo kaip žaidimas, virsta kur kas rimtesniais dalykais.

Galiu suprasti, kodėl manęs ši knyga nesužavėjo, kai bandžiau skaityti pirmą kartą. Nors ir visais laikais skaitydavau daug, tačiau nebuvau susipažinusi su tuo žanru, kurį dabar taip mėgstu - distopijomis. Galbūt šios knygos visiškai į distopijų lentynėlę numesti negalima, bet veiksmas vystosi arti to. Ir taip, bent jau knygos pradžioje yra gan nemažai apipasakojamų nuotykių scenų, kurios manęs, tuo metu 15 ar 16 metų merginos, visai nedomino. Visgi tai yra knyga, kuriai verta suteikti antrą šansą, ir džiaugiuosi tai padariusi būtent dabar. Nežinau, kiek dabartiniai paaugliai (knyga yra iš 10 klasės literatūros sąrašo) gali įžvelgti šiame kūrinyje tikro siaubo, tačiau man viskas čia buvo pakankamai kraupu.

Golding 1983 m. ne veltui gavo Nobelio literatūros premiją - būtent už pasakojimo įžvalgumą, už tai, kaip iliustruoja žmogaus būklę. „Musių valdove“ jau nuo pat pradžių po truputėlį pradedami konstruoti berniukų charakteriai ir aiškiai atskiriama jų vieta hierarchinėje struktūroje: vadas, vado dešinioji ranka ir patikėtiniai, darbininkai ir kvaileliu laikomas atstumtasis, kurio fizinė išvaizda neatitinka įprastinių normų (stambus berniukas, sergantis astma, nešiojantis akinius, bandantis įnešti logiškumo į visus pokalbius, kai tuo tarpu vadas - dailus šviesiaplaukis). Įdomu, kaip kuriamas jų naujas pasaulis, kuriame atsiranda naujos taisyklės, visi turi savo pareigas. Įdomu gerąja prasme, iki tol, kol viskas pakrypsta visai ne vaikiškai, kai pasiekiamas lūžio taškas, ir supranti, kad berniukiški žaidimai nebėra tik žaidimai. Man knyga šiek tiek priminė Stanfordo eksperimentą (kuris, deja (?), buvo surežisuotas, bet akimirkai galime užsimerkti prieš šį faktą), kai buvo bandoma išsiaiškinti, kaip žmogų gali paveikti pasikeitusi aplinka. Žinoma, knyga parašyta gerokai anksčiau, nei tokie eksperimentai vyko, bet esmės tai nekeičia. Įdomu, kiek žmonių elgtųsi taip, kaip elgėsi berniukai šioje knygoje, pakliuvę į tokią pat situaciją. Kiek žmonių taip elgėsi karo metais - iki tol net negalvoję, kad galėtų nužudyti žmogų, galbūt žmogžudystę galėjo matyti kaip vienintelį būdą išgyventi patiems.

Autorius puikiai perteikia žiaurią žmogaus prigimtį. Dar labiau įspūdį sustiprina tai, kad knygoje veikia mažamečiai vaikai. Visiškai kitaip žiūrėčiau į kūrinį, jei būtų rašoma apie suaugusiuosius. Bet vaikai tikriausiai pasirinkti ne be reikalo. Ir būtent - vaikai iš gerų Britanijos mokyklų, šeimų, kur galioja griežtos taisyklės ir gyvenime reikia atsižvelgti į visuomenės normas. Tai, iš esmės, visai nesvarbu, kaip būsi auklėjamas, tačiau, priklausomai nuo situacijos, į kurią pakliūsi, nuo prigimties nepabėgsi.

Skaitytose Goodreads apžvalgose net keli žmonės išskyrė labai paprastą citatą, kuri, jų nuomone, labai taikliai apibūdina visą knygą ir tos istorijos situaciją: „Mes padarėme viską, ką būtų darę suaugusieji. Kur suklydome?“. Tai paliksiu šitą čia, pagalvojimui. O ar reikia skaityti šį kūrinį, tai net neturėtų kilti abejonių. Skaityti ir apmąstyti.

Pasi Ilmari Jääskeläinen „Sniegė ir jos devynetas“

Knygų klube šį mėnesį skaitome suomių autorių literatūrą. Kadangi mano skonis ne visada sutampa su kitų, tai ir vėl neišsirinkome knygos, už kurią aš balsavau :D Bet jau buvau ją pasiėmusi iš bibliotekos ir nusprendžiau pabandyti... Ir wow!

Laura Sniegė atokiame miestelyje yra subūrusi literatų draugiją, kurioje išugdė garsiausius Suomijos rašytojus. Kai rašytoja Sniegė paslaptingai dingsta tiesiog vidury žiemos pokylio, Ela imasi tirti jos veiklą ir galbūt išsiaiškinti, kur prapuolė garsi moteris. Viena paslaptis veja kitą, realus pasaulis persipina su mitologija ir stebuklais, kol galiausiai tampa gana sudėtinga atskirti, kas yra kas.

Vėliau [ji] suvokė, kad viena tikrovė visuomet slepia kitą, o toji - dar kitą.

Knygos nugarėlėje parašyta, kad autoriaus stilių kritikai įvardina kaip maginį realizmą. Man tas labai prilipo, nes istorijos pasakojimo stilius šiek tiek priminė Murakami. Kai realiame pasaulyje tokie įprasti stebukliniai dalykai, kad jie tampa visiškai normalūs ir žmogaus akiai - tokiose knygose žmonės net nepastebi, kad aplink juos vyksta, sakyčiau, paranormalūs dalykai, o tai tik dar labiau pastūmėja link to tikėjimo. Na taip, juk, žinoma, kad mūsų soduose gyvena visokie baubai, kaukai, šmėklos ir kiti gyvūnukai. Ar begali būti kitaip? Skaitant tokias knygas man reikia labai išsijausti, kad galėčiau įtikinti save, jog naktį už kampo manęs netykos baltai apsirengusi moteris, norinti skaityti man savo pasakų knygeles.

Pats siužetas man tikrai buvo nenuspėjamas. Įtampa išlaikyta iki pat pabaigos, pamažu lipdant visą pasakojimą. Tiesą sakant, net nusivilčiau, jei šiaurės šalių rašytojai vystytų beprotiško tempo siužetą. Stereotipiška, bet man jie asocijuojasi su lėtumu ir paslaptimi - sakyčiau, kad šioje knygoje tai gana gerai išpildyta. Žinoma, pats rašytojas, ko gero, nusimano, kaip tai daryti, mat pats yra suomių kalbos ir literatūros dėstytojas bei apdovanotas net keliais literatūros pasaulio prizais. Į pasakojimą labai įtikinamai įpintos suomių tautosakos detalės, taip pat sukurtas ypatingas draugijos narių ryšys, kuris verčiant puslapius mane pradėjo gąsdinti. Džiaugiuosi, kad tokių ryšių neturim ir nesiekiam turėti savo knygų klube :D Apskritai man labai patiko mintis apie knygų užkratą, kuris plinta tarsi koks pelėsis, grybelis, ir užkrečia vis daugiau knygų - nuo jo niekaip neina apsiginti, knygose esančios istorijos išsigimsta, žodžiai susimaišo, ir viskas netenka prasmės.

Kita vertus, šiek tiek pritrūko paties įvykio išaiškinimo. Norėjosi daugiau sužinoti ir apie Sniegę bei jos praeitį ar tiesiog kaip galiausiai užsibaigė mistikos kupina istorija. Mielai būčiau skaičiusi dar 100 puslapių, nes parašyta tikrai įdomiai, o kad ir kaip mėgčiau nutylėjimus knygose, kartais ir man norisi aiškios pabaigos. Nors tokioje vietoje, kaip Triušiogala kažin, ar tokia pabaiga gali egzistuoti.

Knygą rekomenduočiau tiems, kurie nori įtraukiančio skaitinio - bent jau man tikrai nesinorėjo padėti į šalį, - bet tuo pačiu ir mėgstantiems mistiką, persipinančią su realiu gyvenimu. Kitu atveju, pamėgti ir įsijausti į istoriją gali būti sudėtinga. Nors kas čia žino, gal atrasite mėgstamą žanrą :)

Jacques Chessex „Vienas žydas dėl pavyzdžio“

Bene trumpiausia šių metų istorija. Trumpiausia, bet dėl to ne mažiau įtaigi, nes tai vėlgi – iš tikrųjų nutikęs įvykis.

Aš pasakoju nežmonišką istoriją ir gėdijuosi, rašydamas kiekvieną žodį. Gėdijuosi perteikdamas kalbas, žodžius, toną, veiksmus: nors jie ne mano, bet rašant nenoromis tampa manais.

Veiksmas vyksta Šveicarijos mieste Pėjerne ir ši istorija nutiko, kai autoriui buvo aštuoneri. Kad ir kokia neutrali buvo Šveicarija karo metais, tačiau ir toje šalyje netrūko fanatikų, susižavėjusių Hitlerio idėjomis. Grupelė tokių vyrų, siekiantys parodyti žydams, kad štai, net ir čia atėjo jų eilė, nusprendžia išsirinkti vieną žydą ir padaryti jam galą. Vieną žydą dėl pavyzdžio.

Bet, keista, vietoj dingimo paskleistos baimės ir nerimo, keliančio užuojautą ir liūdesį, kavinėse vėl pasigirsta kikenimai, šlykšti ironija, kalbos apie „žydiją“, „parazitiškos prekybos pelnus“.

Knygelė labai trumpa, joje vos 78 puslapiai, bet tokio stiprumo... Brr. Dažnai jau manęs nenustebinsi visokiom bjaurystėm, na, bet čia tai atsiprašau. Neapsakomas žiaurumas, neapykanta, negebėjimas matyti savo poelgio absurdiškumo, iškrypęs visuomenės požiūris – viskas telpa į tuos kelis puslapius. Autorius labai lakoniškai, bet vaizdžiai sugebėjo išdėstyti tai, apie ką antrą kartą nenorėčiau skaityti. Kol kas atrodo, kad net koncentracijos stovyklų bejėgiškumas man yra baisesnis nei toks organizuotas ir sąmoningas nusikaltimas. Gailestis dėl to? Cha.

Ir staiga susivokiu: esama absoliutaus iškrypimo, kuo gryniausio, žioruojančio ant savo griuvėsiu, atsiradusio dėl prakeikimo. Aklinai užsidaręs žmogus, tebepuoselėjantis absurdiškas svajones už poros žingsnių nuo manęs, nebepriklauso nuo jokios žmonių instancijos.

Iš pradžių buvo gana sudėtinga skaityti, net nežinau, kodėl. Bet labai greitai (na, labai daug laiko ir nebuvo) istorija įtraukė. Akimirkomis net turėjau stabtelti ir giliai pakvėpuoti. Tad taip, tie, kurie sako, kad mažoje apimtyje neįmanoma sutalpinti geros istorijos, yra neteisūs. Įmanoma, ir dar kaip. Jau ne pirma knyga šiemet tai parodė, o paskaitę šitą tikrai įsitikintumėt. Tik iš anksto perspėju – tai tikrai ne skaitinys prie pietų stalo ar lengvam vakarui, oi ne.

Olivier Guez „Jozefo Mengelės dingimas“

Šiais metais man kažkas užėjo su Aušvico tema. Po perskaityto (bet taip niekad ir neaprašyto) „Aušvico tatuiruotojo“ norisi imti viską, kur apie tai rašo. Todėl kai bibliotekos lentynoje pamačiau knygą, ant kurios nugarėlės - Mengelės pavardė, net nesvarsčiau, skaityti ar ne.

Knyga parašyta kaip romanas, tačiau remtasi daugybe dokumentų, kas neleidžia suabejoti istorijos autentiškumu. Tai pasakojimas apie (mano kuklia nuomone) žiauriausią nacių nusikaltėlį, daktarą Jozefą Mengelę. Apie tai, kaip jam pavyko tiek metų slapstytis ir gyventi gana neblogą gyvenimą po to, kai buvo paskelbtas karo nusikaltėliu.

Būdamas daktaru, jis gydė rasės kūną ir saugojo bendruomenę nuo mūšio. Aušvice jis kovojo su dezintegracija ir vidaus priešais, homoseksualais ir asocialiais asmenimis, su žydais - tais mikrobais, ištisus tūkstantmečius rengiančiais šiauriečių pražūtį: juos reikėjo naikinti visomis priemonėmis.

Skaityti tokias knygas nėra lengva psichologiškai, bet aš niekad per daug neieškojau ta prasme lengvų skaitinių. Aušvico, ir apskritai bet kokia karo tema, ne išimtis. Visgi čia labiausiai koncentruojamasi į tai, kas vyko po karo. Istorijos pamokose arba praklausiau (nebuvau labai uoli istorijos mėgėja), arba mums apie tai nepasakojo, tad tik perskaičiusi šią knygą sužinojau, kokį svarų vaidmenį po karo atliko Pietų Amerikos šalys, ypatingai Argentina. Būtent į šį žemyną patraukė daug karo nusikaltėlių, kur vietos valdžia (pirmiausiai - Argentinoje, vėliau ir Paragvajuje) sutiko sunkiai suvokiamų nusikaltimų pridariusius žmones išskėstomis rankomis. Chuanas Peronas, tuometinis Argentinos vadovas, priėmė daugybę nacių, fašistų, karo mokslininkų, technikų, tam, kad Argentina būtų paversta supervalstybe, jis suteikė prieglobstį tokiems žmonėms ir uoliai slėpė jų tapatybes, griežtai atsisakydamas perduoti juos tarptautinėms teisėsaugos institucijoms ar išduoti Mosadui (būtent Mosadas, t.y. Izraelio specialiųjų užduočių tarnyba, ir ieškojo nesugaunamojo Mengelės). Pats Mengelė per savo slapstymosi periodą, kuris truko apie 30 (!!) metų, pakeitė keletą tapatybių, ir visa tai dažniausiai vyko valstybių vadovams žinant, kas iš tiesų yra daktaras Mengelė, ir ką jis nuveikė Aušvice, „didžiausioje istorijoje laboratorijoje“.

Mengelė - Europos tamsybių kunigaikštis. Išdidusis daktaras skrodė, kankino, degino vaikus. Geros šeimos sūnus švilpaudamas pasiuntė į dujų kamerą keturis šimtus tūkstančių žmonių.

Apskritai man tokie dalykai nesuvokiami. Tai, su kokiu užsidegimu kalba pats Mengelė, kaip iš tiesų tiki to, ką darė, teisingumu... Tikėjo iki pat savo dienų galo. Nenoriu čia aptarinėti eksperimentų, kuriuos atlikinėjo Mengelė. Nesuprantu, ir man niekada nepavyks suprasti, kas turi dėtis žmogaus galvoje, kad tai darytų. Bet dar labiau nesuprantu, kaip kiti, žinodami, kas per daktaras jis buvo, galėjo jį priimti į visuomenę, kurioje jis gyveno gana pasiturinčiai ir buvo gerbiamas. Taip taip, gerbiamas.

Ir visgi manau, kad galų gale viskas atsisuko prieš patį daktarą. Neatrodo, kad jis būtų pradėjęs gailėtis savo nusikaltimų, tikrai ne. Tačiau kažkaip vienatvė ir depresija iki jo prisikasa ir naikina iš vidaus. Galų gale, visi mes žmonės, ar ne? Ir visų pabaiga vienoda.

Senis, tyliai merdėjantis ir trokštantis visam pasauliui sušukti, jog jis ligotas ir vienišas kaip šuo, toks vienišas, kad nors dvėsk savo favelos griuvėsiuose.

Autorius gana paprastai pasakoja tokią istoriją, kuriai parašyti, susieti ir nepasimesti istorijos puslapiuose, prireikė keleto metų. Knyga skaitosi lengvai ir dėl gero vertimo, galbūt tam gelbsti ir pasakojimo stilius. Čia nėra kažkokių įmantrių pasakymų, galbūt tikrai nerasite gražių citatų, kurias vertėtų įsiminti. Bet nesijaučia ir to dokumentiškumo, nors iš esmės visas pasakojimas jais ir paremtas. Nesijaučia, kur istorijos dėmės užmaskuotos autoriaus išmone - atrodo, kad viskas taip ir buvo, kad autorius tikrai žino, ką anuomet jautė Mengelė, ir perteikė tai skaitytojui. Pasakojimas subalansuotas tiek istorijos mėgėjams, tiek tiems, kurie gilinasi į žmogaus psichologiją. Galų gale, visada įdomu sužinoti motyvus, kuriais vadovaujasi tam tikri asmenys atlikdami darbus, ir apskritai jų mąstyseną - nors, kaip minėjau, nebuvau istorijos pamokų fanė, bet tiek tai žinau, kad tokių dalykų tikrai nenagrinėjome. Galbūt būtų lengviau suprasti ir analizuoti pateikiamus faktus, jei daugiau pasigilintume į psichologinius ypatumus? Džiaugiuosi, kad šioje knygoje autoriui pavyko suderinti šiuos du dalykus.

Rekomenduoju, jei bent kiek domitės ar norite šį tą sužinoti. Kita vertus, prieš skaitant šią knygą, jau reikėtų būti minimaliai susipažinus su Mengelės eksperimentais, kad būtų aiškiau, kas jis per tipas. Ko gero, tada ši knyga ir yra paveikiausia - kaip Aušvico stovykloje vykusių baisybių tęsinys.

Traukitės šalin, sapnai ir nakties šmėklos.

KK „9 puslapis“: Robert Seethaler „Visas gyvenimas“

Antrasis knygų klubo pasirinkimas buvo austrų rašytojo, jau, ko gero, prieš metus nuskambėjęs romanas „Visas gyvenimas“. Pati ištisai mačiau šią knygą šmėžuojant bookstagrame, ji vis dar labai populiari ir bibliotekose – amžinos eilės.

Knygoje pasakojama vieno paprasto žmogaus gyvenimo istorija. Visas gyvenimas telpa į vos 130 puslapių. Egeris gyvena Austrijos Alpėse, yra nekalbus žmogus, o iš savo namų išvyksta tik vieną kartą – kai yra pakviečiamas kariauti II-ajame pasauliniame kare.

O kartais, ilgokai taip gulėjęs, pajusdavo, tarytum žemė po nugara švelniai švelniai pakyla ir vėl nusileidžia, ir tomis akimirkomis žinodavo, kad šitai kvėpuoja kalnai.

Visų pirma noriu pasidžiaugti, kad ne visoms narėms knyga patiko. Taip taip, pasidžiaugti! Būtent tada ir kyla geriausios diskusijos, o ne kai visos vieningai sutaria, kad taip, knyga nuostabi. Nors didžiajai daliai būtent taip ir pasirodė, tačiau vis tiek malonu turėti ir nuomonių išsiskyrimą.

Jei reikėtų apibūdinti šią knygą vienu žodžiu, rinkčiausi žodį estetika. Nuo viršelio iki istorijos, iki kiekvieno žodžio. Ir net iki tų tuščių puslapių pabaigoje. Vis dar naiviai tikiu, kad tai – ne tiesiog popieriaus švaistymas, bet istorijos tęsinys. Po žmogaus belieka tušti lapai. Visos pasidžiaugėme vertimu, kalbos turtingumu – atskiri plojimai vertėjai Rūtai Jonynaitei. Tiek poetiškų išsireiškimų prozos knygose neretai sutiksi, ypač dabar, kai nespėji sužiūrėti visų leidyklų naujienų. Šįkart beveik visos buvo pasižymėjusios po keletą patikusių citatų, paskaitėme jas ir tyloje pamąstėme. Išties ypatingos vertės knyga, kurią verta turėti savo namų bibliotekoje.

Kartais jos juoką prarydavo vėjas, ir atrodydavo, tarsi ji tik tylomis pati sau spindi.

Apskritai aptariant šią knygą buvo daug tylos. Ne dėl to, kad nebūtų ką pasakyti. Priešingai. Tikriausiai pati pasakojimo nuotaika diktuoja tai, kaip apie knygą reikia kalbėti. Pats autorius tuo 130 puslapių sugebėjo pasakyti neįtikėtinai daug. Tai ir mes nepersistengėm – pokalbis sukosi apie žmogaus likimą, vienatvę, apie siekius, meilės reikšmę gyvenime. Kai paklausiau merginų, ar dar kas nors turi ką pridurti, tada ir nuskambėjo mintis, kad apie tokią knygą, kurioje esmė perteikta nedaugeliu žodžių, nesinori per daug išsiplėsti ir kalbėti vien tam, kad kalbėtum. Kaip ir sakiau, pati knyga įpareigoja.

Galima nupirkti iš žmogaus jo valandas, galima pavogti jo dienas arba paglemžti visą gyvenimą. Bet niekas iš žmogaus neatims nė vienos vienintelės akimirkos.

Beje, ruošdamasi susitikimui norėjau daugiau paskaityti apie patį autorių. Ir ką – praktiškai nieko per daug ir neradau, nors Seethaler‘is yra ne tik rašytojas, bet ir aktorius. Panašu, kad jis taip pat nedaugžodžiauja interviu, o po to, kai perskaičiau jo Q&A trumpą interviu, neapleidžia jausmas, kad nemažai savęs jis sudėjo ir į pagrindinį „Viso gyvenimo“ veikėją Egerį.

Ką rinkomės papildomiems skaitiniams? Kad ir kaip nemėgčiau tų sugretinimų su kitomis knygomis, ir dar užpaišytų ant viršelių, bet negaliu nesutikti, kad Williams „Stouneris“ – puikus pasirinkimas, jei patinka toks lėtas, bet gilus pasakojimas. O aš pati jau rezervavau „Tabakininką“.

KK „9 puslapis“: Gina Viliūnė „Imperatoriaus meilužė“

Kartais čia pasirodys ir kiek kitokia apžvalga. Tokia, kurioje – ne mano vienos mintys. Kadangi bibliotekoje pasisekė suburti knygų klubą, tai kartą per mėnesį (arba tada, kada galėsiu) pasidalinsiu tuo, ką gi mes ten kalbėjome (ne viskuo, hehe).

Visų pirma – mūsų tikslas perskaityti kuo daugiau įvairių pasaulio šalių knygų. Pirmąją pasirinkome skaityti lietuvių autorę, kadangi visos sutartinai linksėjome galvomis, kad taip, savo šalies autorių skaitome mažai. Kažkas vis atbaido... O visai be reikalo!

Ginos Viliūnės „Imperatoriaus meilužė“ – istorinis romanas, kuriame pasakojama apie gražuolę grafaitę Sofiją Tyzenhauzaitę ir Rusijos imperatorių Aleksandrą I, žavų monarchą, dėl kurio tirpsta daugelis moterų. Kokia jų netikėtos meilės ateitis? Kas laukia netekėjusios Sofijos?

Visų pirma – mano asmeninis pastebėjimas tiems, kas dar nežino: tiesiog dievinu skaityti apie tuos laikus! „Tais laikais“ visada vadinu XIX a. Jau turbūt nė nereikia sakyti, kad Austen man šitoj srity tiesiog nepralenkiama, bet nusprendėme, kad mūsų autorė taip pat puikiai pataikė į tų laikų stilių. Kalbėsena, dėmesys detalėms, puikiai perteikta to meto mąstysena ir visuomenės suvaržymai. Na, pavyzdžiui: „Negi užmiršai, kad gerai išauklėtam žmogui dera slėpti savo nuotaikas, privalu ne būti savimi, o gerai atrodyti.“ Tai jau tikrai.

Be konkurencijos mėgstamiausios veikėjos prizą gavo Sofija. Kokios stiprybės moteris! Graži, protinga, įžvalgi, turinti savo nuomonę ir nebijanti ją reikšti net imperatorių ir karalių akivaizdoje, kovojanti už tai, ką mano esant teisinga. Net ir šiais laikais toli gražu ne kiekviena yra tokia tvirta, kokia anuomet buvo Sofija. Tačiau, patyrusi ir pažeminimų, ir iššūkių, ji tik stiprėjo. Daug įdomiau skaityti, kai supranti, kad tai – realiai gyvenęs žmogus, o ne išgalvotas personažas. Kadangi nesu istorikė, tai nežinau, kiek čia yra prikurta (visgi tai – romanas, o ne dokumentika), bet rašydama autorė rėmėsi pačios Sofijos atsiminimais, tad, manau, faktai yra pakankamai tikslūs.

-    - Negana gėdos šeimai pridarei? Ne tik pati apsijuoksi, bet ir mums visiems nešlovę užtrauksi. Kur tai matyta – moterišką rašliavą spausdinti? Ir iš kur tu tokia mūsų šeimoje? Vienos bėdos per tave.

Nuostabi šeima, tiesa? Jauna dama paliekama tėvo, kuris išvyksta į užsienį po to, kai rusai iš Vilniaus išveja Napoleono kariuomenę, tvarkyti reikalus pati (tvarkyti reikalus, tai, supraskite, tikrai ne kažin kaip jau ten garbingai), nuolatinis vyresniosios sesers aiškinimas, kaip reikėtų elgtis, motina negyvena kartu, o ir nelabai apskritai domisi mergina... Daugybė visokiausių negandų nepalaužė Sofijos. Dabar štai galime didžiuotis sakydami, kad Sofija Tyzenhauzaitė – pirmoji moteris rašytoja Lietuvoje. Rašė ji, tiesa, prancūzų kalba, tačiau tai dar įdomiau ir skamba daug kiečiau. O rašė daugiausiai istorinius romanus – smagi paralelė su pačia rašytoja Viliūne, - tad ir Europos gyventojai galėjo sužinoti Žygimanto Augusto ir Barboros istoriją, apie Jogailą ir Jadvygą bei kitus didikus. Visgi daugelio tų knygų neturime išleistų lietuvių kalba. Apskritai įdomu skaityti, kokia iš tikrųjų turtinga tais laikais buvo mūsų kultūra, kokia buvo Lietuvos diduomenė. Teatras, operos pasirodymai, pokyliai – daug, oi, daug sunaikino kariniai konfliktai.

Klubo merginos vieningai nutarė, kad pagal „Imperatoriaus meilužę“ pavyktų suorganizuoti puikia ekskursiją. Iš pradžių – po Lietuvos dvarus, o po to galbūt ir tuo keliu, kuriuo Sofija vyko į Paryžių! Taip, tokie mūsų užmojai :D Taip pat smagu, kad pirmasis knygos pasirinkimas nenuvylė: nors anksčiau nė viena nebūtų atkreipusi dėmesio į šią knygą vien dėl pavadinimo ar viršelio, bet štai, atsirado tokių, kurios tikrai skaitys ir daugiau Viliūnės knygų. Ką jau čia, knyga įkvėpė net mūsų pavadinimą!

O papildomiems skaitiniams, norint labiau suprasti ir išgyventi istoriją, tikrai verta perskaityti ir Sofijos Tyzenhauzaitės „Reminiscencijas“ (lietuviškas leidimas 2004 m.).

Haruki Murakami „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“

Esu tokia puiki rašytoja apie knygas, kad pirmąją metų knygą perskaičiau tik va dabar. Taip, jau vasario pabaiga. Ir vis dėlto labai džiaugiuosi, kad pirmoji metų knyga yra būtent Murakami - reikia juk grįžti prie tradicijų.

Cukuru Tadzakis gyvena Tokijuje, kur projektuoja geležinkelio stotis. Dar mokykloje jis ir kiti keturi jaunuoliai buvo subūrę glaudžią grupelę ir kartu leisdavo visą laiką. Kol galiausiai, dėl Cukuru nežinomų priežasčių, vieną dieną draugai nieko nepaaiškinę su juo tiesiog nutraukia visus ryšius, taip palikdami skylę Cukuru viduje, kuri neužsitraukia daugybę metų.

Vieno žmogaus širdis su kito žmogaus širdimi būna surištos ne tik harmonija. Veikiau susiriša viena kitos žaizdomis. Skausmas su skausmu, trapumas su trapumu. Nėra tokios tylos, kuri neslėptų savyje sielvarto klyksmo, atleidimo nebūna be kraujo praliejimo, nėra susitaikymo, kuris nebūtų patyręs skausmingo praradimo. Visa tai yra pati tikrosios harmonijos esmė.

Kad ir kaip mylėčiau Murakami, apie jo knygas kalbėti man visada sunku. Nes niekada negali paaiškinti, apie ką jos, kas jose konkrečiai patiko. Nėra čia kačių ar ausų, bet taip gera vėl nusikelti į Murakami pasaulį. Ir ši, ko gero, pati realistiškiausia skaityta Murakami knyga (skaičiau jų daug). Nežinau, ar tiesiog buvau jo labai pasiilgusi, ar apskritai dėl to, kad seniai neskaičiau kokios nors knygos, bet ši man taip patiko, kad dar dabar, nors jau kelios dienos praėjo, kai užverčiau paskutinį lapą, vis pasiimu ją ir pasigrožiu, pavyzdžiui, viršeliu. Nustebino mane tai, kad čia nebuvo jokios mistikos. Viskas itin gyvenimiška ir, tiesą sakant, gali nutikti bet kam. Retai taip galima pasakyti kalbant apie Murakami. Tačiau atsiskyrimas nuo mokyklos draugų, profesinė rutina, praeities nuoskaudos ir neužsivėrusios žaizdos... Man atrodo, į kurį žmogų durtum pirštu, tam tiktų bent dalis čia išvardintų dalykų.

Bet koks dalykas neišvengiamai turi rėmus. Mąstymas irgi. Nereikia bijoti kiekvieno rėmo, bet negalima ir bijoti griauti tų rėmų. Tai tampa už viską svarbiau, žmogui norint tapti laisvam. Pagarba rėmams ir rėmų baimė. Visi gyvenime svarbūs dalykai visada yra dviprasmiai.

Pagrindinis veikėjas Cukuru man labai patiko. Susitaikęs su tuo, kad turės nugyventi bespalvį gyvenimą, įsitikinęs, kad yra nuobodaus veido ir apskritai kažkoks ne itin matomas, tačiau pastūmėtas draugės susiima ir prisiverčia dar kartą pažvelgti į savo praeities nuoskaudas. Tam reikia daug drąsos ir ryžto. Sakyčiau, gal tai vienas stipresnių Murakami sukurtų vienišų 30+ amžiaus vyrų. Man apskritai atrodo gerbtini tokie žmonės, kurie stengiasi susidurti akis į akį su savo baimėmis, o čia dar ir tokiomis, kurios kažkada vos neprivedė prie savižudybės (gerai, kad tuo metu tai vyksta tik knygoje, bet visi suprantame, kad realiame pasaulyje tokių pavyzdžių - daugiau nei reikėtų).

Kad muzika - neatsiejama Murakami knygų dalis, negali pasiginčyti niekas. Nėra daug tokių populiarių knygų, kurias skaitydamas norėtum žymėtis dalykus, kuriuos naujai atrandi. Tai pas Murakami toks dalykas yra atlikėjai, dainos ar melodijos. Šiuo atveju - klasikinė muzika. Ši muzika karts nuo karto mane susiranda, ir taip yra jau nuo muzikos mokyklos laikų. Kartais tiesiog yra toks poreikis pailsinti galvą (E. Grygas), kartais klausausi mokydamasi (L. Einaudi), o kartais norisi tokios muzikos net mašinoje (Rachmaninovas). O visos Cukuru kelionės metu skaitytoją lydi F. Listo „Klajonių metų“ ciklas, o konkrečiau - viena jo dalis, „Le mal du pays“ (Lazaro Bermano atlikimas). Paklausykite, tikrai labai gražu, ir suteikia knygos veikėjams tam tikrų spalvų. O YouTube komentaruose po šiuo kūriniu siaučia Murakami fanai, kurie (kaip ir aš) pirmąkart sužinojo apie „Le mal du pays“, tad tikrai smagu, kad rašytojas (sąmoningai ar ne) praplečia dar ir muzikinį akiratį.

Pavydas - tai pats beviltiškiausias kalėjimas pasaulyje. Kodėl? Todėl, kad į jį kalinys užsidaro pats. Ten niekas jo per prievartą neįkiša. Jis savo noru ten įeina, užsirakina iš vidaus, o raktą išmeta lauk pro grotas. Ir šiame pasaulyje nėra nė vieno žinančio, kad jis ten įkalintas.

Cukuru Tadzakio istoriją rekomenduoju visomis keturiomis. Toks paprastumas dvelkia iš šios knygos, tačiau geriau pagalvojus - nieko paprasto čia nėra. Visada sunku susidurti su praeities demonais, ypač kai gerai nežinai, ar nori išsiaiškinti tiesą, ar verta apskritai tai daryti, kai tiek metų stengeisi nuo to atsiriboti. Stipri knyga, priverčianti susimąstyti, kiek metų reikia klajoti, kol išdrįsi pažvelgti sau pačiam į akis.