Susitikimas su A.Čekuoliu vol. 2

Šiandien dar kartą aplankiau Čekuolį! Šįkart - Kauno Akropolyje :) Dabar vykau su draugų kompaniją - džiaugiuosi turėdama tokius puikius draugus, kuriems įdomus šis žmogus. Nors.. Dabar vargiai atrastum ką nors, kas jo negerbtų ir nenorėtų pasiklausyti. Bent jau aš taip naiviai tikiuosi.

Man pasirodė, kad žmonių buvo daugiau nei Klaipėdoje. Na, bent jau jaunimo tai tikrai žymiai daugiau. O dėl to tik smagiau :) Susėdo dauguma ant žemės, buvo drąsesni nei uostamiestyje. Ir visi kantriai klausėsi to, ką pasakojo Čekuolis.

O pirmiausia mes išgirdome apie prekarijus. Tai yra žmonės, kurie dirba pagal terminuotas sutartis ir neturi nuolatinio darbo. Tikriausiai tokių pavyzdžių aplink matome daugybę, tiesa? Jei kam įdomu, tai čia yra web-seminaras - maždaug tai, ką ponas Algimantas kalbėjo ir šiandien susirinkusiems žmonėms. Tik, aišku, viskas truko trumpiau :)

Kuo galiu labai pasidžiaugti, tai kad nebuvo tokių ponių Onučių, kaip pasitaikė Klaipėdoje :D Nebuvo jokių pasipiktinusių žmonių, visi klausėsi įdėmiai ir nesikišo į rašytojo kalbą.

Algimantas Čekuolis su žmona Edita

Šį kartą buvo atvykusi ir Čekuolio žmona Edita. Ji paskaitė porą ištraukų iš knygos. Taip pat sukūrė jaukią atmosferą: man patiko, kaip jie „ginčydavosi“, maždaug: „Ten nutiko taip..“ „Ne, ką tu čia meluoji, buvo taip..“ Tokie mieli atrodo :)

Apskritai man šis susitikimas buvo visiškai kitoks. Jau vien dėl klausimų, kuriuos žiūrovai uždavė ponui Čekuoliui. Klaipėdoje visi klausinėjo apie politines aktualijas, apie visokius finansinius dalykus, o čia klausimai buvo daugiau gyvenimiški, pavyzdžiui, buvo paklausta, kokį vyną mėgsta Čekuolis, ar myli šunis ir panašiai. Be abejo, jis atsakydavo ne tik į klausimą, bet ir plačiau pakomentuodavo, įliedamas pasaulinį kontekstą ar savo patirtus įvykius.

Be abejo, man abu susitikimai be galo patiko - džiaugiuosi, kad yra galimybė susitikti su tokiu didžiu žmogumi. Bet galbūt pastarasis man buvo mielesnis ir jaukesnis.. :)

Susitikimas su A. Čekuoliu

Šiandien Klaipėdos Akropolyje, Pegaso knygyne, lankėsi didžiai gerbiamas Algimantas Čekuolis, apie kurį ir čia esu ne kartą kalbėjusi.

Kad bus toks susitikimas, pamačiau gal praeitą savaitę. Labai apsidžiaugiau, kad tuo metu būsiu namie ir galėsiu nuvykti. Tai vos nepražiopsojau :D Žodžiu, mamuką suagitavau, kad nuvežtų - ji, beje, taip pat labai apsidžiaugė, kad galės pamatyti šį žmogų. O kadangi turėjome ir knygą, pirktą Knygų mugėje, tai pasiėmėme kartu - juk ponas Čekuolis dalino autografus, o autoriaus pasirašytą knygą visada maloniau turėti.

Susitikimas truko pusantros valandos. Labai patiko tai, kaip Čekuolis bendrauja su skaitytojais. Jis toks šiltas žmogus, o pasakymas „Beribiai yra tik du dalykai - visata ir Čekuolio erudicija, nors dėl visatos nesu tikras“ ne iš kelmo spirtas :) Atrodo, kad jis tikrai žino viską. Kadangi jis apie savo knygą beveik nekalbėjo, tik trumpai pristatė, kaip ji sudaryta, visą kitą laiką atsakinėjo į skaitytojų klausimus. Jie buvo apie šių dienų aktualijas, politinius dalykus. Ir jau pasakoja, atrodo, kad niekada neatsakys į žmogaus klausimą, bet staiga suveda daugybę faktų į vieną ir štai jums atsakymas! :) Ir taip, man visokie politiniai dalykai neįdomūs, bet sėdėjau ir klausiau ištempusi ausis, nes pasakojo tikrai be galo įtaigiai, o, svarbiausia, paprastai. Kaip ir knygose. Įsivaizduoju, kad į jo paskaitas Vilniaus universitete susirenka būrys studentų ir tikrai visi lanko užsiėmimus. Na, bent jau aš tai ir mirdama eičiau, kad išgirsčiau tiek įdomių dalykų.

Čekuolis pasirašinėja knygą

Sigitas Parulskis (g. 1965)

Šiandien pamačiau gražų straipsnį ir nepatingėjau jį perskaityti, kadangi Parulskis man atrodo vienas įdomiausių rašytojų.

Jei trumpai apie jį, tai visų pirma reiktų paminėti, kad Sigitas yra poetas, eseistas, dramaturgas ir kritikas. VU jis yra baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą, o trumpų istorijų knyga „Sraigė su beisbolo lazda“ yra išrinkta geriausia suaugusiųjų 2007 m. Lietuvos knyga.

Mano pačios pažintis su šiuo rašytoju prasidėjo ne taip jau seniai. Na, jei „neseniai“ galima vadinti maždaug prieš 4 metus. Paskaitinėjusi keletą Parulskio straipsnių lrytas.lt užsimaniau paskaityti ir kokią nors knygą. Kažkada į rankas pakliuvo „Miegas ir kitos moterys“, perskaičiau gana greitai ir man patiko :) Deja, daugiau neatradau laiko tokioms rinktinėms. Kol kas apsiriboju tik straipsniais, skelbiamais minėtame puslapyje.

Man labai įdomus šio rašytojo stilius. Kadangi nesu skaičiusi dramų ar poezijos, negaliu labai objektyviai vertinti, tačiau eseistikoje ryškus sarkazmas ir ironija man be galo patinka. Nežinia kodėl apskritai man įdomu skaityti knygas, parašytas tokiu stiliumi.. Taip pat, kaip gerai pastebėta ir 15min.lt straipsnyje, Parulskis nevengia tokių žodžių kaip „šūdas“, „šikti“ ir pan. Na, sakykit, ar tai nepriartina prie paprasto skaitytojo? Kad ir tokiu elementariu būdu.. Kažkaip neatrodo, kad skaitančiam žmogui artimesnė Alexandre Dumas laikų pompastika - juk esam paprasti žmonės ir vartojam tokius žodžius, net jei jie ir nėra patys gražiausi. Savo ruoštu rašytojas yra lygiai toks pat žmogus, kaip ir mes.

O nuomonė apie šio rašytojo kūrybą (ir, aišku, ypač apie jį patį, nes juk visokie interneto komentatoriai, atrodo, asmeniškai pažįsta tokius žmones :)) Lietuvoje turbūt pasiskirsčiusi į dvi stovyklas: patinka ir nekenčiu. Aišku, visiems neįtiksi, ypač jeigu esi kitoks ir nerašai apie „myžalinius“ dalykus, kaip aš sakau..

O kaip patys bloggeriai pasiskirstę? :) Ar įdomus Jums šis žmogus?

Haruki Murakami (1949)

Kadangi dabar skaitau vieną šio rašytojo knygą, nusprendžiau daugiau pasidomėti jo biografija.
Ką gi, kaip jau turbūt niekam nekyla abejonių, Haruki Murakami yra japonas. Tai pirmiausia mane ir užkabino, kai jau prieš keletą metų buvo imta apie jį vis daugiau kalbėti. Šis rašytojas yra smarkiai įtakotas vakarietiškos kultūros - tai atsispindi ir jo sukurtuose romanuose.
Kaip sako Vikipedija - Murakami kūrybai įtaką daro ir muzika. Nors tam susivokti nereikia net papildomų šaltinių. Pavyzdžiui, knyga Norvegų giria pavadinta pagal The Beatles dainą Norwegian Wood, Prisukamo paukščio kronikose knygos dalys pavadintos pagal klasikinės muzikos kūrinius - Šarka vagilė pagal Rosinio operos uvertiūrą, Paukštis pranašas pagal Šumano kūrinį fortepijonui. Na, o man tai, kas yra susiję su muzika, yra labai gražu ir priimtina :)
Jeigu kalbėčiau apie Murakami knygų stilių, tai sunkiai jį apibūdinčiau. Aišku čia yra viena - fantazijos ir polinkio į mistiškumą šiam rašytojui nestinga. Kol kas dar nesu perskaičiusi daug jo knygų, tačiau manau, kad Norvegų giria, man labai patikusi knyga, yra viena realistiškiausių jo kūryboje. Ten, kiek pamenu, jokių mistikų mes neatrandame. Tačiau daugumoje viskas būna taip susipainioję, veikėjai atsiduria beviltiškose situacijose ir būtent mistika kažkaip viską išsprendžia.
Dar vienas įdomus pastebėjimas - kiek man teko skaityti, knygose visada minimos moterų ausys. Tai man atrodo, kad ponas Murakami yra didelis ausų gerbėjas :D Rimtai, jei tik romano veikėjas vyras susipažįsta su kokia nors moterimi, tai jau žiūrėk tuoj ir išlįs jos ausys, ir jos visada bus gražios. Keista. Ir niekur kitur nematyta :)
Apskritai Haruki Murakami man yra įdomus. Jis visiškai kitoks nei daugelis rašytojų, vienas iš tų, kuriuos gali skaityti ir skaityti. Nenusibostantis, nes visada parašo kažką naujo ir kitoniško. Rekomenduočiau ką nors jo paskaityti, bet tiems, kurie nebijo naujovių ir nori atrasti literatūroje naujų dalykų.

Alessandro Baricco (g.1958)

Sveiki, knygų mylėtojai :)
Kadangi dabar skaitau Baricco knygą, tai lyg ir tokia proga papasakoti jums apie šį puikų rašytoją :)
Asmeniškai man jis - vienas mėgstamiausių. Džiaugiuosi jį atradusi. Nemanau, kad kažkam labai įdomi jo biografija, o jei įdomi, tai pasiskaitysit internete kokiom tik norit kalbom. Paminėsiu tik tiek, kad jis iš saulėtosios Italijos - vienos mėgstamiausių mano šalių. Viskas susisieja :)
Pirmoji pažintis su juo buvo, kai draugė Ineta parekomendavo knygą "Šilkas". Ši buvo tikrai ne eilinė. O kai pamačiau, kad mūsų mokyklos biblioteka turi nemažai šito dėdės knygų, nusprendžiau paskaityti dar kelias. Tad paskaičiau "Be kraujo", "Next"..
Po kiek laiko knygynuose buvo akcijos, kas man velniškai patinka. Ir kaip tyčia viena iš tokių pigių knygų buvo "Jūra vandenynas". Viena mėgstamiausių jo knygų, tokia kvepianti jūra, tokia kitokia. Ypač joje patiko sukurti charakteriai - neeiliniai ir visi savaip įdomūs. Atrodo, jauti tuos žmones šalia savęs, matai, kaip jie atrodo, kaip rengiasi ir kaip gyvena.
Neatsilaikiau ir prieš gražųjį "Novečento" leidimą - pasidovanojau sau su Kalėdom vasario mėnesį. Ši knygelė, tokia maža, užbūrė mane visaip kaip. O pažiūrėjus filmą visai apsiverkiau, nors jau ir skaitant buvo noras tai padaryti. Pasakau iškart: ne kiekvienai knygai (tiksliau, rašytojui) pavyksta tai padaryti!
Tiesa, 18-ojo gimtadienio proga gavau "Aistrų pilis". Labai džiaugiausi šia knyga. Ir džiaugiuosi, be abejo :) Taip ir sumaniau kaupti visas knygas, kad užaugusi turėčiau solidžią Baricco knygų lentyną.
Kuo jis man patinka? Savo rašymo stiliumi. Nežinau nė vieno kito tokio rašytojo (nors kartais jis man tampa panašus į poną Antaną Škėmą). Labiausiai įstringanti Baricco stiliaus savybė - pasikartojimai. Nieko nuostabaus? Apsigavot. Jie nenusibosta! Taip tiesiog ima ir nenusibosta. Tie pasikartojimai tokie žavūs. Atrodo, kad taip ir turi būti - nei atimsi, nei pridėsi.
Kita savybė - sugebėjimas sukurti tokius charakterius, kokių jokioje kitoje literatūroje neatrasi. Argi kam šautų į galvą sukurti pianistą virtuozą, kuris visą gyvenimą praleido laive ir nė karto nebuvo išlipęs į krantą? Arba mokslininką, rašantį ribų enciklopediją? Abejotina :) O Baricco padaro juos tikrais.
Kol kas man liko perskaityti tik dvi jo knygas, įsigyti - šiek tiek daugiau. Su draugų ir šeimos pagalba papildysiu savo kolekciją ir tikiuosi (gal tiesiog žinau), kad ši pažintis su Baricco nenutrūks. Rekomenduoju ir jums, jei mėgstate kitokią literatūrą - gal patiks ;)