Alex Gino „George“

Šiais metais pati sau tyliai susigalvojau asmeninį iššūkį – per mėnesį perskaityti bent vieną anglišką knygą. Taip jau kartais nutinka, kad negaliu nepasinaudoti bookdepository.com pasiūlymais, arba draugė ką nors padovanoja, o artimoje ateityje manęs ir vėl laukia Londono knygų turgus... Taip ir prisikaupė nemenka lentynėlė angliškų knygų. Yra jų ten visokių, bet šįkart norėjau visiškai kitokio skaitinio, nei kad paskutinė skaityta knyga.

Knygoje pasakojama apie dešimtmetę George. Visi išorėje mato paprastą berniuką, tačiau George žino, kad viduje yra mergaitė. Nerasdama sau vietos, norėdama atsiskleisti, netikėtai George gauna puikią progą nusimesti slegiančią naštą. Tik kaip išdrįsti? Kaip sureaguos draugai? Šeima?

Aš puikiai žinau, kad tokia tematika gali būti daug kam nepriimtina ir kad ši knyga tikriausiai niekada nebus išversta į lietuvių kalbą. Taip pat žinau, kad labai sveika kalbėti tokiomis nepatogiomis temomis. Amerikos bibliotekų asociacijos (ALA) ir Intelektinės laisvės biuro (OIF) duomenimis, ši knyga nuo jos pasirodymo 2015 m. buvo uždrausta arba norima uždrausti tris kartus (2019 m. duomenų dar nėra, bet nenustebčiau, jei „George“ ir vėl puikuotųsi tarp TOP10 tokių knygų). Labiausiai dėl to, kad knygos pagrindinis veikėjas – translytė mergaitė, o apie tokius dalykus tai jau nieku gyvu negalima kalbėti nei vaikams tarpusavyje, nei tėvams su vaiku; dar dėl to, kad knyga yra skirta jaunesnio amžiaus skaitytojams, o paskutiniu draudimu prie šių priežasčių pridėta ir tai, kad knygoje neva skatinama trinti naršymo atmintį interneto naršyklėje IR skatinama (garbės žodis, jau griūnu iš padų. IŠ JUOKO) vartoti hormoninius preparatus. Suaugusieji yra keisti. Man beveik kyla pagunda įduoti šią knygą kokiam nors bibliotekos lankytojui vaikui, paprašyti perskaityti ir pasidalinti mintimis, ar tikrai čia viskas taip baisu. Tik, deja, to nedarysiu, nes turbūt kiltų laikraščio vertas škandalas.

Gerai, gal ir galiu suprasti visuomenę, kurioje tokios knygos yra draudžiamos. Jeigu apie pirmąsias LGBT+ raides kalbama garsiau, knygos ir filmai kaip ir ok, ir visgi niekaip nepavyksta apsimesti, kad kitokia (ne heteroseksuali) lytinė orientacija neegzistuoja, nes „lenda čia į akis ir afišuojasi“, tai labai paprasta apsimesti, kad biseksualų, transseksualų ir kitų tiesiog nėra. Ir ypač jų nėra tarp vaikų (nebent tik tarp tų, kuriuos užaugina homoseksualų pora *įterpti kokį tik norit sarkazmo persmelktą veidą*) ir dar tikriausiai tarp senukų, nes ir anksčiau tokių dalykų nebūdavo, čia yra šių laikų mada. Ko mes nematom, to nėra. Ko bijom ir nesuprantam, tas yra didžiausias blogis visatoje. Ką aš noriu pasakyti, kad jei niekas apie tai nekalbės ir nekels problemos, tai dar labai ilgai žmonės, kuriems demokratinių šalių konstitucijos numato lygias teises, kaip ir visiems piliečiams, gyvens visuomenės paraštėse, slėpsis ir bijos. Tol tie, kurie draudžia tokius reikalingus skaitinius, labai didžiuosis savimi, o kitoje barikadų pusėje stovintys amžinai kovos dėl tų pačių lygių teisių (kurios, prisiminkim, visiems kažkodėl labai suprantamas dalykas).

Visgi, perfrazavus savo mylimą podcaster‘į Mike, sakau anyway, George ir grįžtu prie knygos.

Knyga, kaip minėjau, parašyta jaunesnio mokyklinio amžiaus skaitytojams. Todėl čia nerasite jokios įmantrios kalbos – sakiniai nesudėtingi, aplinka vaikiškai suprantama (mokykla, klasės kietuoliai, vyresnis brolis, vieniša mama). Man labai patiko, kad visa sudėtingoji problema pateikta pasitelkiant teatrą. Kaip sako geriausia George draugė (beje, tikriausiai mano mėgstamiausia šios knygos veikėja), teatro scenoje juk gali būti kas tik nori! Scenoje berniukai gali būti mergaitės ir atvirkščiai. Scena ir skirta tam, kad apsimestum. Čia, per tam tikrus veikėjus, išryškėja ir visuomenės požiūris į trans asmenis (net jei jie tiesiogiai nesiekia diskriminuoti ir, ko gero, apskritai net neturi tokių minčių konkrečiu atveju), kuris – vėlgi – vaikams paaiškintas suprantama kalba. Taip, manau, kad istorija papasakota per daug gražiai, kažin, ar taip, kaip George, nutinka realiame gyvenime, bet čia jau mano asmeninės problemos. Tikiu, kad vaikams ir reikėtų pažindintis su platesniu pasauliu ir jo problemomis nuo tokių gražių literatūrinių kūrinių, o tik po to, jei bus įdomu, gilintis labiau.

Apskritai autorius gana įtikinamai nupasakoja tai, ką viduje išgyvena George. Ir tie, kas sako, kad tokio amžiaus vaikams dar per anksti domėtis savo lytiniu identitetu, manau, kad klysta. Dabartiniai dešimtmečiai ir tokie dešimtmečiai, kokie buvome mes ar mūsų tėvai, tikrai skiriasi. Kuo anksčiau vaikas suvoks save, tuo lengviau (reikia tikėtis) jam bus realizuoti save. Visa tai, nors ir vaikiškos knygos forma, papasakota George istorijoje. Ir nors aš čia visą laiką pliurpiau daugiausiai apie seksualinę orientaciją, iš esmės tai knyga tiesiog apie buvimą savimi.

Pabaigoje noriu pasakyti labai baisų dalyką. Kadangi, kai turėsiu savų vaikų, ši knyga, net neabejoju, vis dar nebus išversta į lietuvių kalbą, tai išsiversiu pati, ir galėsime su jais kartu padiskutuoti. Ir išmokti priimti save tokius, kokie esame.

Meg Cabot „Princesės dienoraščių“ serija

* nors įrašas ne apie filmus, bet nuotrauka geriausiai apibendrina visą knygų seriją

Kartais ir man prireikia atsipūtimo nuo visko. Tuo metu, kai nusprendžiau paimti į rankas prieš daugiau nei dešimtmetį skaitytą knygų seriją, rašiau magistro baigiamąjį. Įtampa, kvadratinė galva ir negebėjimas atsipūsti – taip įvardinčiau tą laikotarpį. Ir kaip džiaugiuosi, kad pagaliau galiu nueiti į vaikų skyrių nebijodama, kad ką apie šitą tetą pagalvos bibliotekininkė, ir pasiimti skaityti tai, kas man patinka!

Princesės dienoraščius pirmą kartą skaičiau... neatsimenu kada. Spėčiau, kad tada man buvo 14-15 metų. Tada ir Mijai buvo penkiolika, tad tapatintis nelabai sunku (nepaisant to, kad taip ir negavau žinios, kad esu princesė). Anuomet perskaičiau visas dalis labai greitai, kažkada su drauge darėme re-readinimus (sėdėjome viename kambaryje ir skaitėme skirtingas dalis) ir abi garsiai juokėmės, citavome jas viena kitai – žodžiu, tai knygos, su kuriomis susiję tik patys smagiausi prisiminimai.

Mija gyvena Niujorke su menininke mama, draugei padeda filmuoti jos asmeninę laidą, mokykloje jai absoliučiai nesiseka algebra, o kai reikia kalbėti prieš auditoriją, merginą ištinka priepuoliai, yra įsižiūrėjusi mokyklos gražuolį, kuris net nenutuokia apie Mijos egzistavimą – žodžiu, tokia niekuo neypatinga paauglė. Bet. Būdama penkiolikos ji sužino, kad yra sosto paveldėtoja. Genovijos – šalies, apie kurią nelabai kas yra girdėjęs. Prasideda princesės pamokos, užgula žiniasklaidos dėmesys... Iš esmės visos knygos ir yra apie tai, kaip Mijai sekasi su viskuo tvarkytis, nes būti penkiolikmete princese išties nelengva.

Buvo truputį baugu, kad dabar, kai man jau ne penkiolika, nebebus taip įdomu. Pf! Sakyčiau, tik labiau užsimaniau turėti visą seriją namuose :D Nes tai absoliuti geros nuotaikos bomba. Skaitydama ištisai juokiausi – vertimai puikiai pritaikyti, parinktas atitinkamas jaunimo žargonas (bent jau anuometinis, bet man, kaip senosios kartos atstovei, labai tinka). Veikėjai - vienas už kitą smagesni. Smagu, kad per visą vienuolikos knygų kelionę nebuvo per daug pasikeitimų veikėjų atžvilgiu. Pagrindiniai ir išliko tie, kurie buvo kartu nuo pat pirmosios knygos, naujų veikėjų atsirado minimaliai. Stiprėjo nebent kai kurių pozicija - iš epizodinių jie tapo vienais iš pagrindinių. Šitas dalykas man labai patiko, nes kartu tai parodė, kaip bręsta Mija ir kaip ji geba priimti kitokesnius nei ji pati. Dėl ko galima sunerimti, tai tik dėl to, kad kažkodėl serija nebuvo pabaigta leisti į lietuvių kalbą – iš viso ją sudaro 11 pagrindinių dalių, lietuviškai turime tik 8. Ir ta 8-oji taip nesmagiai užsibaigia, kad būtų buvę tiesiog privalu išleisti ir tolimesnes dalis! Net pikta galvoti, kad mergaitės, skaitydamos šias knygas, gali pagalvoti, kad štai taip ir baigėsi... Todėl tris likusias aš pribaigiau angliškai – kalba tikrai nesudėtinga ir, mano manymu, suprantama paaugliams. Žinoma, skaitymą pagreitina ir supaprastina dienoraščio forma.

Taigi. Jei dvejojate, ar imti skaityti paauglystės ar vaikystės knygas - tiesiog nedvejokite. Aš tik dar kartą pasitikrinau, kad jos tinkamos visiems amžiaus tarpsniams – kaskart galima įžvelgti naujų dalykų ir į juos pažiūrėti kiek kitaip. Man atrodo, vertinant knygas, palaipsniui išsitrina (ar bent jau mažėja) riba tarp vaikų ir suaugusių literatūros. Kol kas, kiek teko susidurti, visos vaikų/paauglių knygos yra daugiasluoksnės ir absoliučiai tinkamos suaugusiesiems, jei tik mokėsime jose įžvelgti tai, kas norėta pasakyti tarp eilučių.

Marjane Satrapi „Persepolis“

Niekada anksčiau neskaičiau grafinės novelės. Net ir komiksų vaikystėje nelabai mėgdavau, man atrodo. Tad kai draugė pasiūlė atsiųsti šį kūrinį, ai, sakau, dėk - kaip galiu atsisakyti knygų, kai siūlo nemokamai :D Bet nesitikėjau kažko įspūdingo, nes ir apie knygą absoliučiai nieko nežinojau - tik kad patiko draugei :D

Knygos autorė pasakoja savo istoriją nuo vaikystės. Marjane gyveno Irane - vakarietiškame, moderniame, kol jį 1979 m. ištiko Irano (dar vadinama Islamo) revoliucija. Šalyje, vykstant Irano-Irako karui, įsigali religiniai lyderiai, įvedamos griežtos taisyklės. Kartu su Marjane keliaujame per pokyčius, drebinančius šalį, savojo identiteto paieškas.

Persepolį tiesiog surijau. Tikiu, kad būtų buvę įdomu skaityti ir įprasto romano forma parašytą istoriją, bet tikriausiai autorei geriau pavyko perteikti viską štai taip. Piešiniai puikiai papildo pasakojimą - juose galime matyti ir nuotaikas, ir vidinius išgyvenimus. Tiesiog negaliu atsigrožėti ta knyga! Visomis prasmėmis.

Tai knyga daugiausiai apie savęs paieškas. Apie žmogaus likimą. Apie tai, kaip atrasti save, kai esi iranietė mergina Europoje. Nors pasakojama apie tuos laikus, kai aš maždaug gimiau, man atrodo, kad aplinkinių požiūris į atvykėlius iš Artimųjų Rytų, yra dar griežtesnis nei tada.

I remember the days when we traveled around Europe. It was enough to carry an iranian passport; they rolled out the red carpet. We were rich before. Now as soon as they learn our nationality, they go through everything, as though we were all terrorists. They treat us as though we have the plague.

Įdomu, kodėl mes, žmonės, linkę viską suabsoliutinti, kai yra kalbama apie asmens tautybę? Visi arabai teroristai. Visi romai vagys. Visi estai lėti. Ir taip toliau, ir panašiai. Visi visi visi. Visiškai nesusimąstome, kad kiekvieną tautą sudaro milijonai žmonių, jie yra individualybės, kiekvienas savaip skirtingas, ir dažniausiai niekaip neprisideda prie vykdomų baisių dalykų savo šalyje ir už jos ribų. Tai puikiai parodo Marjane istorija. Labiausiai sujaudino tas plėšymasis savyje. Kai namie karinė situacija, išvykstama į Europą ieškoti išsigelbėjimo, bet... Man atrodo, kad bet kokiam emigrantui yra sunku kitoje šalyje, net jei kultūra ir panaši, o štai čia - dviejų skirtingų požiūrių ir normų susidūrimas. Kaip siekiama grįžti namo, bet ar tuose namuose tikrai yra taip, kad norėtum likti? Tiek tiesiogiai, tiek tarp eilučių užduodama daug klausimų, į kuriuos sėdi ir bandai sugalvoti atsakymą. O ar yra tie atsakymai apskritai?..

Knygą įdomu skaityti ir istoriniu požiūriu - asmeniškai aš tikriausiai nežinojau nieko apie tą revoliuciją (nebent tik tai, kad ji kažkada buvo), apie jos priežastis ir eigą. O čia viskas pateikta glaustai ir vaizdžiai (man, kaip turinčiai vaizdinę atmintį, tai čia tikras išganymas! Dar dabar kai kurie paveikslėliai stovi akyse), ir taip, kad tikrai atsimintum.

Labai, labai gera knyga (nesakau „kūrinys“, nes tai - tiesiog žmogaus gyvenimas, įvilktas į štai tokį grafinį rūbą). Tikrai rekomenduoju! Leidykla „kitos knygos“ išleido ją ir lietuviškai - gerai paieškokite bibliotekose, manau, tikrai rasite (bent jau didžiosiose). Tam, kad visiems laikams būtų sugriautas mitas apie komikso žanrą, ir tam, kad suprastume, ką gali režimas padaryti ne tik visai šaliai, bet ir kiekvienam jos gyventojui atskirai.

Simon Beckett „The Restless Dead“

Ačiū XXI amžiui, kad dabar viską galima parsisiųsti iš įvairių pasaulio kampelių. Nes kitaip nepavyktų perskaityti daugiau Becketto šedevrų, kadangi paskutinė lietuviškai išleista jo knyga buvo 2013 m. Per tą laiką jis jau ir šiaip parašė dvi naujas knygas, ir viena iš jų yra penktoji serijos apie Deividą Hanterį dalis. Kita vertus, jau beveik ir su angliškai išleistomis jo knygomis išsisėmiau (liko dar viena neskaityta) - teks iškrapštyti vokiečių kalbos likučius iš smegenų kampučių ir skaityti šia kalba :D

Šioje dalyje sužinome, kad Hanteris likęs nuošalyje, į bylų tyrimus jis mažai tekviečiamas, panašu, kad po keleto nepavykusių „pasirodymų“. Jis dėsto universitete, asmeninis gyvenimas nenusisekęs. Vieną dieną jis sulaukia skambučio, kad yra kviečiamas į kūno iškėlimo operaciją. Planuotas vienos dienos vizitas užsitęsia kur kas ilgiau.

Norėčiau, kad šios knygos apie Hanterį niekada nesibaigtų. Šią dalį rašytojas brandino net 7 metus, ir laukti buvo verta. Tiesiog negalėjau atsiplėšti: skaičiau stovėdama prie viryklės, skaičiau iki nakties, ir vienintelis dalykas, kas privertė eiti miegoti, buvo durianti akis :D Įtampa išlaikyta iki paskutinio puslapio žodžio, kaip visada, net epilogas pateikia staigmenų.

Pasakojimas rutuliojasi lengvai, visada reikia užsidengti tolimesnį puslapį, kad tik neperskaitytum daugiau nei tuo metu reikia. Be itin detalių aprašymų, kaip atrodo suiręs kūnas, kaip atkuriama žmogaus kaulų padėtis ir panašių dalykų, labai užkabina kiekvieno skyriaus pabaiga. Beckett'as turi talentą užbaigti skyrių vienu trumpu sakiniu, kuris taip užkabliuoja, kad nieko kito nebelieka, kaip tik skaityti toliau.

Blackwater žiotys

Nuotaika puikiai kuriama pasirinkus vietovę, kurioje įvykdyti nusikaltimai. Šįkart viskas vyko atšiauriame Essexo kampelyje, kur nuolatos prastas oras, dažni potvyniai ir atoslūgiai, pelkynai, nenuspėjamos vandens srovės, apleisti jūros fortai. Tobulas fonas mįslingiems žmonių dingimams. Žinoma, detektyvų/trilerių kūrėjai turbūt niekad nesirenka saulėtų Havajų, nes būtų tikrai sudėtinga įsijausti į atmosferą, jei bylos tyrėjas lakstytų su šortais po palmėmis. Vis dėlto. Reikia mokėti išnaudoti ir tą niūrų kraštovaizdį. Skaitant, regis, ir pas mus ne taip karšta buvo, o pakėlus akis net buvo keista, kad už lango saulėta vasara.

Apskritai man patinka pats pagrindinis veikėjas. Jį nuolatos persekioja praeities šešėliai, žmogus tarsi atribojamas nuo to, ką geba geriausiai, tačiau kaskart vis randa stiprybės sugrįžti į savo darbą ir daro jį puikiai. Rasdamas naujų įkalčių, ieškodamas sąsajų. Pats Hanteris nėra kažkoks atsiskyręs keistuolis, tačiau nori nenori tam tikri įvykiai formuoja asmenybę. Visgi nė karto (kaip kartais būna su kitais veikėjais) man nėra kilęs noras paimti ir gerai papurtyti šio personažo, kad atsikvošėtų. Kaip tik norisi jį laikyti draugu.

Kaip visada - puikiai suręstas trileris. Žinoma, aš ir vėl neatspėjau, kas žudikas :D Jau žinojau, kad galima tikėtis bet ko, bet vis tiek nepavyko. Iš visų įvykių, kurie vyko šioje knygoje, pasisekė nuspėti tik vieną. Tai tik parodo, kad su Beckett'u ir Hanteriu pašonėje tikrai niekada nenuobodžiausi.

Simon Beckett „Stone Bruises“

Nedažnai skaitau knygas anglų kalba, bet manau, kad galėčiau ir dažniau. Jei tik jos visos tokios, kaip ši. Skaitymo tempas, pasirodo, panašus, kaip ir lietuviškų knygų. Panašus, nes lietuviškai šią knygą būčiau surijusi per vieną dieną. Dabar užtrukau beveik tris (skaitant ne nuo ryto iki vakaro).

Su autoriumi jau buvau pažįstama iš jo detektyvų serijos apie Deividą Hanterį. Gaila, bet Lietuvos skaitytojams daugiau gimtąja kalba Becketto knygų ir nėra. Tuos detektyvus aš tikrai garbinu ir rekomenduoju, jei dar neskaitėt. O dabar - apie šią.

Šonas nuo kažko bėga. Jis atsiduria Prancūzijoje, kur pakelėje palieka savo automobilį, pasiima kuprinę su daiktais ir tranzuoja. Deja, eidamas per mišką jis baisiai susižeidžia. Ten jį ir randa seserys, gyvenančios atokiame ūkyje su savo tėvu. Ten jis išgydomas, padeda remontuoti namus. Žodžiu, kuo ilgiau ten gyvena, tuo įtartinesnė tampa aplinka. Jis supranta, kad tai yra tobula vieta slėptis, tačiau kartu ir tobula vieta mirti.

Taip, ši knyga yra keista. Joje praktiškai nieko nevyksta, bet nesinori tos knygos užversti, norisi žinoti, o kas toliau. Man patiko, kad viskas čia kuriama detalėmis, o ne kažkokiais įmantriais siužeto vingiais, daugybe veikėjų ar pan. Taip ir jaučiasi ta kepinanti Prancūzijos saulė, sunkiai pakeliama tvankuma ir karštis - neįtikėtina, bet būtent tai kelia įtampą verčiant puslapį po puslapio. Dar vienas ypatumas - paslaptingi charakteriai. Ilgą laiką apie juos nežinome praktiškai nieko, daugiau atskleidžiama labai pamažu. Daugiausia, žinoma, pristatomas pagrindinis veikėjas Šonas - jo priešistorė, kaip ir kodėl britas atsidūrė Prancūzijoje. O štai apie paklaikusį ūkio savininką, jo emocijų neišduodančią dukrą Matildą ir ne itin nuoširdžią, galinčią pakenkti jaunesniąją dukterį Gretchen nežinome beveik nieko iki pat paskutinių skyrių.

Taip pat patiko, kad jau nuo pirmųjų eilučių sukuriama paslaptis. Šonas bėga, tačiau nežinome nei kodėl, nei nuo ko. Priešingai nei kituose skaitytuose detektyvuose (kad ir to paties Becketto), kur jau pradžioje sužinome kas nužudytas ir pradedame ieškoti įtariamųjų, čia apskritai nežinome, ar įvyko kas nors tokio. Viskas paremta tik įtarimais ir spėliojimais - skaitytojas laikomas nežinioje ir tiesiog plukdomas kartu pasroviui. 

Under the skin we're all still animals.

Rekomenduoju. Kadangi nesitikiu, kad kada nors ji bus išleista lietuvių kalba, tai siūlau perskaityti angliškai - tikrai nesudėtinga ir netrukdo įsijausti. Bent jau aš tai tikrai įsijaučiau, nes vis dar neišeina iš galvos.

J.K.Rowling, Jack Thorne, John Tiffany „Harry Potter and the Cursed Child“

Taip. TAIP. Kadangi turiu nuostabių draugų užsienyje, tai turiu ir naująją knygą, apie kurią ūžia visas pasaulis. Tikrai ne paslaptis, kad esu Hario Poterio mylėtoja iki kaulų smegenų. Bent kartą į metus pažiūriu visus filmus ir stengiuosi vėl ir vėl perskaityti knygas. Ir štai dabar turiu naują, iš kurios nežinau ko tikėjausi, bet... Na, pažiūrėsim, ką gavau :)

Ši knyga - ne tokia, kaip visos kitos. Ji tik paremta JK Rowling pasakojimu, tačiau šiaip jau čia pjesė. Pjesė, kurioje veiksmas vyksta po devyniolikos ir daugiau metų, kur visas veiksmas nesisuka apie Harį, Ronį ir Hermioną, o dėmesio centre yra Hario sūnus Albas ir Drako sūnus Skorpijus*. Albo ir Hario santykiai yra gana sudėtingi, berniukas visur jaučia tėvo šešėlį, tad su Skorpijumi nusprendžia leistis į savo nuotykį.

The rumour is that he's Voldemort's son, Albus. It's probably rubbish. I mean... look, you've got a nose.

Visų pirma - apie skaitymo paprastumą. Skaitydama jaučiausi lyg tikrai žiūrėčiau spektaklį. Apskritai pjesę buvau skaičiusi jau labai seniai, tai buvau pamiršusi, kaip greitai ir lengvai įmanoma įveikti visą knygą. Visada aišku, kuris veikėjas kalba, kas tuo metu vyksta scenoje, kokiomis aplinkybėmis viskas vyksta, žodžiu, nėra jokios maišaties. Bandžiau įsivaizduoti ir efektus, kuriais bus perteikiamos kai kurios scenos ir, pripažinsiu, šioje vietoje užstrigau. Va dėl to ir norėčiau pamatyti spektaklį, kad įsitikinčiau, kad galima sukurti nepakartojamą reginį pagal magišką pasakojimą.
Knyga suskirstyta į dvi dalis (kadangi spektaklį, kiek mačiau, galima žiūrėti ir per dvi dienas, nors nežinau, kas nenorėtų pamatyti viso iš karto) ir keturis veiksmus. Be to, kiekvienas veiksmas turi nemažai scenų, tad tikrai nesunku surasti kur nutraukei skaitymą net ir nenaudojant skirtuko.

O dabar apie pačią istoriją. Goodreads'e prisiskaičiau pakankamai neigiamų atsiliepimų apie tai, kaip Jack Thorne sugadino originaliąją istoriją (nors tobulų dalykų, mano galva, neina sugadinti), kaip prisiskaitė per daug fanfiction ir viską suplakęs į viena parašė savo versiją. Na, bet.. Ar ne toks kūrėjo darbas? Įsivaizduoti ir viską sukurti savaip. Žinoma, tokiu atveju man labiau būtų patikę skaityti ne pjesę, o apysaką, bet yra kaip yra. Dabar teko užpildyti tas vientisumo spragas savo pačios vaizduote, ir tai nėra labai blogai. Nemanau, kad šią knygą norėsiu skaityti dar ir dar kartą, ne. Iš dalies sutinku ir su kitų atsiliepimais, bet nebuvo taip jau blogai. Sakyčiau, 50/50.
Galų gale tai - knyga apie tėvų ir vaikų santykius, apie tai, kaip žodžiai ar veiksmai gali iššaukti dalykus, kurių atsitikimo tikrai niekas nepageidauja. Nenoriu atskleisti svarbių siužeto detalių, bet patikėkit, tokių dalykų, kurie gali ar negali atsitikti, nenorėtų nė vienas, kuris gyvena Hario Poterio pasaulyje. Šiaip jau pasakojimas pakankamai tamsus, įsivaizduoju, kad ir scenoje turėtų visą laiką tvyroti prieblanda ir skambėti atitinkama muzika, kuri kurtų nuolatinę įtampą.
Ir vis dėlto:

- I think it's going to be a nice day.

- So do I.

* galbūt lietuviškai kai kurie vardai ir terminai bus verčiami kitaip, tačiau kol nėra lietuviško leidimo, leidžiu sau užrašyti juos taip, kaip jie skamba mano galvoje :)

Kennilworthy Whisp „Quidditch Through the Ages“

Galiu pasakyti, kad darbą turėti yra nuostabu dėl to, kad gali pirkti knygas. Daug knygų. Ir dar gerai turėti draugų užsienyje, kurie gali nupirkti tokias knygas, kokių nėra Lietuvoje/arba jų nesiunčia pas mus/arba per brangu siųstis. Man, kaip Poterio mylėtojai, yra privalu lentynoje turėti viską, kas susiję su šia serija. Tad neseniai gavau nusipirktas Hogwarts Library knygas: rinkinuke yra Bardo Bidlio poringės, Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti bei ši, Kvidičas amžių bėgyje.

Knyga man miela jau vien palietus, o kai atsiverčiau skaityti, pamačiau ten štai ką:

Kadangi ši knyga iš Hogvartso bibliotekos, tai priklauso ir kortelė :) Taip gera matyti, kad šią knygą skaitė ir tie, su kuriais praleidau pusę savo gyvenimo.

O knygoje aprašyta daug įdomių dalykų apie kvidičą, tai tarsi maža enciklopedija (ją parašė kvidičo ekspertas (o iš tikrųjų tai J.K.Rowling)). Pasakojama, kokie žaidimai buvo žaidžiami iki kvidičo, kaip jis atsirado, skraidančios šluotos evoliucija, šmaukšto atsiradimas (nenuostabu, kad Haris buvo jauniausias šimtmečio gaudytojas - šmaukštą sukūrė Bowman Wright iš Godriko Daubos. Tikriausiai tai jau tikrai įaugę į berniuko kraują). Trumpai aprašytos taisyklės, kiekvieno žaidimo kamuolio atsiradimas, 10 dažniausių baudų (kadangi iš viso jų yra 700, ir visos buvo padarytos per pirmąjį Pasaulio kvidičo čempionatą), pagrindinės komandos.. Žodžiu, čia yra visos pagrindinės žinios apie šį žaidimą, kurias turėtų žinoti save gerbiantis Žiobaras.

Skaitydama atradau dar vieną laimę. Sužinojau, kad ir Lietuvos burtininkų bendruomenė turi savo komandą, ir net žaidžiančią tarptautiniu lygiu!

Pasirodo, Miestelio chimeros 1994-aisiais žaidė prieš Japonijos komandą ir laimėjo! Didžiuojuosi ta komanda, nors ir nepažįstu nė vieno žaidėjo 8)

Tai va, apibendrinant galiu pasakyti, kad tikrai labai džiaugiuosi turėdama šią knygą - ji tikrai padėjo man geriau pažinti kvidičą, sportą, kurį net aš sportuočiau, jei galėčiau.

Ir jei jums juokinga, kad rašau apie šią knygą kaip apie tikrų tikriausią enciklopediją, tai.. na, ką padarysi :) Anas, magijos, pasaulis man yra lygiai toks tikras, kaip ir šis, tad ir visi ten vykstantys dalykai yra patys tikriausi :)