Pasi Ilmari Jääskeläinen „Sniegė ir jos devynetas“

Knygų klube šį mėnesį skaitome suomių autorių literatūrą. Kadangi mano skonis ne visada sutampa su kitų, tai ir vėl neišsirinkome knygos, už kurią aš balsavau :D Bet jau buvau ją pasiėmusi iš bibliotekos ir nusprendžiau pabandyti... Ir wow!

Laura Sniegė atokiame miestelyje yra subūrusi literatų draugiją, kurioje išugdė garsiausius Suomijos rašytojus. Kai rašytoja Sniegė paslaptingai dingsta tiesiog vidury žiemos pokylio, Ela imasi tirti jos veiklą ir galbūt išsiaiškinti, kur prapuolė garsi moteris. Viena paslaptis veja kitą, realus pasaulis persipina su mitologija ir stebuklais, kol galiausiai tampa gana sudėtinga atskirti, kas yra kas.

Vėliau [ji] suvokė, kad viena tikrovė visuomet slepia kitą, o toji - dar kitą.

Knygos nugarėlėje parašyta, kad autoriaus stilių kritikai įvardina kaip maginį realizmą. Man tas labai prilipo, nes istorijos pasakojimo stilius šiek tiek priminė Murakami. Kai realiame pasaulyje tokie įprasti stebukliniai dalykai, kad jie tampa visiškai normalūs ir žmogaus akiai - tokiose knygose žmonės net nepastebi, kad aplink juos vyksta, sakyčiau, paranormalūs dalykai, o tai tik dar labiau pastūmėja link to tikėjimo. Na taip, juk, žinoma, kad mūsų soduose gyvena visokie baubai, kaukai, šmėklos ir kiti gyvūnukai. Ar begali būti kitaip? Skaitant tokias knygas man reikia labai išsijausti, kad galėčiau įtikinti save, jog naktį už kampo manęs netykos baltai apsirengusi moteris, norinti skaityti man savo pasakų knygeles.

Pats siužetas man tikrai buvo nenuspėjamas. Įtampa išlaikyta iki pat pabaigos, pamažu lipdant visą pasakojimą. Tiesą sakant, net nusivilčiau, jei šiaurės šalių rašytojai vystytų beprotiško tempo siužetą. Stereotipiška, bet man jie asocijuojasi su lėtumu ir paslaptimi - sakyčiau, kad šioje knygoje tai gana gerai išpildyta. Žinoma, pats rašytojas, ko gero, nusimano, kaip tai daryti, mat pats yra suomių kalbos ir literatūros dėstytojas bei apdovanotas net keliais literatūros pasaulio prizais. Į pasakojimą labai įtikinamai įpintos suomių tautosakos detalės, taip pat sukurtas ypatingas draugijos narių ryšys, kuris verčiant puslapius mane pradėjo gąsdinti. Džiaugiuosi, kad tokių ryšių neturim ir nesiekiam turėti savo knygų klube :D Apskritai man labai patiko mintis apie knygų užkratą, kuris plinta tarsi koks pelėsis, grybelis, ir užkrečia vis daugiau knygų - nuo jo niekaip neina apsiginti, knygose esančios istorijos išsigimsta, žodžiai susimaišo, ir viskas netenka prasmės.

Kita vertus, šiek tiek pritrūko paties įvykio išaiškinimo. Norėjosi daugiau sužinoti ir apie Sniegę bei jos praeitį ar tiesiog kaip galiausiai užsibaigė mistikos kupina istorija. Mielai būčiau skaičiusi dar 100 puslapių, nes parašyta tikrai įdomiai, o kad ir kaip mėgčiau nutylėjimus knygose, kartais ir man norisi aiškios pabaigos. Nors tokioje vietoje, kaip Triušiogala kažin, ar tokia pabaiga gali egzistuoti.

Knygą rekomenduočiau tiems, kurie nori įtraukiančio skaitinio - bent jau man tikrai nesinorėjo padėti į šalį, - bet tuo pačiu ir mėgstantiems mistiką, persipinančią su realiu gyvenimu. Kitu atveju, pamėgti ir įsijausti į istoriją gali būti sudėtinga. Nors kas čia žino, gal atrasite mėgstamą žanrą :)

Simon Beckett „The Restless Dead“

Ačiū XXI amžiui, kad dabar viską galima parsisiųsti iš įvairių pasaulio kampelių. Nes kitaip nepavyktų perskaityti daugiau Becketto šedevrų, kadangi paskutinė lietuviškai išleista jo knyga buvo 2013 m. Per tą laiką jis jau ir šiaip parašė dvi naujas knygas, ir viena iš jų yra penktoji serijos apie Deividą Hanterį dalis. Kita vertus, jau beveik ir su angliškai išleistomis jo knygomis išsisėmiau (liko dar viena neskaityta) - teks iškrapštyti vokiečių kalbos likučius iš smegenų kampučių ir skaityti šia kalba :D

Šioje dalyje sužinome, kad Hanteris likęs nuošalyje, į bylų tyrimus jis mažai tekviečiamas, panašu, kad po keleto nepavykusių „pasirodymų“. Jis dėsto universitete, asmeninis gyvenimas nenusisekęs. Vieną dieną jis sulaukia skambučio, kad yra kviečiamas į kūno iškėlimo operaciją. Planuotas vienos dienos vizitas užsitęsia kur kas ilgiau.

Norėčiau, kad šios knygos apie Hanterį niekada nesibaigtų. Šią dalį rašytojas brandino net 7 metus, ir laukti buvo verta. Tiesiog negalėjau atsiplėšti: skaičiau stovėdama prie viryklės, skaičiau iki nakties, ir vienintelis dalykas, kas privertė eiti miegoti, buvo durianti akis :D Įtampa išlaikyta iki paskutinio puslapio žodžio, kaip visada, net epilogas pateikia staigmenų.

Pasakojimas rutuliojasi lengvai, visada reikia užsidengti tolimesnį puslapį, kad tik neperskaitytum daugiau nei tuo metu reikia. Be itin detalių aprašymų, kaip atrodo suiręs kūnas, kaip atkuriama žmogaus kaulų padėtis ir panašių dalykų, labai užkabina kiekvieno skyriaus pabaiga. Beckett'as turi talentą užbaigti skyrių vienu trumpu sakiniu, kuris taip užkabliuoja, kad nieko kito nebelieka, kaip tik skaityti toliau.

Blackwater žiotys

Nuotaika puikiai kuriama pasirinkus vietovę, kurioje įvykdyti nusikaltimai. Šįkart viskas vyko atšiauriame Essexo kampelyje, kur nuolatos prastas oras, dažni potvyniai ir atoslūgiai, pelkynai, nenuspėjamos vandens srovės, apleisti jūros fortai. Tobulas fonas mįslingiems žmonių dingimams. Žinoma, detektyvų/trilerių kūrėjai turbūt niekad nesirenka saulėtų Havajų, nes būtų tikrai sudėtinga įsijausti į atmosferą, jei bylos tyrėjas lakstytų su šortais po palmėmis. Vis dėlto. Reikia mokėti išnaudoti ir tą niūrų kraštovaizdį. Skaitant, regis, ir pas mus ne taip karšta buvo, o pakėlus akis net buvo keista, kad už lango saulėta vasara.

Apskritai man patinka pats pagrindinis veikėjas. Jį nuolatos persekioja praeities šešėliai, žmogus tarsi atribojamas nuo to, ką geba geriausiai, tačiau kaskart vis randa stiprybės sugrįžti į savo darbą ir daro jį puikiai. Rasdamas naujų įkalčių, ieškodamas sąsajų. Pats Hanteris nėra kažkoks atsiskyręs keistuolis, tačiau nori nenori tam tikri įvykiai formuoja asmenybę. Visgi nė karto (kaip kartais būna su kitais veikėjais) man nėra kilęs noras paimti ir gerai papurtyti šio personažo, kad atsikvošėtų. Kaip tik norisi jį laikyti draugu.

Kaip visada - puikiai suręstas trileris. Žinoma, aš ir vėl neatspėjau, kas žudikas :D Jau žinojau, kad galima tikėtis bet ko, bet vis tiek nepavyko. Iš visų įvykių, kurie vyko šioje knygoje, pasisekė nuspėti tik vieną. Tai tik parodo, kad su Beckett'u ir Hanteriu pašonėje tikrai niekada nenuobodžiausi.

Lars Mytting „Plauk su skęstančiais“

Šią neapsakomą perskaitytų knygų bado vasarą dar turiu laiko pasitaisyti. Nors skaityklėje - GRRM „Karalių kova“, bet norėjosi kažko kito. Sukau ratais apie savo lentyną, kurioje galybė neskaitytų knygų, gundžiausi net nueiti į biblioteką, bet sustabdžiau save. Ir iš kampelio išsitraukiau knygą, kurią perskaityti norėjau dar tada, kai ją tik buvo ruošiamasi išleisti.

Knygos centre - Edvardas Hirifjelis. 23-ejų vaikinas, augantis ūkyje kartu su seneliu, padedantis jam auginti bulves ir avis. Kai buvo trejų, jo tėvai žuvo Prancūzijoje, o Edvardas aptiktas visai kitoje vietovėje tik po keturių dienų. Kas ten įvyko, kodėl ir kaip - daugybė klausimų kankina jauną vaikiną, o po senelio mirties jų atsiranda dar daugiau. Jis nusprendžia išvykti ieškoti tiesos ir sužinoti savo šeimos istoriją.

Sunku apie tokią atšiaurumu dvelkiančią knygą kalbėti tokią karštą vasaros dieną. Būtent - iš puslapių jaučiasi kiekvienas nukritęs lietaus lašas, kiekvienas vėjo gūsis. Autorius taip įtaigiai viską nupasakoja, kad įsiskaitai ir nebepavyksta išsipančioti iš knygos gniaužtų. Pradžia lėtoka, bet tai man labai patinka. Nors tiek aš toje Skandinavijoje tebuvusi, bet iš knygos puslapių, atrodo, gali puikiai pažinti jos žmones. Mažas miestelis, keistas jaunuolis, senelis, karo metais kovojęs vokiečių pusėje, mažai kalbama, tik žiūrima ir galvojama. Atmosfera paslaptims saugoti puiki, nes niekas labai ir neklausinės.

Paslapčių čia gausu kaip niekad. Norėdamas sužinoti, kas tiksliai atsitiko tais 1971-aisiais, kai jis neteko abiejų savo tėvų, Edvardas nusikapsto iki amžiaus pradžios, istorijos, siekiančios 1916 m. įvykusį Somės mūšį. Taip, knygoje nemažai ir istorinio konteksto, deja, nežinau, kiek jis tikslus, bet skaityti tikrai įdomu.

O užvis gražiausia yra medžio elementai, lydintys skaitytoją visos kelionės su Edvardu metu. Tam čia skiriama daug vietos. Ir tik negalvokit, kad tai kažkokie nuobodūs medžių aprašymai, ne. Tai ypatingi riešutmedžio raštai, besikeičiantys bręstant medžiui, kiekvienąkart skirtingi, pakreipus tam tikra puse. Supranti, kad žmogus nuo medžio daug nesiskiria.

Knyga puiki. Ne veltui Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos buvo įtraukta į vertingiausių 2017-ųjų verstinių knygų sąrašą. Nors tai ir ne vienadienis vasaros romanas, tačiau susiskaitė taip pat greitai (realiai, pradėjusi ryte, vakare jau būčiau pabaigusi). Ir po savęs paliko pėdsaką. Stiprų pasitvirtinimą, kad niekada nereikia pamiršti savo šaknų. Skaitykite. Tiek šeimos istorijų gerbėjai, tiek detektyvų mėgėjai.

Leif G.W. Persson „Linda, kaip iš Lindos žmogžudystės“

Kažkodėl nuo pat šios knygos pasirodymo Lietuvoje dienos aš jos noriu. Nepamenu net kodėl, ar buvo ji gerai išreklamuota, ar kas..? Esmė tame, kad, kaip ir daugelio knygų, kurias noriu perskaityti, šios taip pat neėmiau iš bibliotekos, taip kraudama mintyse savo nesibaigiantį must read sąrašą, o kantriai laukiau nuolaidos. Deja, knygos kaina turbūt ne krito, o kaip tik vis kilo, kol, savaitgalį užėjusi pažioplinėti į Knygų ministeriją Kaune pamačiau, kad ši knyga kainuoja.. taip taip, vos 4 eurus!! Taip be jokių svarstymų Linda atsidūrė mano rankose.

Vekšėje, mieste, kuriame nevyksta jokių didesnių nusikaltimų, išprievartaujama ir nužudoma jauna policijos mokyklos studentė. Žmogžudystei tirti atsiunčiama tyrėjų komanda iš Stokholmo, kurie, padedant vietos kriminalistams, ieško atsakymų į visus klausimus.

Kai jau perskaičiau daugiau nei pusę knygos, sugalvojau pasiskaityti kitų atsiliepimus. Ir labai nustebau, kai kokie 90% jų buvo nekokie. Tai kažkam knyga nuobodi, kažkam veiksmo per mažai, pabaiga ištęsta ir t.t. Žinoma, ir pati esu skaičiusi stipresnių detektyvų (visgi šios niekaip, nu niekaip nepalyginsi su Beckettu ar Larssonu), bet man ji buvo įdomi būtent tuo savo lėtumu. Sukrimtau per porą dienų (puslapių skaičius - 540). Man atrodo, čia puikiai parodyta, kaip iš tiesų dirba policija (žinoma, ne visur ir ne visada, jokiais būdais). Žmogžudystė išaiškinama, kai praeina daugiau nei mėnuo nuo jos įvykdymo, nors mestos tikrai didelės pajėgos, turima labai aiškių įkalčių, bet... kartais toks jausmas, lyg dalykai būtų daromi tik tam, kad būtų kažkas daroma. Aklai laikomasi įsikibus vieno plano, nesistengiant pažvelgti į situaciją iš visai kitos pusės (kas, mano manymu, tokiame darbe yra pats svarbiausias dalykas). Žodžiu, nebuvo čia nieko nuobodaus, o pabaigoje kaip tik viskas išsamiai paaiškinama ir taip visiškai nesuerzinamas skaitytojas, kad kažkokie klausimai jam dar liko neatsakyti.

Kitas dalykas, kurį verta paminėti, tai pagrindinis inspektorius Evertas Bekstriomas. Jis ne koks tai mums įprastas detektyvas, kurį pamėgtume iš pirmo žvilgsnio ir būtume ramūs, kad va jau šis vyrukas tai tikrai išaiškins žmogžudystę. Priešingai - Bekstriomas baisiai atstumiantis, seksistas, laikantis save geresniu už visus kitus ir nevengiantis taurelės. Na, bet vietomis jo mintys tikrai priversdavo garsiai nusijuokti. Toks atgrasus personažas, tačiau kažkokiu būdu kartais verčiantis jį mėgti. Pasirodo, amerikiečiai net sukūrė serialą, kuris ir vadinasi „Detektyvas Bekstriomas“, tai įdomu pasižiūrėti, ar ten jis taip pat pavaizduotas taip, kaip nupasakotas knygoje.

Mėgstu, kai tokias knygas rašo tai išmanantys žmonės. Na, juk kokį, tarkim, aš galėčiau parašyti detektyvą, nieko apie tai nenusimanydama? Jokio. O štai kai rašo patys kriminologai, tai jau pats žinai, kad parašyta bus tiksliai, pateikiamos tikros žinios apie tyrimų vykdymą ir panašius dalykus.

O detektyvus visada verta skaityti. Ypač čia buvo labai sudėtinga nustatyti žudiką, pati ištisai galvojau, kas gi jis gali būti, turėjau bent kelis įtariamuosius. Užtat ir mėgstu tokias knygas, kuriose viskas gal vyksta ir lėčiau, bet kai yra kada pasukti galvą ir paspėlioti pačiai.

Antrą dalį skaitysiu, jei vėl rasiu už tokią pat puikią kainą :D Gal kas nors turi? :)

Simon Beckett "Kapo šauksmas"

Tie, kurie seka Skaitymo ypatumus Facebook'e, jau turėjo pamatyti, kokia buvau patenkinta, kai parsinešiau naujutėlaitę Beckett'o knygą iš bibliotekos :) Kur čia nesidžiaugsi, kai jis tapo vienu mėgstamiausių mano rašytojų! Taip, jaučiuosi galėdama taip sakyti, nes ši knyga - jau ketvirtoji, kurią skaitau.

"Kapo šauksme" skaitytojai daugiau supažindinami su Deivido Hanterio praeitimi, jo šeimos tragedija. Nepavykęs tyrimas iš praeities sugrįžta visu savo sunkumu, vėl verčia prisiminti skaudžias akimirkas, o visiems, kurie dalyvavo tyrime prieš aštuonerius metus, iškyla reali grėsmė, kai iš kalėjimo pabėga žudikas maniakas Monkas.

Čia Deividas Hanteris, teismo antropologas. Jis gali tau papasakoti apie pūvančius kūnus daugiau, negu norėtum žinoti.

Na, nežinau, ar mane knyga taip paveikė dėl straipsnio, kurį buvau perskaičiusi anksčiau, ar ji iš tiesų yra tokia baugi, bet Beckett'ui tikrai pavyko sukelti tokią įtampą, kokios ir norėjo. Sunku nusakyti tą jausmą.. Šiaip jau galima sakyti, kad tiek šokiruojančių įvykių, kiek kitose knygose, nevyksta. Tuo ši ir skiriasi nuo anų trijų. Bet ta įtampa keliama sulig kiekvienu žodžiu. Padeda ir gamtos, niūrių apylinkių, oro sąlygų aprašymai. Asmeniškai mane baugina ir tirštas rūkas, ir dulksna, lietus.. Nepatrukdė ir tai, kad ir realiai oras buvo apsiniaukęs. Kažkaip man pavyksta skaityti šias knygas būnant vienai ir kai būna apsiniaukę :D Tai va, skaitant šitą istoriją irgi jaučiau, kaip vis stipriau daužosi širdis ir dažnėja pulsas :D Gerai, kad nesu visiška silpnuolė, o tai dar ligoninėj atsidurčiau.. :D Taigi. Visokių šlykštybių nėra, bet įtampą galima sukelti ir kitais dalykais, kai turi tam talentą.

Vienas. Du. Aštuoni. Irimą apibūdinantys skaičiai. tai santykinis greitis, kuriuo irsta visi organizmai, dideli ir maži - ore, vandenyje ir žemėje.

Ir šįkart vėl žavėjausi Hanteriu. Man patinka šis veikėjas, tikriausiai jis yra apskritai mano mėgstamiausias iš visų visų knygose sutiktų personažų. Nors šioje dalyje, atrodo, jam visoje dėlionėje trūksta daugiau detalių nei paprastai, tačiau simpatijų tai nesumažina. Jo analitinis protas dažnai stebina, atrodo, kad jis randa sąsajas ten, kur jų nėra. Taip, aš suprantu, kad veikėjas išgalvotas, taip, suprantu, kad visa istorija yra Beckett'o vaizduotės vaisius, bet VIS TIEK. Ir dar man išvien gaila Hanterio, nes jis amžinai per tas bylas susižaloja taip, kad kartais nesupranti, kaip išgyvena..

Ir kai knyga tokia įdomi, kai ją perskaitai per vieną dieną taip, kaip vieną ilgą skyrių, o ne ištisą knygą, pasidaro liūdna. Kol kas daugiau knygų apie Hanterį nėra parašyta, o kiti Beckett'o kūriniai nėra išversti į lietuvių kalbą. Visa laimė, kad paskutinis sakinys žada daug gero - kad bent vienos knygos dar tikrai sulauksim :) Tik neaišku, kada.

Simon Beckett "Mirusiųjų šnabždesiai"

Šią vasarą pagaliau vėl keliavom į Vokietiją, tad ta proga, kad daug važiuosim, prisikroviau į mašiną knygų. Kad neužimtų daug vietos, kuri reikalinga daiktams, pasiaukojau ir visas jas susikroviau sau po kojomis. Aišku, anokia čia auka.. Daug blogiau būtų pasiimti per mažai knygų į kelionę ir per tą laiką, kai galima skaityti, spoksoti į bėgančius pro šalį medžius.

Pirmoji kelionės knyga, kurią skaičiau pasitaupydama (nes, kaip žinia, Beckettą paimi ir padedi tik tada, kai perskaitai viską iki pabaigos), buvo trečioji detektyvų dalis apie Deividą Hanterį. Iš to taupymo skaitymas truko net dvi dienas :)

Šioje knygoje Hanteris vėl stengiasi pamiršti praeityje patirtas skriaudas, stengiasi atsigauti po vos-nenužudymo, todėl iškeliauja į JAV, į Lavonų ūkį, esantį Tenesyje. Šioje įstaigoje vykdomi antropologiniai tyrinėjimai. Tačiau Hanteris ir vėl įsivelia į žmogžudystės tyrimą, vėl seka žmogžudžio pėdsakais.

Čia ir vėl galime džiaugtis Hanterio įžvalgumu, jo gebėjimu išlaikyti šaltakraujiškumą šlykščiausiose situacijose. Šioje knygoje taip pat labai ryškiai nupasakota aplinka. Ypač didelį įspūdį paliko paskutinės kulminacinės scenos aprašymas, tiksliau, jos aplinkos. Raukiau nosį ir įsivaizdavau tą šlykštybę, fui. Nors daugumoje scenų, kurios yra susijusios su lavonais, galima raukytis, bet čia buvo viso to viršūnė. Nežinia, kiek dar kartų reikės padėkoti Beckettui už sugebėjimą sukurti tokį stiprų įspūdį :)

O dabar labai laukiu, kada bibliotekoje atsiras ketvirtoji dalis. Knygynuose ji atsirado gal prieš porą mėnesių, tai gal neužilgo ir miestiečiams bus suteikta galimybė paskaityti "Kapo šauksmą" :)

Simon Beckett "Įrašyta kauluose"

Ahh, kai pagaliau sulaukiau, kada į biblioteką atneš šią knygą, tuoj pat skubėjau jos pasiimti :) Tik neskaičiau iškart, nes dabar man skaitadieniai, kuriais skubu naudotis, nes bijau, kad užpuls neskaitadieniai, todėl dar skaičiau Harį Poterį.. :D O šiai knygai, žinojau, geriau paskirti vieną dieną. Nes kai paimi, tai ir nebeužverti tol, kol neperskaitai. Nepaskaičiavau, kiek laiko užtrukau skaitydama, bet su visokiom pertraukėlėm gal 6 valandas..

Tai yra antroji knyga apie Deividą Hanterį. Jis yra teismo medicinos antropologas ir šįkart tiria žmogžudystę nuošalioje Runos saloje. Pakviečiamas čia dėl vieno rasto lavono, be abejo, randa ir daugiau ką tirti.. Mums belieka pasileisti klaidžiais nusikaltimų labirintais :)

Na ką, vėl lenkiuosi Beckett'ui, braukdama žemę nosimi. Turi žmogus talentą, niekaip neužginčysi. Ši knyga ir vėl įtraukė nuo pat pirmojo puslapio iki paskutinio. Daugiau nei įtraukė. Savo nelaimei, skaičiau ją būdama viena namuose.. Kartais vis rašinėdavau draugei:

[17:42:37] paulytė: aš tai krč išvežiau doncę į miestą ir dabar likau viena namie su ta knyga. tai bijau kiekvieno garselio ir nuo kiekvieno šlamesio atrodo, kad išvemsiu širdį iš baimės :D

Na, kad nusiraminčiau :D Nes tikrai begalingai įsijaučiau. Akys ir vėl peršokdavo per kelias eilutes, tai kartais laikydavau užsidengusi tolimesnį tekstą, kad nepamatyčiau, kas ten parašyta. Nes kiekvieno skyriaus pabaigoj dar labiau sukeliama įtampa, nors tikrai kartais nesuprasdavau, kaip tai įmanoma..

Taip pat įsijausti padėjo ir tai, kad saloje, kurioje vyko veiksmas, visą laiką siautė vėjai ir lijo lietus. Tai gerai, kad pas mane už lango nors nelijo, o tik vėjas siautė, nes būčiau visai įsibaiminus.

O pabaiga..

[20:14:23] paulytė: ir vėl! kai jau galvoji, kad žudikas yra tas, kuris sugautas ir prisipažįsta, tada BUM ir paaiškėja, kad visai ne! iš tikrųjų žudikas tas, apie kurį net nepagalvoji skaitydamas! (whew)

Ir po to dar sėdėjau išsižiojus, ir dar po to.. Iki pat paskutinės eilutės. Man sveiku protu nesuvokiama, kaip dar kas nors nepradėjo kurti filmų pagal šias knygas, nes jie būtų tobuli :o Tikiuosi, kas nors kada nors susiprotės, o tada aš dar pagalvosiu, ar tikrai juos žiūrėti, nes ir knygose pateikiami aprašymai ganėtinai šlykštūs :D

Beje, man labai patinka tai, kad knygose aiškinami visokie procesai, kurie gali būti mirties priežastis, ar kūno irimo procesai, ar panašūs dalykai. Galbūt koks patyręs detektyvas ar teismo ekspertas ir rastų prie ko prisikabinti, tačiau man visi tie dalykai išties labai įdomūs ir puikiai suvokiu, kad jie neišgalvoti.

Žodžiu, tikiuosi šiąnakt nesapnuoti lavonų ir kantriai laukiu, kada trečioji dalis atsidurs bibliotekoje, o po to - ir mano rankose :)

Simon Beckett "Mirties chemija"

Šiemet kažkaip vykusiai pasirinkau knygas Iššūkiui, nes jos taip lengvai skaitosi ir viena veja kitą.

Apie šią knygą pirmą kartą išgirdau prieš porą metų, kai ją skaitė mano podė. Deja, tada ji skaitė vokiškai, tad nusprendžiau, kad neapsisunkinsiu sau galvos ir pasimėgausiu skaitydama lietuviškai. Aišku, prisiruošiau tik vakar :) Vakar todėl, kad ryte pradėjusi, pabaigiau vakare :) Tie beveik 400 puslapių sutirpo akyse.

Knygos pagrindinis veikėjas Deividas Hanteris iš Londono atvyksta į Dievo užmirštą kaimelį, kuriame pradeda dirbti šeimos gydytoju. Prieš atsikraustydamas į Manhamą jis buvo vienas žymiausių teismo ekspertų, tačiau čia niekas jo praeities nežino, o jis ir nepasakoja. Vieną vasaros dieną du berniukai randa siaubingai išdarkytą ir suirusį moters lavoną. Po keleto dienų dingsta dar viena moteris. Deja, Deividui tenka prisiminti savo ankstesnę profesiją ir taip jis įsinarplioja į šiuos nusikaltimus.

Knygos antrajame viršelyje parašyta: „Nudirbkite visus namų ruošos darbus, pakeiskite vakaro planus, nes, kai paimsite į rankas „Mirties chemiją“, visa kita taps nebesvarbu!“ TAIP, SUTINKU 100%! Tai ta knyga, kurią pradėjus nebesinori užversti, akys peršoka per kelias eilutes, tad vėl tenka skaityti užsidengus pusę lapo, kad tik nepamatytum, kas toliau. Detektyvai ir šiaip man yra įdomūs, ir kaskart perskaičiusi įdomų, perskaitau dar įdomesnį. Iki pat žemės gelmių lenkiuosi Beckett'ui, kuris taip meistriškai viską papasakojo. Tikrai vaizdinga kalba, lavonų aprašymai, teismo ekspertizės veiksmų nupasakojimas.. Nusprendžiau, kad prieš miegą tokios knygos skaityti nenorėčiau, nes per daug viskas gyva. Tikrai, skaitai ir įsivaizduoji supuvusį lavoną, ir net supykina. Kiek kartų raukiausi skaitydama! Be to, romane žavi tai, kaip išlaikyta įtampa. Iki paskutinio puslapio! Kai jau atrodo, kad kažką supratai, puf! ir vėl viskas pasikeičia. Mama net kreivai žiūrėjo, kai aš sėdėdama šūkčiojau: „O Dieve, negali būt! Tikrai?! Kąąą?!“ :D Ir net pabaigoje, kai jau galvojau, kad aišku, kaip pasibaigė knyga ir beliko perskaityti tik epilogą, net jame laukė maža staigmenėlė. Žodžiu, Beckett'ai, ačiū tau! ;D

Tik pabaigusi skaityti bibliotekoje rezervavau dar dvi šios serijos knygas - „Įrašyta kauluose“ ir „Mirusiųjų šnabždesiai“. Tikiuosi, kažkas manęs pasigailės ir greitai jas atneš, kad galėčiau vėl pasinerti į kraupius įvykius kartu su Hanteriu.

Stieg Larsson "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą"

Per tą savanoriavimą visai nebuvo kada aprašyti knygos.. O ją perskaičiau penktadienį. Iš ansktaus ryto dar turėjau laiko ir pabaigiau. Nes su šia knyga ėjau ir valgyti, ir miegoti.

Trečiojoje Millennium trilogijos dalyje veiksmas sukasi apie Lisbetos išteisinimą (nes Mikaelis visiškai tiki jos nekaltumu triguboje žmogžudystėje). Ir vėl čia susipina daugybės veikėjų gyvenimai, jų istorijos, ir kapstomasi iki tolimų laikų.

Ir vėl Larssonas sugebėjo taip prikaustyti dėmesį, kad nesinorėjo paleisti knygos iš rankų. Akys tik lakstė eilutėmis, kartais ir keliomis į priekį - net turėjau uždengti žodžius ranka, kad neperskaityčiau anksčiau laiko. Dabar jau galiu tikrai drąsiai teigti, kad visos dalys yra viena už kitą geresnės. Man taip gaila, kad nebebus daugiau šios trilogijos dalių ir apskritai, kad nebus Larssono knygų, nes jis toks meistras, kad sunku apsakyti. Įvykiai veja vienas kitą, nuolat atkapstoma naujų faktų.. Iš pradžių viskas atrodo susipainioję ir neišnarpliojama, bet štai pasirodo viena kita smulkmenėlė ir vualia!

Iš veikėjų man tikrai labai patinka Mikaelis ir Lisbeta. Du skirtingi, tačiau iš dalies ir panašūs žmonės. Lisbeta su savo fotografine atmintimi ir nepakartojamu kompiuterių įsilaužėlės talentu bei Mikaelis, žurnalistas, kuris kai užsispiria, yra pasirengęs iškapstyti bet kokius faktus. Jų duetas išties puikus.

Tai kaip ir viskas. Dar pasikartosiu: gaila, kad jau viskas. Visada taip būna su gerom knygų serijom. Bet vienos praeina, kitos ateina, tiesa? :)

Sebastian Fitzek "Terapija"

Na štai, perskaičiau dar vieną knygą iš Alma litteros atsiųstų :) Dabar lauksiu naujo sąrašo.

"Terapija" - vokiečių rašytojo sukurtas psichotrileris apie paslaptinga liga sergančią mergaitę Josi ir apie dar paslaptingesnį jos dingimą. Ketverius metus tėvas, garsus psichiatras, jos nepaliaujamai ieško, jį kankina neviltis. Kai Viktoras nusprendžia išvykti į vasarnamį atokioje saloje, kad atgautų sielos ramybę, ten jį susiranda nepažįstama moteris ir sakosi, kad nori pas jį gydytis (ji serga šizofrenija) bei papasakoti savo nepaprastą ligos istoriją. Nors Viktoras ir baigęs gydytojo praktiką, tačiau Ana jį sugeba iškart sudominti ir gydymo seansai tampa kone tardymu.

Na, ką aš galiu pasakyti.. Ilgai galvojau, kodėl aš išvis pasiėmiau šitą knygą?! Ne mano nervams tokias knygas skaityt :D Turbūt dar blogiau nei žiūrėti filmą, nes skaitydama viską įsivaizduoju savaip, o tai gali tikrai toli nuvesti. Ir nepaisant to, norėjosi skaityti vis toliau ir sužinoti, kas vyks kitame skyriuje.

Fitzek sugebėjo sukurti įtampą, sveikinu. Tiesa, kartais visko man būdavo tiesiog per daug. Atrodo, viską, kas mistiška ir gąsdina, autorius norėjo sudėti į šią nei 300 puslapių neturinčią knygą. Būtent tos pasakojimo vietos mane labiausiai gąsdino savo įvykių bei netikėtų istorijos pakrypimų gausa. Ir vis tiek skaičiau toliau: iš dalies dėl to, kad reikėjo perskaityti, bet ir dėl to, kad istorija jau buvo taip įtraukusi mane, kad turbūt nenurimčiau ir galvočiau, kaip viskas užsibaigė.

O pabaiga nustebino. Tikrai nemaniau, kad viskas taip bus. Ir kai atrodė, kad viskas jau pasibaigė, triokšt - dar viena atomazga, šįkart jau galutinė.

Galiu pasakyti, kad knyga tikrai patiko. Kaip jau minėjau, ne man, vargšelei, tokie mistiški nuotykiai, tačiau įtraukia, ir dar kaip! O ir perskaityti galima greit - du geri prisėdimai, nors, manau, galima apsieiti ir su vienu :)

Stieg Larsson "Mergina, kuri žaidė su ugnimi"

Netikėtai perskaičiau antrąją Millennium trilogijos dalį. Kodėl netikėtai? Todėl, kad maniau, kad tikrai bus dar vienas skyrius, bet šast ir pasibaigė knyga.. O gal todėl, kad nenorėjau pabaigos, norėjau ją skaityti ir skaityti :)

Šioje dalyje Mikaelis susipažįsta su kitu žurnalistu Dagu Svensonu ir ruošiasi kartu išleisti knygą apie prekybą žmonėmis Švedijoje, kurioje Dagas atskleidžia keletą politikos ir šiaip stambių šalies veikėjų pavardžių. Kai lieka nebedaug laiko iki knygos išleidimo ir straipsnių publikacijos "Millennium", Mikaelis randa žiauriai nužudytus Dagą ir jo draugę Miją, taip pat kriminologę ir kartu dariusią tiriamąjį darbą. Deja, netikėtai policija ant ginklo, kuriuo nužudyta pora, randa Lisbetos pirštų antspaudus, o kiek vėliau - ir jos globėjo lavoną. Taip prasideda Lisbetos, kaip psichopatės trigubos žmogžudystės kaltininkės, gaudynės visos šalies mastu. Tačiau Mikaelis, be abejo, jos kaltumu netiki ir visaip siekia išsiaiškinti tikrąjį žudiką..

Pamenu, kad filmas pagal šią knygą man nelabai patiko, tačiau dabar būtinai noriu pažiūrėti jį dar kartą. Knygoje nemažai sužinome apie Lisbetos praeitį, kurią ji taip kruopščiai nuo visų slepia. Čia net atsiranda tokių veikėjų, kokių net nesitikėjom sutikti! Na, paties tyrimo klystkelių gal truputį per daug, nes atsiranda šioks toks pilstymas iš tuščio į kiaurą, tačiau per daug netrukdo :) Įsivaizduoju, kad ir realiame gyvenime, kai byla tokia paini ir ją sunku išaiškinti, kai yra per daug nežinomųjų, taip būna. Kol galų gale kažkas prisikasa iki esminio dalyko ar užsikabina už smulkmenos, kurią anksčiau pražiūrėjo.

Belieka vėl pasidžiaugti Larssono sugebėjimu suregzti tokį puikų trilerį, nuo kurio nesinori atsitraukti! Labai laukiu, kada perskaitysiu dar porą knygų, kurios dabar yra eilėje ir neatidėliotinos, ir kibsiu į trečiąją (paskutinę!) Millenium dalį, kad ir kaip bebūtų gaila. Neįtikėtina, tačiau tai serija, kurioje tikrai visos dalys lygiavertės ir net geresnės viena už kitą (drąsiai taip sakau net ir neskaičiusi trečios).

Stieg Larsson "Mergina su drakono tatuiruote"

Mano rankose - šiąnakt užversta knyga, kurią perskaičiau su dideliu susidomėjimu.

"Mergina su drakono tatuiruote" - tai ir detektyvas, ir šeimos saga, ir finansiniai reikalėliai, ir trileris, ir net meilės istorija.. Tikrai viskas telpa šioje knygoje.

Mikaelis Bliumkvistas yra žurnalistas, savo žurnale "Millennium" parašęs straipsnį apie pramonininką Venerstriomą ir už tai nuteistas dėl šmeižto. Kaip tik audringu jo gyvenimo momentu atsiranda žmogus, vardu Henrikas Vangeris, kuris pasamdo Mikaelį metus dirbti: neva tai rašyti knygą apie jų giminę, bet iš tikrųjų nori išsiaiškinti, kas nutiko beveik prieš 40 metų dingusiai jo..na, kaip ir anūkei, Harietai.

Lisbeta Salander - jauna kompiuterių įsilaužėlė, didelę dalį savo gyvenimo praleidusi psichiatrijos ligoninėse, laikoma asocialia ir neveiksnia. Ji turi globėją, kuris ją žiauriai seksualiai išnaudoja. Lisbeta į kompromisus nesileidžia ir atkeršija jam. Ir visai netikėtai ji suvedama su Mikaeliu, kuris įneša sumaišties į jos nusistovėjusį vienišės gyvenimą.

Galiu pasakyti, kad ši knyga įtraukia iškart. Ir visai nesvarbu, kad pradžioje supažindinama būtent su Venerstriomo byla, tad nagrinėjami finansiniai reikalai. Iškart sukelta intriga išlieka iki pat paskutinio knygos žodžio. Nors knyga ir yra apie merginą, tačiau ji pasirodo pravertus nemažai puslapių. Iš pradžių skaitytojas supažindinamas su Mikaeliu ir jo situacija, tik vėliau pasakojama apie Lisbetą, tarsi visai užmirštant Mikaelį. Įdomus rašytojo sprendimas niekur neskubėti tikrai užkabino.

Nepaisant to, visą laiką laukiau, kada gi jų keliai susikirs. Buvo įdomu skaityti, kaip Lisbeta keičiasi būdama Mikaelio draugijoje. Daug skriaudos patyrusi mergina pagaliau randa žmogų, kuriuo gali pasitikėti. O ir Mikaelis visiškai kitoks, nei visi jos iki tol sutikti vyrai.

Šiaip jau knyga neplona - joje 575 puslapiai. Tai todėl, kad visos istorijos, kurios čia nagrinėjamos, yra papasakotos itin išsamiai. Man labai patiko toks smulkmeniškumas. Jau, atrodo, susipainioji, kas ir su kuo, tačiau viskas vėl atnarpliojama. Ir kas svarbiausia, kad nebuvo nė vienos nuobodžios vietos. Nė vienos. O tokiose storose knygose, nori nenori, tokių vietų tikrai pasitaiko. Galiu drąsiai sakyti, kad rašytojas - tikras meistras.

Dabar nekantrauju perskaityti kitas dvi dalis. Žinau, kad antrasis filmas man ne itin patiko, bet net neabejoju, kad knyga tūkstančius kartų geresnė. Kadangi išsamesnė, ir sugeba įtraukti. Taip pat artimiausiu laiku ketinu pažiūrėti amerikiečių sukurtą filmą pagal šią knygą. Įdomu bus palyginti su švediškąja.. :) Būtinai kažkur pranešiu, kuri geresnė!

Thomas Harris "Hanibalas"

Galiu pasiskelbti tikra knygų apie Hanibalą Lekterį skaitytoja - ši knyga yra paskutinioji dalis, kad ir kaip bebūtų gaila.

Šioje knygoje tęsiama istorija, papasakota "Avinėlių tylėjime". Kadangi tą baisiai seniai skaičiau, tai smulkmenų nepamenu, bet kad vieno pagrindinių veikėjo Meisono Verdžerio veidą jis sumaitino šunims, puikiai atsimenu. Meisonas, arba tai, kas iš jo liko, bando sumedžioti talentingąjį daktarą Lekterį pasitelkdamas šiurpiausius būdus, bet.. Visada yra bet :)

Kai kam nors pasakau, kad Hanibalas man patinka kaip personažas, tai visi tik pradeda juoktis ir sukioti pirštą prie smilkinio. Aš nesakau, kad man patinka tai, kad jis žudo, ir dar taip šlykščiai (už tokius vaizdingus žmonių mėsinėjimo aprašymus dėkoju Harrisui). Bet personažas su neatpasakojimais atminties klodais (knygoje tai vadinama rūmais ir labai sukonkretizuota), nepaprasta įžvalga, stipria psichologija, mokslininko protu ir nepalaužiama logika tikrai žavi. O kur dar rafinuotas skonis.. Jis net sugeba mylėti (ne tik mažąją sesutę Mišą), tai aiškiausiai pamatome šioje knygoje ir galiu pripažinti, kad mane toks posūkis maloniai nustebino.

Apskritai Harrisas tikras meistras. Sukūrė tokį nepriekaištingą personažą (taip, aš jį liaupsinau ir nenustosiu to daryti), taip prikaustantį pasakojimą! Iš pirmo žvilgsnio istorija gali atrodyti parašyta primityviai ir lakoniškai (na, panašiai ir yra), bet tai tikrai nėra prastas pasakojimo būdas. Sakyčiau, čia viskas net labai tinka.

Vienas tobuliausių detektyvų. Tiesą pasakius, ir nesu daugiau jų skaičiusi, išskyrus Thomas Harris rašytas knygas apie Hanį, kaip aš sakau. Likau nenusivylusi, tikrai tikrai.