Gustave Le Bon „Minios psichologija“

Anksčiau greičiau aprašydavau perskaitytas knygas. Kartais net puldavau iškart po to, kai užversdavau paskutinį puslapį! O dabar... Pastebėjau, kad ne mane vieną apėmęs rašymo tingulys, tai gal čia oras kaltas? Ar kažkoks nerašymo kirminas įsitaisęs pirštuose? Visgi dabar jau reikia prisiversti, nes apie geras knygas kalbėti reikia. Viena iš tokių - Le Bon „Minios psichologija“, kurią pabaigiau skaityti - kchem kchem - rugpjūčio 31 d. 

Gustave Le Bon - prancūzų mokslininkas, kurio darbuose nagrinėjamos antropologijos, psichologijos, sociologijos, medicinos bei fizikos mokslų sritys. Iki tol, kol nepamačiau šios knygos savo mėgstamame Instagram profilyje „kaskaitai“, apie tokį mokslininką nebuvau nei girdėjusi, nei žinojau, kad man tokia knyga patiktų. Bet kai ten ji buvo pristatyta, supratau, kad privalau ją ne tik perskaityti, bet ir turėti. Lietuviškai yra išleistas dar vienas jo kūrinys, „Revoliucijos psichologija“, kuris, tikiu, ne ką prastesnis už šią ploną knygelę.

Jei minia būtų daug mąsčiusi ir paisiusi savo interesų, galimas dalykas, nebūtų išsirutuliojusi jokia civilizacija ir žmonija neturėtų istorijos.

Plonytė knygelė (vos 200 puslapių lietuviškajame leidime) yra suskirstyta į tris knygas (Minios siela, Minios nuomonė ir tikėjimas, Minios kategorijų klasifikacija ir aprašymas), kurios išskirstytos į keletą dalių, o jose - atskiri skyreliai. Galbūt skamba painiai, bet skaityti šitaip smulkiai ir aiškiai sudėliotą knygą yra išties paprasta. Visi skyriai glaudžiai susiję ir lengvai pereina nuo vienos temos prie kitos. Viskas parašyta neįmantriai, tikrai puikiai suprantamai paprastam skaitytojui, kai kurie dalykai paminimi keliose skirtingose vietose, todėl labai gerai įsimena. Tiesa, skaitant atrodo, kad kai kurie dalykai kaip ir žinomi - jei ne iš kažkokių vadovėlių, tai iš gyvenimo. Bet pasikartoti tam tikras tiesas visada yra pravartu.

Minios sielą valdo ne laisvės, bet vergovės poreikis. Paklusti trokštanti minia nesąmoningai šliejasi prie to, kuris pasiskelbia jos vadovu.

Viena dažniausiai nuskambėjusių minčių šioje knygoje yra ta, kad individas, kad ir koks išsilavinęs ir tvirtas būtų, patekęs į minią tampa savo įsitikinimų nebeturinčiu ir aklai sekančiu žmogumi. Asmenines pažiūras pakeičia minioje vyraujantis požiūris. Visi suvienodėja. Autorius sako, kad „minios prarytas individas smunka žemyn per keletą civilizacijos pakopų“. Ši knyga minėtame Instagram profilyje buvo pristatyta prie distopinių knygų, ir gerai pagalvojus, taip, čia aprašomas būtent kiekvienos distopinės knygos pasaulis. Paėmus bet kurią - ar tai būtų Orwello „1984“, ar Huxley „Puikus naujas pasaulis“, ar Roth „Divergentė“ - visose išryškėja tie patys bruožai. Iki kol atsiranda vienas veikėjas, kažkokiu būdu išbrendantis iš tos transo būsenos ir gebantis pasipriešinti (ką visada padaryti yra labai sunku, turint omenyje, kad ta kolektyvinė minios sąmonė spaudžia iš visų pusių). Nereikia net žiūrėti į tokius literatūrinius kūrinius - užtenka atsidaryti komentarų sekciją po bet kokiu bent kiek aktualesniu žmonėms straipsniu - ir tuoj pat pamatysime, kiek „laikų“ pridėta ant komentarų, kuriuos Le Bon pavadintų barbariškais, o kiek piktų reakcijų ant bent kiek adekvatesnių pasisakymų, kurie prieštarauja daugumos nuomonei. Lygiai tas pats, ko gero, vyksta ir su jaunimu, kai ateina tas laikotarpis, kai draugai tampa svarbesni už viską pasaulyje. Ir jokiais argumentais neįrodysi, kad galbūt pasirinkta kompanija yra ne tokia tinkama laikui leisti, kadangi minios mąstymo paveiktas žmogus paprasčiausiai automatiškai atmeta visus logiškus „už“ ir „prieš“. Taigi, nereikia pavyzdžių ieškoti iškart visuomenės lygmeniu, pirmiausiai, kaip visada, verta apsidairyti savo darže.

Dėl nesėkmės autoritetas pradingsta greitai, o dažnai svarstomas ir aptariamas jis gali pamažu išblėsti. Beje, svarstomas autoritetas neišvengiamai žlunga, nes nuo tos akimirkos, kai juo suabejojama, jis nustoja būti autoritetu.

Skaitydama knygą vienoje rankoje laikiausi įsikibusi lipnius lapelius, nes teko daug pasižymėti. Ir žinau, kad jie ten pasiliks - bet kuriuo metu verta atsiversti tam tikras mintis ir jas apmąstyti. Kai kur žymėjausi ištisus skyrius - tai apie švietimą ir apie rinkėjų minią. Ten tiesiog neįmanoma išskirti atskirų patikusių autoriaus minčių, galima cituoti ištisą tekstą. Ir visgi. Prieinu prie to, kas labiausiai glumino skaitant „Minios psichologiją“. Ji, išleista prieš daugiau nei šimtą metų, iki skausmo aktuali ir šiandien. Knygoje dažnai sakoma „dabartiniais laikais“, ir tikrai kartais reikėdavo priminti sau, kad autorius turi omenyje tuos laikus, kai gyveno jis pats. Neįtikėtina, kad galime išauginti iš ląstelės naujus organus, atlikti apvaisinimą mėgintuvėlyje ar naršyti po kosmosą, bet pakliuvę į minią vis tiek elgsimės taip, kaip buvo elgiamasi visais laikais, nuo senų senovės.

Olivier Guez „Jozefo Mengelės dingimas“

Šiais metais man kažkas užėjo su Aušvico tema. Po perskaityto (bet taip niekad ir neaprašyto) „Aušvico tatuiruotojo“ norisi imti viską, kur apie tai rašo. Todėl kai bibliotekos lentynoje pamačiau knygą, ant kurios nugarėlės - Mengelės pavardė, net nesvarsčiau, skaityti ar ne.

Knyga parašyta kaip romanas, tačiau remtasi daugybe dokumentų, kas neleidžia suabejoti istorijos autentiškumu. Tai pasakojimas apie (mano kuklia nuomone) žiauriausią nacių nusikaltėlį, daktarą Jozefą Mengelę. Apie tai, kaip jam pavyko tiek metų slapstytis ir gyventi gana neblogą gyvenimą po to, kai buvo paskelbtas karo nusikaltėliu.

Būdamas daktaru, jis gydė rasės kūną ir saugojo bendruomenę nuo mūšio. Aušvice jis kovojo su dezintegracija ir vidaus priešais, homoseksualais ir asocialiais asmenimis, su žydais - tais mikrobais, ištisus tūkstantmečius rengiančiais šiauriečių pražūtį: juos reikėjo naikinti visomis priemonėmis.

Skaityti tokias knygas nėra lengva psichologiškai, bet aš niekad per daug neieškojau ta prasme lengvų skaitinių. Aušvico, ir apskritai bet kokia karo tema, ne išimtis. Visgi čia labiausiai koncentruojamasi į tai, kas vyko po karo. Istorijos pamokose arba praklausiau (nebuvau labai uoli istorijos mėgėja), arba mums apie tai nepasakojo, tad tik perskaičiusi šią knygą sužinojau, kokį svarų vaidmenį po karo atliko Pietų Amerikos šalys, ypatingai Argentina. Būtent į šį žemyną patraukė daug karo nusikaltėlių, kur vietos valdžia (pirmiausiai - Argentinoje, vėliau ir Paragvajuje) sutiko sunkiai suvokiamų nusikaltimų pridariusius žmones išskėstomis rankomis. Chuanas Peronas, tuometinis Argentinos vadovas, priėmė daugybę nacių, fašistų, karo mokslininkų, technikų, tam, kad Argentina būtų paversta supervalstybe, jis suteikė prieglobstį tokiems žmonėms ir uoliai slėpė jų tapatybes, griežtai atsisakydamas perduoti juos tarptautinėms teisėsaugos institucijoms ar išduoti Mosadui (būtent Mosadas, t.y. Izraelio specialiųjų užduočių tarnyba, ir ieškojo nesugaunamojo Mengelės). Pats Mengelė per savo slapstymosi periodą, kuris truko apie 30 (!!) metų, pakeitė keletą tapatybių, ir visa tai dažniausiai vyko valstybių vadovams žinant, kas iš tiesų yra daktaras Mengelė, ir ką jis nuveikė Aušvice, „didžiausioje istorijoje laboratorijoje“.

Mengelė - Europos tamsybių kunigaikštis. Išdidusis daktaras skrodė, kankino, degino vaikus. Geros šeimos sūnus švilpaudamas pasiuntė į dujų kamerą keturis šimtus tūkstančių žmonių.

Apskritai man tokie dalykai nesuvokiami. Tai, su kokiu užsidegimu kalba pats Mengelė, kaip iš tiesų tiki to, ką darė, teisingumu... Tikėjo iki pat savo dienų galo. Nenoriu čia aptarinėti eksperimentų, kuriuos atlikinėjo Mengelė. Nesuprantu, ir man niekada nepavyks suprasti, kas turi dėtis žmogaus galvoje, kad tai darytų. Bet dar labiau nesuprantu, kaip kiti, žinodami, kas per daktaras jis buvo, galėjo jį priimti į visuomenę, kurioje jis gyveno gana pasiturinčiai ir buvo gerbiamas. Taip taip, gerbiamas.

Ir visgi manau, kad galų gale viskas atsisuko prieš patį daktarą. Neatrodo, kad jis būtų pradėjęs gailėtis savo nusikaltimų, tikrai ne. Tačiau kažkaip vienatvė ir depresija iki jo prisikasa ir naikina iš vidaus. Galų gale, visi mes žmonės, ar ne? Ir visų pabaiga vienoda.

Senis, tyliai merdėjantis ir trokštantis visam pasauliui sušukti, jog jis ligotas ir vienišas kaip šuo, toks vienišas, kad nors dvėsk savo favelos griuvėsiuose.

Autorius gana paprastai pasakoja tokią istoriją, kuriai parašyti, susieti ir nepasimesti istorijos puslapiuose, prireikė keleto metų. Knyga skaitosi lengvai ir dėl gero vertimo, galbūt tam gelbsti ir pasakojimo stilius. Čia nėra kažkokių įmantrių pasakymų, galbūt tikrai nerasite gražių citatų, kurias vertėtų įsiminti. Bet nesijaučia ir to dokumentiškumo, nors iš esmės visas pasakojimas jais ir paremtas. Nesijaučia, kur istorijos dėmės užmaskuotos autoriaus išmone - atrodo, kad viskas taip ir buvo, kad autorius tikrai žino, ką anuomet jautė Mengelė, ir perteikė tai skaitytojui. Pasakojimas subalansuotas tiek istorijos mėgėjams, tiek tiems, kurie gilinasi į žmogaus psichologiją. Galų gale, visada įdomu sužinoti motyvus, kuriais vadovaujasi tam tikri asmenys atlikdami darbus, ir apskritai jų mąstyseną - nors, kaip minėjau, nebuvau istorijos pamokų fanė, bet tiek tai žinau, kad tokių dalykų tikrai nenagrinėjome. Galbūt būtų lengviau suprasti ir analizuoti pateikiamus faktus, jei daugiau pasigilintume į psichologinius ypatumus? Džiaugiuosi, kad šioje knygoje autoriui pavyko suderinti šiuos du dalykus.

Rekomenduoju, jei bent kiek domitės ar norite šį tą sužinoti. Kita vertus, prieš skaitant šią knygą, jau reikėtų būti minimaliai susipažinus su Mengelės eksperimentais, kad būtų aiškiau, kas jis per tipas. Ko gero, tada ši knyga ir yra paveikiausia - kaip Aušvico stovykloje vykusių baisybių tęsinys.

Traukitės šalin, sapnai ir nakties šmėklos.

Frédéric Beigbeder „Oona & Salinger“

Viršelyje - Oona O'Neill

Pirmuoju metų įrašu, kaip visur tapo įprasta, nedarysiu jokių 2015-ųjų apžvalgų, nes paprasčiausiai nėra ką apžvelgti. Perskaičiau tiek gėdingai mažai, kad galiu sau nebent pažadėti (ir bandyti šį pažadą ištesėti) naujaisiais metais mažiau candycrush'inti ir daugiau skaityti. Ypač žinant, kad knygų eilė vis ilgėja ir ilgėja.

Pirmuoju metų įrašu noriu pasidalinti savo džiaugsmu perskaičius F.Beigbeder knygą „Oona & Salinger“. Nesuklyskite - tai nėra pirmoji šiais metais perskaityta knyga (Murakami jau tuoj tuoj bus paimtas į rankas :)). Ji paskutinioji, ir aš savotiškai džiaugiuosi, kad sugebėjau taip šauniai užbaigti metus, per kuriuos perskaičiau mažiau knygų nei bet kada anksčiau savo gyvenime.

Ši knyga buvo pirmoji pažintis su Beigbederio kūryba. Žinau apie jo garsųjį romaną „Meilė trunka trejus metus“ (kur čia nežinosi, kai ir šios knygos viršelis apie tai šūkauja), bet niekad nebuvau paėmusi jo į rankas ir, tiesą sakant, abejoju, ar artimiausiu metu ir paimsiu. Ne dėl to, kad būtų nepatikęs autoriaus rašymo stilius, istorija ar dar kas nors. Tiesiog.

Ši knyga - gryniausia fakcija*. Joje viskas griežtai tikslu: veikėjai yra tikri, vietos egzistuoja (ar egzistavo), faktai - autentiški, o visas datas galima patikrinti biografijose ar istorijos vadovėliuose. Tačiau visa kita yra pramanas.

Niekam ne paslaptis (o gal ir paslaptis), kad J.D.Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ ilgai buvo viena mėgstamiausių mano knygų. Niekad negalėjau pasakyti, kodėl ją taip mėgstu. Manau, kad ir dabar ji man būtų lygiai tokia pat miela, kaip ir kažkada. Tik pažiūrėčiau į viską truputį kitaip ne vien dėl to, kad man jau daugiau metų nei aštuntoj klasėj, bet ir dėl šio romano. Labai daug ko nežinojau apie patį Salingerį, nelabai ir domėjausi. O štai šioje knygoje, kur faktai susipina su autoriais fantazija, apie jį sužinoti galima labai nemažai.

Pačiame pasakojimo centre, žinoma, meilės istorija. Kai Salingeriui buvo 21-eri, Stork Club Niujorke jis sutiko 15-metę Ooną O'Neill, amerikiečių dramaturgo Eugene O'Neill dukterį. Jų meilės romanas trunka vieną vasarą, ir yra pasmerktas žlugti, nes Oona ir Jerry - du begalingai skirtingi žmonės, su skirtingais siekiais ir su savita pasaulėžiūra. Negana to, Jerry išeina į karą, o Oona iškeliauja į Holivudą, kur ir toliau gyvena aukštuomenės gyvenimą.

Apskritai knygoje galima sutikti daug „pažįstamų“ žmonių - Truman Capote, Ernest'ą Hemingway ir, žinoma, Charlie Chaplin'ą, kurio vaidmuo šioje istorijoje ne ką mažiau svarbus, nes jaunutė Oona išteka už gerokai vyresnio Charlie ir laimingai gyvena kartu iki pat jo mirties.

Žavusis Jerry

Galiu teigti, kad tai viena tų knygų, kurios skatina domėtis. Domėtis kitais autoriais, aprašomu laikmečiu, gilintis į to meto mąstyseną ar tiesiog pažiūrėti vieną iš Chaplino filmų, kad geriau suprastume, už ką jis buvo mėgstamas ir nekenčiamas.

Man tikrai labai patiko tai, kaip sugretintas karas, kuriame galavosi Salingeris ir aukštuomenės gyvenimas, kuriame saugiai gyveno Oona:

Jerry kasa duobę purve, po lediniu lietum. Oona baltu sijonėliu sodo kortuose pralaimi teniso partiją 6:1. Jerry susiriečia ant akmens, kad valandėlę numigtų sausas. <...> Oona užsako pristatyti braškių ir aviečių, taip pat vanilinių ledų. Jerry patikrina, ar palaidinės kišenėje tebeturi morfino ampulę su poodine adata.

Na, esmė aiški. Šis skyrelis su tokiais palyginimais buvo bene liūdniausias visoje knygoje.

Oonos ir Jerry istoriją suvalgiau gana greitai. Kitaip ir neįmanoma - ji taip įtraukia, kad tiesiog fiziškai neįmanoma tos knygos padėti į šalį. Dabar jau suprantu, kodėl tik pasirodęs šis kūrinys susilaukė tiek daug pagyrų. Prisidedu prie jų. Ir rekomenduoju.

Beje, kaip ir pats Beigbederis, labai nusivilčiau, jei ši istorija nebūtų buvusi tikra.

* „Paklausta, ar jos ekstravagantiškiausi atsiminimai yra faktai ar fikcija, Diana Vreeland atsakė: „Tai - fakcija.““

Laurent Gounelle "Dievas visada keliauja incognito"

Woop woop! Priešpaskutinė Knygų iššūkio knyga :)) Taip jau gavosi, kad ir ji iš alternatyvių knygų sąrašo. Kai šis romanas pasirodė (tai jau prieš kažkiek laiko), tai iškart užsimaniau perskaityti. Matyt, todėl, kad pavadinimas sudomino.

Knygos pagrindinis veikėjas Alanas - nusivylęs gyvenimu jaunuolis. Išgyvendamas sunkią akimirką jis sutinka paslaptingą vyrą, kuris pasiūlo sudaryti lyg ir sutartį - padės Alanui atsikratyti visų bėdų, bet jis turi pasižadėti daryti viską, ką šis jam palieps, antraip Alanas sumokės savo gyvybe. Taip ir pradeda vystytis istorija.

Na, jei kai kurie bijotų imti šią knygą dėl pavadinime minimo Dievo, tai nei vienam puslapy jis net neminimas. Sakyčiau, kad Dievas per šią knygą keliauja būtent incognito :) Jei nenori, tai ir nematai.

Šiaip jau knygoje yra nemažai pamąstymų apie gyvenimą, galima rasti ir minčių, kurias norėtumei užsirašyti į kokią nors gilių minčių knygelę. Bet man patiko, kad viso to nepergrūsta. Vis dėlto mane labiausiai domino tai, kaip vystosi istorija.

O ji išties įdomi! Patiko tai, kad padedamas kitų, žmogus vėliau gali pats puikiausiai kreipti savo gyvenimą tinkama linkme. Tik va kai kuriems reikia, kad kas nors parodytų, kaip galima tai padaryti. Bene labiausiai patiko tai, kaip Alano.. emm.. dvasinis vadovas, tarkim, padėjo jam mesti rūkyti. Iškart atsiprašau, jei pasirodys atskleista per daug, bet gal, pavyzdžiui, kas nors visai nenori skaityti šios knygos, bet užtat nori mesti rūkyti ir pasinaudos tuo, ką papasakosiu. Taigi. Alanas sakydavo, kad rūko tam, kad bent tais momentais pasijustų laisvas, nevaržomas kitų. Žodžiu, jam vienintelė laisvė savame gyvenime atrodė rūkymas - liūdna, kai pagalvoji. Tuomet Alanas pradėjo netikėčiausiu laiku gauti sms žinutes, kuriose buvo liepiama eiti rūkyti. Žinutės ateidavo ne tik dieną, darbo metu, bet ir naktį - trečią, penktą valandą.. Galų gale cigarečių skonis ir kvapas tapo nebepakeliamas, Alanas jausdavosi suvaržytas tų paliepimų rūkyti. Ir metė, nebegalėdamas daugiau to ištverti. Ir pasijuto daug geriau :)
Tokių ir visokių kitokių pavyzdžių galima rasti šioje knygoje. Kaip jau sakiau, nemažai pamąstymų apie gyvenimą, bet taip pat - šiokių tokių pamokų nemoralizuojant. Apie tai, kaip galima elgtis tam tikrose situacijose, kaip kontroliuoti savo gyvenimą.
Rekomenduočiau!

Catherine Clement "Teo kelionė"

Ups, su šita knyga truputį užtrukau.. Ne dėl to, kad ji man būtų buvusi neįdomi, ne! Kartais tiesiog taip nutinka :) Romanas nesiskundžia puslapių skaičiumi, o jau kai prisėdi, tai būdavo sunku padėti!

Teo kelionė - tai kelionė po religijų pasaulį. Jaunasis vaikinas sužino, kad serga sunkia liga, tad jo pasiturinti teta suplanuoja kelionę, kurioje Teo susipažintų su visomis religijomis, o taip pat ir pasveiktų. Tiesa, Teo šeimoje tėvai nesprendė, kokios religijos atstovai turėtų būti vaikai - jiems leista pasirinkti patiems, tad Teo daugiausiai domisi senaisiais Egipto dievais :)

Na, aš pati tai net nežinau, ar esu tikinti, ar ne - jau 22-eji, o dar niekaip neapsisprendžiu. Žinau tik viena, kad krikščionybe, kuri mūsuose yra įprasčiausia religija, tikrai nesižaviu. Apskritai man religija atrodo toks slidus reikalas.. Tačiau apie jas paskaityti visada įdomu. Į šią knygą žiūrėjau kaip į religijų pradžiamokslį :) Tiesa, kaip susidomėjau šia knyga: vasarą perskaičiusi "Sofijos pasaulį", internete pamačiau, kad Sofija turi "brolį". Būtent taip vadinamas Teo. Knyga parašyta panašia stilistika, nors Teo kelionė man patiko gal net labiau, nes tiesiog buvo lengviau skaityti, kai viskas pateikta ne laiškų forma, o dialogu.

Taigi. Keliaudami su Teo ir jo teta susipažįstame su pačiomis įvairiausiomis religijomis: krikščionybe, induizmu, budizmu, islamu, judaizmu, sikizmu, protetantizmu, brahmanizmu, daosizmu, sintoizmu. O kur dar įvairūs kultai, apie kuriuos net nesu girdėjusi! Buvo be galo įdomu skaityti apie įvairių religijų apeigas, mistikus ir t.t. Sužinojau ir apie sinkretizmą, kuris, pasirodo, yra labai dažnas reiškinys religijų pasaulyje.

O štai pats Teo man nepatiko didžiąją dalį knygos. Man kažkaip britku skaityti apie tokius paauglius, kurie šiurkščiai ir nepagarbiai kalba su suaugusiaisiais.. Tačiau džiugu buvo matyti pokytį :) Nors labai jau ilgai jo teko laukti.. :D Tuo jis ypač priminė man Sofiją, pamenu, kad ji irgi visą knygą mane erzino.

Tokią knygą reikėtų turėti savo asmeninėje bibliotekoje, kad galėtum pasiskaityti apie dominančią religiją kada tik panorėjus. Nes iš esmės tai neįmanoma sukrauti visko į galvą :) Dabar turiu dar vieną mintį, kad norėčiau paskaityti religijų enciklopediją, jau ne grožinio pobūdžio, nu nes man tikrai įdomi ši tema. Ir gal, kaip ir Teo, suprasčiau, ką man reikia pasirinkti :)

Victor Hugo "Paryžiaus katedra"

Po ilgos skaitymo sausros pagaliau perskaičiau šią knygą.

Ją buvau pradėjusi skaityti devintoj klasėj :D Deja, tada sugebėjau įveikti netgi vieną skyrių. Ir padėjau į šalį, o paėmiau tik dabar, po penkerių metų. Dabar buvau kantresnė skaitytoja ir perskaičiau visą kūrinį :)

Knygoje pasakojama gana sudėtinga meilės istorija. Sudėtinga dėl to, kad joje dalyvauja visiškai skirtingi žmonės: Katedros archidiakonas Klodas Frolo, gražuolis kapitonas Febas, Katedros kuprius, varpininkas Kvazimodas ir žavi čigonė Esmeralda. Iš pirmo žvilgsnio tai be galo skirtingi personažai, ir tą patį jausmą išgyvena skirtingai, tačiau mano akimis visi jie - pasimetusios sielos.

Kad ir kokios būtų tikroviškos realizmo epochos knygos, vis dėlto kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad mane jos ne itin žavi.. :D Pati istorija tikrai buvo įdomi. Be galo įdomūs personažai, buvo įdomu skaityti ir sužinoti, kaip jiems susiklostys likimas. Įtaigiai parašyta knyga ir tikrai galima pajusti tą laikmetį. Tačiau visi detalūs aikščių, Katedros aprašymai taip nepatiko.. Taip, gal ir vaikiška taip sakyti. Bet tokie aprašymai ne man :D

Visiškai nesigailiu, kad skaičiau ir perskaičiau šį klasikinį kūrinį :) Vis neprisiruošdavau, o dabar galiu dėkoti Sandros knygų iššūkiui :) Kaip ir sakiau, tikrai pajutau tą laikmetį, visą neteisybę, kuri buvo persmelkusi to meto visuomenę.
O iki iššūkio pabaigos liko 5 knygos! :)

Alexandre Dumas "Trys muškietininkai"

Na štai, pagaliau įveikiau dar vieną klasikinį romaną ir užpildžiau savo neišsilavinimo spragas :)

Trumpai tariant - tai romanas apie draugystę, ištikimybę ir drąsą. Jo veiksmas vyksta XVII a. Prancūzijoje, kur sutinkame keturis draugus: jaunąjį d'Artanjaną, pagyrūną Portą, pamaldųjį Aramį ir tikrą bajorą Atą. Muškietininkų gyvenimuose pilna nuotykių, jie tarnauja karaliui ir vis žlugdo kardinolo Rišeljė planus.

Galiu pasakyti, kad knyga man patiko visaip kaip.

Visų pirma - personažai. Jie visi tokie skirtingi, bet ir panašūs - man labai patiko. Labiausiai patikęs veikėjas, manau, yra Atas. Jis visada išlieka orus, nepameta proto, yra protingas ir viską apgalvojantis bajoras. Ne veltui d'Artanjanas juo labai žavisi :) Taip pat ir aš. Ypač knygos pabaigoje jis man padarė įspūdį - ir visai ne blogą, o kuo geriausią. Nes ne kiekvienas sugeba taip šaltai mąstyti sunkiu metu.

Na, o kad jau įsigijau mėgstamiausią veikėją, tai galiu nuraminti - turiu ir nemėgstamiausią. Turbūt tiems, kurie yra skaitę šią knygą, net nekyla klausimų, kas tai. Tai Šarlotė Bekson, grafienė de La Fer, ledi Vinter, baronienė Šefild - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Arba tiesiog - miledi. Šis personažas yra ypatingai neigiamas. Įdomu tai, kad tokiu neigiamu veikėju autorius pasirinko moterį. Apsukri, pikta, kerštinga, be jokio gėdos jausmo, visur paskui save sėjanti mirtį - būtent tokia ir yra miledi. Ji globojama kardinolo, tačiau net jis, atrodo, irgi nelabai patenkintas tokia bendrininke (nes kardinolas anaiptol nėra šventasis).

O jei kalbėčiau apskritai apie romaną, tai jis toks šiek tiek komiškas. Be abejo, čia gausybė intrigų, nuotykių - dėl to ir įdomu jį skaityti. Tačiau komiškumas asmeniškai man slypėjo tame perdėtame mandagume. Pavyzdžiui (nors tai nėra pats geriausias pavyzdys, tačiau kitų nepasižymėjau):

- Leiskite man, ponia, išreikšti savo nusistebėjimą, - tarė viršininkė.

Suprantama, kad senovėje taip būdavo įprasta, tačiau dabar skaityti yra truputį juokinga. Nors.. Gal autorius ir pats šiek tiek viską pagražino.. :)

Jei paklaustumėte, ar rekomenduoju skaityti šį romaną, atsakyčiau, kad taip! Kaip sakiau, čia rasite visko: ir intrigos, ir nuotykių, ir pamokymų apie tai, kokia iš tiesų turėtų būti draugystė.

10!

Leidykla: Vaga

Maršrutas: Skaityta knyga

Vietoj to, kad ruoščiausi lietuvių kalbos atsiskaitymui, nusprendžiau pasidalinti su jumis šiuo dalyku, kurį neseniai perskaičiau žurnale "Žmonės. Legendos". Tai - ekskursijų maršrutai, į kuriuos įtrauktos vietos, aprašytos bestseleriais tapusiose knygose. Žurnale aprašyta kiek daugiau, nei pateiksiu aš - norėčiau aptarti tik tuos, kurie man pačiai būtų pažįstami, t.y. kurias knygas esu skaičiusi.
Pirmasis - pasivaikščiojimas po Stokholmą. Įdomu, su kokia knyga? Su naują susidomėjimo bangą sukėlusia "Mergina su drakono tatuiruote" (Stieg Larsson trilogiją sudaro ši ir dar dvi knygos: "Mergina, kuri žaidė su ugnimi" ir "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą"). Ekskursiją po miestą pagrindinių herojų pėdomis rengia miesto muziejus. Dviejų valandų ekskursija kainuoja 120 kronų (apie 40 litų). Taip pat galima įsigyti žemėlapį, kuriame pažymėtos lankytinos vietos, ir keliauti savarankiškai (žemėlapio kaina - 5 doleriai). Šiek tiek plačiau apie maršrutą čia. Na, aš dar nesu tokia pamišusi dėl šių veikėjų (prisipažinsiu, knygų neskaičiau, mačiau tik filmus, tačiau labai noriu paskaityti!), kad norėčiau pamatyti namą, kuriame butą įsigijo Lisbeta ar namą, kuriame gyveno Mikaelis.. Tačiau maršrutas gal ir įdomus - ne po tradicines vietas, o šis tas įdomiau.
Antroji ekskursija nusikelia į Prancūziją. Kartu galite neštis Dan Brown romaną "Da Vinčio kodas". Perskaičiusi šią knygą net ir aš užsimaniau nukeliauti į Luvrą ir į dar keletą vietelių, apie kurias paskaičiau. Nenuostabu, kad kažkas pradėjo iš to pelnytis. Į maršrutą įtrauktos tokios vietos kaip viešbutis, kuriame gyveno Robert Langdon (norint čia apsigyventi, tektų pakloti nemažą sumelę ;D), Luvras, kuriame į maršrutą įtraukti tik tie paveikslai, kurie minimi knygoje, Šv. Sulpicijaus bažnyčia, kurioje draudžiama knaisiotis po Rožės linija, Tiuilri sodai ir menininkų tiltelis. Šios ekskursijos kaina - 20 eurų žmogui. Taip pat organizuojamos dienos išvykos į Viletės pilį, kurioje gyveno senukas Li Tebingas ir į Luaros slėnį, kur paskutiniais metais gyveno pats Leonardas da Vinčis. Kadangi knygos veiksmas vyksta ir Londone, ten galima aplankyti Tamplierių bažnyčią, Vestminsterio abatiją, karališkąjį koledžą.
Trečiasis maršrutas to paties Dan Brown herojų pėdsakais, tik šįkart knyga-palydovė turėtų būti "Angelai ir demonai". O va čia tai jau maršrutų tiek, kad nors vežimu vežk. Net nežinau, apie kurį geriau būtų pašnekėti.. Kainelės svyruoja nuo 45 iki 113 eurų žmogui. Todėl geriau eiti su grupe (penkių ar aštuonių žmonių), sumokėti kelis šimtus, na, bet pamatyti nemažai. Išsamiausia, ko gero, yra septynių valandų ekskursija "Secrets and Symbolism". Asmeniškai mane žavi tai, kad šie maršrutai sudaryti nuostabiojoje Romoje. Jaučiu simpatiją šiai šaliai.. :) O būtent šios knygos lankytinos vietos man labai gyvai atgijo galvoje skaitant, todėl mielai aplankyčiau jas ir taip iš eilės :)
Na, o ketvirtasis maršrutas man yra pats geriausias. Pasilikau pasigardžiavimui ;D Tai maršrutas Hario Poterio pėdomis. Pati galėčiau ir be jokių gidų nueiti jį, jei tik žinočiau, kur tų vietų ieškoti :D Kaip sako žurnalas, iš kurio apie tai sužinojau, maršrute yra tokios vietos: King Kroso geležinkelio stotis ir net 9 su trim ketvirčiais peronas, Oksfordo universitetas ir Glosterio katedra (iš šių vietų sudėliotas Hogvartso interjeras), Lacock miestelis (panašus į Hario gimtąsias vietas), Aniko pilis, Glenfinano viadukas (jį tai labiausiai norėčiau aplankyti). Dienos kelionės kaina - nuo 100 svarų sterlingų žmogui. O įdomiausias dalykas yra šią vasarą atidarytas Hario Poterio burtų pasaulis Floridoje. Nesveikai į jį noriu. Pateksiu tada, kai turėsiu daug pinigų, nes viena diena parke kainuoja 112 dolerių. Todėl gal geriau pasinaudoti galimybe nusipirkti savaitinį bilietą už 174 dolerius.
Štai jums ir keturi maršrutai, kuriuos sudarė turizmo agentūros. O jūs norėtumėt, kad pagal jūsų mėgstamą knygą sudarytų maršrutą? :) Pagal kokią? :)