2017 m. birželio 17 d., šeštadienis

Paul Kalanithi „Įkvėpti tylą“

Ši knyga - puikus įrodymas, kad ne visi bestseleriai yra nieko verti. Tokią knygą verta turėti savo asmeninėje bibliotekoje, karts nuo karto perskaityti ir viską permąstyti.

Paul Kalanithi - gydytojas neurochirurgas bei rašytojas. Pasiekęs karjeros aukštumų vos 36-erių, Paul prieš akis laiko kompiuterinės tomografijos nuotrauką, kurioje mato daugybę auglių plaučiuose, sunykusią kepenų skiltį, žodžiu, vėžį su metastazėmis. Deja, nuotrauka ne paciento, o jo paties. Žinodamas, kad tokiems ligoniams nėra jokių šansų, Paul dalinasi su mumis, skaitytojais, savo kelione per gyvenimą, ligą ir gydytojo virsmą pacientu.

Tai meistriškai parašyta knyga. Jau nuo pat pradžių (pf, tai netgi parašyta galiniame viršelyje) aišku, kad nėra jokios vilties, bet kartu čia jos sudėta velniškai daug. Stebina žmoguje slypinti jėga, su kuria jis kabinasi į gyvenimą, kai net pačiose prasčiausiose situacijose sugebama įžvelgti prasmę. Tai galėtų būti puikus vadovėlis kiekvienam iš mūsų, kuomet norisi paverkšlenti dėl skaudančių kojų ar pavargusios nugaros. Perskaitai - ir vėl sugrįžti į realybę, kur žmonės kasdien kaunasi dėl savo gyvybės.

Kadaise supratau, kad Darwinas ir Nietzsche sutarė dėl vieno dalyko: svarbiausia organizmo savybė yra kova.

Kaip epiloge rašo Paul žmona Lucy, didžiąją savo gyvenimo dalį Paul ieškojo atsakymo į klausimą, kaip gyventi prasmingai. Filosofiškai žvelgdamas į santykius su žmonėmis, manau, tą atsakymą jis atrado ir dėl to gali ramiai ilsėtis. Puslapis po puslapio Paul moko savo skaitytojus drąsiai pasitikti mirtį, lyg tai būtų tik dar viena stotelė ilgame žmogaus kelyje. Tai galėtų būti ir mokomoji knyga, kaip medikams bendrauti su savo pacientais. Ir man pačiai reikėtų daug ko pasimokyti.

Mirtis - vienkartinis įvykis, bet gyventi su nepagydoma liga - tai procesas.

Keista rankose laikyti žmogaus, kuris dar visai neseniai buvo toks gyvas, kūrinį. Tas suvokimas knygos pabaigoje smogia taip stipriai, kad negali neverkti. Paul pats sau sukūrė tobulą paminklą, kurį asmeniškai palietė ir apmąstė milijonai žmonių. Be galo gerbiu tokius žmones, kurie, nors dar visai neseniai nežinojai, kad apskritai egzistavo, staiga taip įsirėžia atmintin ir palieka po savęs pėdsaką ilgam.

1 komentaras:

Egle Litviniene rašė...

Puikus atsiliepimas apie knygą, norėčiau perskaityti ir aš.