Man labai patinka skaityti antiutopijas. Baisu, bet labai patinka. Žinoma, niekas man neaplenks Orwello „1984“. Tačiau kitos knygos taip pat labai geros, stebinančios rašytojų išmone ir sugebėjimu nuspėti ateities pasaulį.
„Puikus naujas pasaulis“ - baisi knyga. Parašyta dar 1932 m. ji kraupiai pasakoja apie sukurtą tobulą visuomenę, kurioje visi laimingi, niekas neserga, ir nesensta išoriškai, nėra jausmų, nėra senų dalykų, kultūros. Kūdikiai išpilstomi buteliukuose, žodžiai tėvas ir motina yra keiksmažodžiai, santykiai su vienu žmogumi ilgesnį laiką yra laikomi visiškai nepadoriais, klesti kastų sistema, žmogaus „asmenybė“ ir sąmonė formuojama nuo pačių ankstyviausių dienų. Bet koks bandymas mąstyti laikomas nukrypimu - ir geriau, kad niekas apie tai nesužinotų.
Seno netaisyti, naują įsigyti. Kuo daugiau lopų dėsi, tuo mažiau turto turėsi...
Tikrai - skaičiau ir jaučiau, kaip veidas kraipėsi nuo šlykštumo. Huxley taip įtaigiai aprašė tą neva tobulą visuomenę... Įdomiausia (ir šlykščiausia) tai, kad nelabai jau daug liko mums iki to „tobulumo“. Ir kuo daugiau žmonių skaitys šią knygą po mūsų, tuo daugiau atras panašumų su savo gyvenamu laikmečiu, net neabejoju. Nuolatos skatinamas vartojimas, vos tik pajutus kokį negerumą - dozė somos (narkotikas, kuris nukelia į palaimingą svajonių pasaulį. „Išėjimo“ trukmė priklauso nuo to, kiek dozių suvartosi). Laukinių rezervatuose galima pamatyti žmones, kurie gyvena mums pažįstamą gyvenimą - šeimose ir žinančius, kad pasaulyje yra ne tik laimė. Štai tokį pasaulį matė Huxley tuomet.
Mes ir rūšiuojam, ir formuojam. Mūsų kūdikiai išpilstomi iš butelių kaip suvisuomenintos būtybės, kaip alfos arba epsilonai, kaip būsimieji kanalizacijos tinklų darbuotojai arba būsimieji inkubatorijų direktoriai.
O skaičiusieji jau gali pasakyti - argi ne panašiai ir gyvename? Žinoma, turime pasirinkimo, kūrybos laisvę - puikiausią prigimtinį dalyką. Tačiau žiniasklaida atkakliai formuoja požiūrį į tam tikrus dalykus, kažkur veikia aktyvi propaganda, kažkas po dienos darbų griebiasi taurelės ar kito narkotiko... Vis dėlto, mūsiškasis pasaulis, kad ir su visomis savo blogybėmis, yra nepamainomai geresnis už tą puikų naują pasaulį. Kas dar neskaitė šios knygos, paskaitykite ir pamąstykite, ar norėtumėt kokiai savaitei persikelti į tokį pasaulį. Aš asmeniškai nenorėčiau ten praleisti nė vienos dienos.
Beje, knygoje gausu citatų iš Šekspyro kūrinių, jos taip natūraliai „įsipašo“ į bendrą tekstą, kad, rodos, žmonės tikrai taip bendrauja. Taip pat - įdomus pagrindinis personažas Bernardas. Liūdnas, nepritampantis prie sistemos, lyg su kokiais defektais. Gailėjau jo iki tam tikro momento, kol supratau, kad jis įkūnija daugybę mus supančių žmonių. Ir įkūnija, deja, ne pačias geriausias savybes.
Tikrai rekomenduoju susipažinti su puikiu nauju pasauliu - ne veltui čia yra klasika.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą