2017 m. rugpjūčio 17 d., ketvirtadienis

Hannah Kent „Gerieji žmonės“

Šiaip jau stengiuosi naujai pasirodžiusių knygų iškart nepirkti, nes kainos būna labai didelės. Tik labai keletui esu padariusi išimčių ir ši - būtent tokia. Praeitą vasarą skaičiau visų pamiltą šios autorės romaną „Paskutinės apeigos“, o vos tik pasirodė „Gerieji žmonės“ - atsiliepimai irgi buvo patys geriausi. Nesusilaikiau, įsigijau ir labai dėl to džiaugiuosi.

Knygoje pasakojama apie XIX a. Airijos kaimą, kurio gyvenimas persmelktas prietarais. Pasakojimo centre - našle tapusi Nora, jos neįgalus anūkas Mycholas ir žolininkė Nensė. Berniuko sveikatai vis blogėjant, moterys ryžtasi drastiškoms apeigoms, kurios gali padėti sugrąžinti Mycholą iš Gerųjų žmonių, kurio sielą jie pagrobė.

Visų pirma - liaupsės viršeliui. Tokio gražumo knygos jau seniai nelaikiau rankose. Nepamenu, kada paskutinį kartą (o gal ir niekada) norėjau knygos lapus vartyti apsimovusi baltas pirštines, kad tik nesutepčiau. Dažniausiai skaitydama ką nors kramsnoju, bet prie šios knygos stengiausi net arti nenešti maisto - kažkokia šventa ji man atrodo. Kai užmatysit knygyne, pačiupinėkit - suprasit, apie ką kalbu, nes jokia nuotrauka negali perteikti to grožio.
Kitas dalykas - jaunos autorės talentas. Labai labai tikiuosi, kad autorė neišsikvėps ir toliau mus džiugins tokiais nuostabiais romanais. Abi jos knygas skaičiau („Paskutinės apeigos“ apskritai man yra viena geriausių skaitytų knygų), abi turėsiu, ir drąsiai sakau, kad turėsiu visas. Man tai atrodo knygos su išliekamąja verte, ne šiaip eiliniai pasakojimai, kuriuos visi kažkuriuo metu skaito. Remiantis tikrra istorija, absoliučiai įsijaučiant į to meto, tos šalies kultūrą - skaitai ir gauni ne tik puikiai plaukiantį pasakojimą, bet ir žinių apie kitų kraštų papročius bei tradicijas. Stebina, kaip rašytoja, būdama australe, sugeba perteikti vienoje knygoje islandų būdą, kitoje - jau airių. Noriu pasakyti, kad perteikia taip, kad pats tokiu tampi. Tik per trumpai, nes knyga susivalgo taip greitai, taip greitai...

Na, o pati istorija taip pat neeilinė. Asmeniškai aš tikrai nesu domėjusis jokiais airių papročiais ar prietarais, todėl skaityti man buvo labai įdomu. Fėjos (arba Gerieji žmonės) ten - ne tas pats, kas mūsų vaizduotėje. Tai tikrai ne gerosios krikštamotės ar nedideli plasnojantys nepaprasto grožio žmogeliukai su burtų lazdelėmis. Fėjos airių prietaruose tas pats, kas lietuviškosios laumės - grobiančios arba sukeičiančios vaikus, galinčios užtraukti negandas. Be galo įdomu skaityti, kaip giliai buvo įsišaknijęs tikėjimas antgamtinėmis galiomis, visokiausiais prietarais, kaip nuo visų šių dalykų žmonės saugodavosi ir kaip tai paveikdavo kiekvienos šeimos gyvenimą.
Pagrindiniai pasakojimo herojai sukurti labai įtaigūs, vienu metu juos mėgsti, kitu - jau nekenti. Lengvai plaukiantis pasakojimas, graži kalba priartina skaitytoją prie veikėjų išgyvenimų. Iš tikrųjų skaitant apima daugybė emocijų, akys pačios laksto nuo eilutės prie eilutės, stengiantis sužinoti, o kas gi bus toliau. Apskritai sakyčiau, kad ir patys veikėjai, ir istorija yra tragiški. Viso kūrinio metu jaučiama įtampa sugriebia nuo pirmųjų eilučių ir nepaleidžia iki pat pabaigos.

Ar rekomenduoju? Net nereikia klausti.

Komentarų nėra: