2018 m. sausio 9 d., antradienis

Keith Stuart „Kaladėlių berniukas“


Distopijas truputį padėjau į šalį ir paėmiau į rankas šį tą daug labiau realistiško.

Knygos pasakojimas sukasi apie berniuką Semą, turintį autizmo spektro sutrikimų. Jo tėvai, Džodė ir Aleksas, išgyvena vedybų krizę ir nusprendžia pagyventi atskirai. Apskritai Alekso gyvenimas byra į šipulius - negana to, kad jis turi gyventi ant pripučiamo čiužinio draugo bute, bet dar jį atleidžia ir iš darbo. Santykiai su žmona nesitaiso, o ir kaip suprasti Semą, kai jis užsisklendęs savo tik jam vienam suprantame pasaulyje?

Autizmas yra gyvenimas be taisyklių vadovėlio, su kuriuo dauguma mūsų gimsta.

Iškart galiu pasakyti, kad šios knygos nuostabumui apsakyti nėra žodžių. Labai, LABAI gera knyga, padedanti suprasti žmones. Autorius labai paprasta ir kiekvienam suprantama kalba vysto personažus, kurie yra begalingai tikroviški - su visomis savo ydomis, nuklydimais ir emocijomis. Jie visi mane įtikino.
Tiesa, pats autorius turi sūnų, kuriam diagnozuoti autizmo spektro sutrikimai. Tikiu, kad rašydamas panaudojo nemažai savo patirties - gal dėl to buvo labai lengva skaityti apie šį ypatingą vaiką.
O pats gražiausias ir įdomiausias dalykas, kuris buvo plėtojamas visos knygos metu, tai tėvo ir sūnaus santykiai. Suprasdamas, kad tai ne šiaip sau vaikas, o gyvenantis kitokiame pasaulyje nei kiti, Aleksas tiesiog nežino, kaip su juo bendrauti. Manau, kad situacija iki skausmo gyvenimiška: vyras, daug dirbantis, kad galėtų mokėti paskolą už namus ir išlaikyti savo žmoną, kuri nuolatos būna namuose su vaiku, kurį dėl menkiausio neatitikimo jo dienotvarkėje ištinka pykčio ir isterijos priepuoliai; po sunkios darbo dienos ar savaitgaliais bėgimas nuo problemos į barą ar vėl į tą patį darbą. Na, manau, kad tokia, sakykim, apsauginė reakcija (nors ir nesu asmeniškai susidūrusi), pasireiškia ne vienam, ir visa tai grynai iš nežinojimo. Todėl nuostabu, kaip atskleidžiamas Alekso ir Semo santykis per kompiuterinį žaidimą Minecraft. Net aš skaitydama užsimaniau pažaisti! Po ne vienerių kankinimosi metų atrasti tokią kalbą, kuri išlaisvintų tiek berniuką, tiek tėvą iš jo demonų, yra tikrai tikrai nuostabu. Taip nuostabu, kad knygos pabaigoje net apsiverkiau ir teko sustabdyti skaitymą, nes nieko nemačiau per tas džiaugsmo ašaras.

Gyvenimas yra nuotykis, o ne pasivaikščiojimas. Todėl ir būna sunku.

Labai paliečianti knyga. Ją turėtų perskaityti kiekvienas, nepriklausomai nuo to, ar yra susijęs su autizmu, ar ne. Kai stereotipai mums tiesiog bruka įsitikinimą, kad autizmas - kliūtis gyvenime, būtent ši knyga parodo, kad jis kai kuriems gali būti išeitis. Rekomenduoju rekomenduoju rekomenduoju.

Komentarų nėra: