Tai yra knyga, kurią skaičiau antrą kartą. Ne dėl to, kad būtų labai patikusi pirmą kartą, bet todėl, kad pirmą kartą dėl man nežinomų priežasčių įveikiau jos tik 200 puslapių (iš ~500). Nežinau, ar gerai padariau, kad būtent su šiuo kūriniu pradėjau pažintį su Pamuk'u, nes knyga tikrai ganėtinai sudėtinga. Žinau tik tiek, kad per tas keletą dienų, kuomet skaičiau šią knygą, patyriau tikrą malonumą.
Ka - poetas, turkas, gyvenantis Frankfurte, grįžęs į Turkiją dėl mamos mirties ir tuo pačiu atvykęs į Karso miestą dėl jame vykstančių merginų savižudybių. Miestą nuo pasaulio atskiria pūga, jame tvyro įtampa. Pasauliečiai, islamistai, kurdų nacionalistai, politika, meilė, sniegas ir savo laimės paieškos. Tai tik dalis temų, kurios paliečiamos šiame turtingame kūrinyje.
Knygos pasakojimas vystomas trečiuoju asmeniu, tačiau visgi kiek neįprastai. Kur buvęs, kur nebuvęs, kaip veikėjas atsiranda pats autorius, kalba apie savo draugą poetą Ka, tad susidaro įspūdis, kad jis viską stebi „iš viršaus“. Negana to, jis dar ir užbėga įvykiams į priekį, kai kur prasitardamas, kas įvyks ateityje. Taip jis iš dalies veikia kaip pono Serdaro laikraštis, kuriame spausdinamos dar tik įvyksiančios naujienos - ir jos beveik visada pasitvirtina.
Neįtikėtina, tačiau visas knygos veiksmas tevyksta tris dienas. Tiesą sakant, tik pasakojimui einant į pabaigą buvo nusakytas šis laikas - tikrai maniau, kad reikalai rutuliojasi, na, bent jau dvi-tris savaites. Įvykių, siužeto vingių tiek daug, kad supratimas, per kokį trumpą laiką viskas įvyko, tikrai suglumina. O temų, kaip ir minėjau, paliečiama tikrai daug - visgi viskas sukasi apie politiką, apie tai, kaip pati Turkijos visuomenė nesutaria, kokia valdžia turėtų vadovauti. Net iš pirmo žvilgsnio sėkmingas karinis perversmas mieste, kurio niekas negali pasiekti, jau nuo pat pradžių yra pasmerktas žlugti. Autorius sukuria neįtikėtinus ryšius, žmonių tinklus, kurie vieni kitus valdo. Karse niekas niekam nepraslysta pro akis, mieste pilna pasiklausymo įrangos, nuolatos esi sekamas. Ir nepaisant to, kokie sudėtingi tie visi tinklai, skaitant niekas nepasimeta, nesusipainioja, nereikia versti puslapio atgal ir pasitikrinti, ar gerai supratai.
Jeigu skaitai susikaupęs. Šiai knygai tyla būtina. Lygiai taip pat būtina dargana ar sniegas už lango. Niekaip neįsivaizduoju, kaip reikėtų ją skaityti giedrą vasaros dieną. Sniegas - tiek knygoje, tiek čia pat, už kelių metrų - tarsi teatro scenos dekoracija, kuri padeda geriau įsijausti į skaudžius įvykius bei Ka vidinę būseną. Taip sukuriama sniego tyla, o kartais ir sniego triukšmas.
Tai skaudi, sunki knyga apie daug dalykų, leidžianti pajusti bent dalelę to, ką turi išgyventi besiplėšanti ir ieškanti savo tapatybės šalis. Taip susipažinusi su Orhan Pamuk kūryba, noriu perskaityti ir daugiau jo kūrinių. Smulkmeniškumas, kuris kitose knygose labai dažnai būna nuobodus, čia mane kažkodėl sužavėjo. O kol dar nesibaigė žiema, knygą rekomenduoju ir jums.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą