Alessandro Baricco 'City'

Pagaliau perskaičiau šią knygą. Ilgai ji gulėjo ant mano spintelės, buvo likę tiek nedaug, kad vakar vakare prisėdau ir pagaliau užbaigiau.
Šiaip jau šią knygą aprašyti pakankamai sudėtinga. Nėra joje kažkokio aiškaus siužeto, pačių siužeto linijų net nesuskaičiuosi. Ir visgi tai pagaliau tai, ko taip ilgėjausi iš Baricco (po paskutiniosios, naujausios jo knygos). Tai jo stilius. Norint atsekti mintį tenka gerai paplušėti. Kai kur tikrai sunkoka tai padaryti. Ypač kai kai kurie sakiniai tęsiasi daugiau nei puslapį, kartais net du. Tačiau juk įmanoma suprasti, tikrai įmanoma.
Veikėjai čia, kaip ir kitose knygose, yra neeiliniai. Keisti. Pavyzdžiui, lyg ir pagrindinis veikėjas Gouldas - mažasis genijus, jo guvernantė Šatsi, keistieji Gouldo draugai Dyzelis ir Pumerangas.. Su tais draugais tai knygos pabaigoje buvau maloniai nustebinta. Yra begalė kitų veikėjų, kurie suteikia knygai ryškumo ir kitoniškumo atspalvį. Nebuvo ten jokių aprašymų, kaip kuris atrodo (išskyrus Dyzelio - bet ir tai labai lakoniškas), nebuvo nupasakoti jų charakteriai, tačiau viską skaitytojas ir taip supranta. Pats Baricco sako, kad veikėjai yra miesto gatvės. Iš tiesų, jie tokie įvairiapusiai..
Kitas labai svarbus dalykas šioje knygoje yra dialogai. Jie tokie glaudūs, tačiau visai ne trumpi. Įdomiausia, kad rašytojas nerašo, tarkim tas pasakė tą, tas pasakė aną. Skaitydama ne kartą skaičiavau, kuris veikėjas ką sako. Nes net ir iš žodžių nelabai gali tai suprasti.
O man labiausiai patiko vesternas. Jį kūrė Šatsi, savo galvoje, o kartais, kai ateidavo gera mintis, įrašydavo ją į diktofoną. Tas vesternas man labai patiko pabaigoje, taip norėjosi skaityti toliau ir sužinoti, kuo viskas baigsis, kad oi. Vesternas - ne viena antraeilė istorija. Dar viena istorija - apie boksininką Larį.
Viską gerai apgalvojusi gal ir suprantu, kodėl ši knyga man nepatiko, kai bandžiau skaityti pirmą kartą. Dabar jau mano galva kitokia, nors nuo pirmojo bandymo praėjo ne tiek ir daug laiko. Kokį pažymį duoti.. Blaškausi tarp 9 ir 10. Turbūt taip ir nenuspręsiu. Tiek to, palieku tai daryti kam nors kitam.

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 280

Vilniaus knygų mugė

Šiemet pirmą kartą gyvenime buvau knygų mugėje. Visada LABAI norėdavau nuvažiuoti, bet arba būdavau per maža, arba per toli gyvendavau. Šiais metais pagaliau, pagaliau man pavyko!
Net nežinau, kaip papasakoti įspūdžius. Tiek knygų aš vienoj vietoj dar gyvenime nemačius :D Be abejo, buvo ten galybė žmonių, todėl kai kurių stendų taip ir neapžiūrėjau. Bet visgi, pakako man ir to, ką mačiau. Pirmas pamatytas žymus žmogus buvo Leonidas Donskis, pasirašinėjo knygas. Tada netrukus pamačiau Robertą Petrauską! Jis man vis dėlto kol kas gerbiamas ne kaip rašytojas, bet kaip sporto komentatorius. O jau kai pamačiau Čekuolį, tai visai širdis į kulnus nusirito. Nesu aš ten jo didžiausia fanė ar dar kas, net nesu skaičiusi nė vienos jo knygos, bet kažkodėl jis man labai patinka. Nu matosi, kur protingas žmogus (vėliau net gavau skirtuką su instrukcija, kaip susirišti kaklaskarę kaip Čekuolis :D). Tai va. Dar mačiau Vytautą V. Landsbergį :) Gaila, neatsiminiau, kad reikia jam padėkoti už dainą apie obuolIAI.
Šiaip jau į tokius įvykius kaip knygų mugė reikia arba nesivežti nė cento, arba vežtis kokį tūkstantį pinigų. Kažkodėl net neabejoju, kad jei būčiau turėjusi tūkstantį, tai ir būčiau išleidusi jį. Tai buvo įmanoma netgi vienam stende: LSMU leidyklos stende matėm vieną knygą, kuri kainuoja 989 Lt. Taip ir dingsta pinigai.. :D
Na, o kadangi tūkstančio ar dar daugiau neturėjau, tai apsiėjau su vienu pirkiniu - Sofi Oksanen knyga "Valymas". Kiek skaičiau atsiliepimų, tiek jie buvo geri. Ir viršelis man toks įdomus. O kaina tai mažesnė 11 litų nei knygyne. Negalėjau ramiai praeiti pro šią knygą ir palikti jos stovėti lentynoje. Todėl dabar ji pas mane *stipriai priglaudžiu*

Tikiuosi, kad tapsiu kasmetine mugės lankytoja. Ir kaskart su vis pilnesne kišene ;D

Skaitymo sausra

Paskutiniu metu visai nebeskaitau.. Nebeturiu nei laiko, nei noro kažkodėl yra.. Liūdnoka.
Pamenu, kaip anksčiau per mėnesį perskaitydavau nemažai knygų (be abejo, tas anksčiau būdavo, kai buvau gal aštuntoj klasėj - tada ir tos knygos nebūdavo tokios, kokias skaitau dabar). Na, bet vis tiek. Jausdavau didelį malonumą įsirašiusi dar vieną knygą į sąrašą ir nenustodavau skaityti. Kadangi tada dar gyvenau miestelyje, kur nei mokyklos, nei viešoji bibliotekos nebuvo labai turtingos, tai jau sunkiai berasdavau ką skaityti. Ir tas jausmas savotiškai mielas.
O dabar.. Geriausiais skaitiniais tapo konspektai ir vadovėliai. Nebaigta knyga taip ir guli ant spintelės krašto ir tiesiog prašosi būti suvalgoma. Norimų perskaityti knygų sąrašas vis ilgėja. Sakysit, kad nepakankamai stipriai noriu? Maždaug, jeigu norėčiau, tai ir skaityčiau. *ghyyy* Trys ne. Vos spėjam pasiruošti visokiems koliams, dar man papildomai choras užsikrauna.. Autobusuose arba džiaugiesi, kad turi laiko pailsėti, arba mokaisi.
Liūdna man, kad taip apleidau skaitymą. Tikrai liūdna. Tikiuosi, kad kada nors pasitaisys viskas. Nors, aišku, tai turbūt vadinama įžengimu į suaugusių gyvenimą.. :/