Lev Tolstoj "Ana Karenina" II tomas

Pagaliau! Ilgai skaičiau šitą dalį, oi ilgai.. Tačiau pagaliau pabaigiau ir galiu pasidalinti su jumis savo nuomone :)

Tiesa, pagaliau sakau ne dėl to, kad būčiau kankinusis skaitydama, kad nepatiko, ar dėl dar kokių priežasčių. Visai ne. Tiesiog jaučiau pareigą pabaigti pradėtą darbą ir negalėjau skaityti kitų knygų (atostogų laikotarpis nesiskaito).

Ši dalis prasideda džiaugsmingai, ir, kaip ir pirmojoje, tai visai nesusiję su pačia Karenina. Kartais net atrodo, kad ji - tik antraeilis personažas, nors, žinoma, taip nėra. Be abejo, turbūt ir nereikia sakyti, kad visi veikėjai vienaip ar kitaip yra susiję ir visi jie pažįstą tą pačią Kareniną.

Vienas minusas, kuris man labai krito į akis - per daug politikos. Suprantama, Tolstojus norėjo atskleisti to meto gyvenimą įvairiapusiškai, tačiau man, kaip nesidominčia šių dienų politika (nekalbu jau apie senesnius laikus), tos skyrių vietos, kur buvo ištisai politikuojama, buvo itin nuobodžios ir jas norėjosi kuo greičiau perversti. Tačiau aš esu tikra šaunuolė, nes viską sąžiningai perskaičiau ir nieko nepraleidau.

Būtent antrajame tome labiau atskleidžiamas Levino personažas. Jis čia parodomas kaip ypač prieštaringa asmenybė. Pasiklydęs savo paties gyvenime, jis daug ką apmąsto ir gana įdomiai filosofuoja (nors vėlgi - krikščioniški samprotavimai tikrai ne man). Šis personažas visos knygos metu (abiejose dalyse) patiko, ir turbūt galėčiau jį laikyti mėgstamiausiu veikėju.

O štai apie Aną to pasakyti negalėčiau. Taip ir nesupratau, sukėlė ji man kokius nors jausmus, ar ne.. Na, galbūt galėčiau tai pavadinti gailesčiu. Kad ir kaip ji pasielgė, visgi neskubėčiau jos teisti.

Ir galų gale - pabaiga. Galėjo vis dėlto romanas būti ne aštuonių, o septynių dalių. Paskutinės dalies man visiškai nereikėjo ir ji man nebuvo įdomi. Sutinku - rašytojas norėjo iki galo išbaigti Levino paveikslą ir parodyti, kur nuvedė jo apmąstymai. Bet asmeniškai man tą dalį norėjosi praversti labiau negu politinius pokalbius.

Tai tiek žinių. Džiaugiuosi, kad sugebėjau įveikti šią knygą. Ji man tikrai patiko ir, nepaisant keleto pastabėlių, duosiu jai 10 balų. Klasika yra klasika, prieš ją reikia žemai lenktis :)

Harry Potter und der Stein der Weisen

Per atostogas nusprendžiau šiek tiek "pakvailioti" ir paskaityti Harį Poterį. Ir ne bet kaip, o vokiečių kalba.

Visų pirma: mano santykis su vokiečių kalba. Ją mokiausi nuo 6 klasės, t.y. 7-erius metus. Lyg ir turėčiau neblogai viską mokėti, tačiau jau primiršau ją, daug žodžių iškrito iš galvos, o čia dar tokie specifiniai.. Aišku, susikalbėt galiu ir jei pabūčiau vien vokiškoj aplinkoj kokį mėnesiuką, viskas būtų tiesiog puiku. Visgi dabar nesijaučiu tokia stipri, kad galėčiau skaityti knygas vokiškai ;D

Bet čia juk Haris Poteris.. :) Matytas ir skaitytas n kartų.

Buvo įdomu. Ta prasme, kad aš tikrai nesupratau labai daug žodžių, nors parašyta ir paprastai, tikrai paprastai. Jei nebūčiau anksčiau susipažinusi su šia knyga, būtų buvę tikrai sunkiau. Na, bet ką išmokau, tai vieną tikrai labai naudingą žodį - dabar žinau, kaip vokiškai yra goblinas ;DD Galėsiu dažnai pavartoti. O apskritai įspūdžiai tikrai labai geri. Galbūt reikėtų pasitobulinti vokiečių kalbą ir pradėti nuo lengvų vokiškų skaitinių..? :)

Tiesa, kairėje matote vokišką viršelį, o dešinėje - lietuvišką. Kuris jums gražesnis? Man labiau patinka mūsiškasis, vien jau dėl to, kad Haris jame pavaizduotas panašesnis į berniuką.. :D

Rima Urmetzer "Ir... visas gyvenimas"

Rima Urmetzer - lietuvių rašytoja iš Jurbarko, dabar gyvenanti Vokietijoje. Jos knygomis susidomėjo mama, bet namie jų neskaičiau. Tačiau.. Kadangi atostogos, leidau sau paskaityti ir ką nors ne iš senosios klasikos (tiesiog kelionėje neturėjau ką skaityti).

Knygoje pasakojama apie Juliją, kuri yra "ateivė" Vokietijoje. Nors ir ištekėjusi už vokiečio, "didelio viršininko", Julija nesijaučia laiminga. Ji vis dar jaučiasi svetima toje šalyje.

Šalia šios moters istorijos pasakojama ir kita - Julijos motinos Adelės, gyvenančios Lietuvoje, su Alzhaimerio liga sergančiu vyru.

Knyga turi ir pliusų, ir minusų.

Patiko tai, kad knygoje keliama visgi aktuali emigracijos problema. Parodomi būtent moters išgyvenimai: kaip ji jaučiasi kitoje šalyje, galų gale net širdies reikalai. Viskas yra labai svarbu ir nesumeluota. Autorė, manau, ir pati turėtų ką papasakoti iš savo patirties, todėl taip gerai ir atskleidė moters prieštaravimus.

Ir visgi knyga manęs taip labai nesužavėjo. Ypač nepatiko tokia gausa retorinių klausimų. Tiesiog ištisos pastraipos sudarytos vien iš jų. Per daug. Skaitant vis kitą jau pamiršti, ką skaitei prieš tai. Žinoma, būtent tais klausimais atskleidžiami vidiniai išgyvenimai, na, bet.. Taip pat yra pasikartojančių vietų. O praleidžiant vieną kitą pastraipą filosofavimų tikrai viską eina suprasti.

Taigi. Knyga turbūt labiau nepatiko negu patiko. O gaila - lietuvių rašytojų kūrybą reikia remti. 6-7.

Leidykla: Versus aureus

Puslapiai: 312