Beatrix Mannel "Saulėgrįžos naktis"

Šią knygą netikėtai perskaičiau todėl, kad trečiadienį vėl sudalyvavau donorystės akcijoje. Donorai, davę kraujo neatlygintinai, gavo dovanų šokolado, padėką ir knygą! :) Apsidžiaugiau.

Beatrix daugumoj rašo vaikų knygeles - tikiuosi, kad tai jai daryti sekasi kur kas geriau nei kurti tokias meilės istorijas.. Taip, "Saulėgrįžos naktis" yra paaugliška knyga, kurioje pasakojama meilės istorija.

Julius ir Tinka keliauja Laplandijos tyrais. Ten netikėtai sutinka taip pat keliaujančias dvi drauges - Lotą ir Rikę. Gaunasi čia toks meilės trikampis.. Žodžiu.

Visų pirma pradėsiu nuo viršelio. Viskas būtų gerai su juo, nes Laplandija, Šiaurės pašvaistė.. Kaip ir į temą. Bet tie du žmogeliukai kampe.. :( Ir jūs juos matot? Mane tai jie baisiai liūdina, nes taip nesąmoningai atrodo, na, nors nėra labai ryškūs. Viską gelbsti tik Kraujo donorystės centro lipdukas, kuris man visada primins, iš kur gavau šią knygą :D

Šiaip jau knyga skaitosi labai lengvai, raidės didelės, tarpai dar didesni, o puslapių vos 140. Perskaičiau per vakarą. Klausimas kitas: kokia viso to vertė? Na, tokia visiškai baisybė nėra - esu skaičiusi ir blogesnių knygų. Gan įdomu, kad veiksmas vyksta Laplandijoje, laukinėje gamtoje. Nors šioks toks paįvairinimas. Veikėjai susiduria su įvairiais sunkumais keliaujant, nors ir skurdžiai aprašoma, tačiau galima įsivaizduoti supančius kraštovaizdžius. Bet pačiai meilės istorijai nedėčiau labai daug pliusiukų. Ypač sunervino pabaiga, kurios jau geriau būtų nebuvę. Tiksliau, net negalėčiau pasakyti, kad ta knyga pasibaigė. Trūko dar bent vienos pastraipos iki išpildymo, o dabar.. Palikta lyg ir pačiam skaitytojui įsivaizduoti, kaip viskas baigiasi, bet baigiamasis klausimas toks kvailas, kad net nejuokinga.

Na, nuo rekomendacijos susilaikysiu.. Knyga nėra visiškai beviltiška, gal netgi labai tinkama, jei norit ko nors lengvo vakarui. Bet skaitantys rimtesnes knygas tikrai nusivils.

2012 m. knygų iššūkis

Pabandysiu sudalyvauti šiame dalykėlyje, skamba įdomiai, prizas viliojantis, o ir pagaliau atsiras šiokios tokios motyvacijos :)

12-os knygų sąrašas:

1. Audrey Niffenegger "Keliautojo laiku žmona" 2007, Obuolys

2. J.D.Salinger "Franė ir Zujis" 2006, Alma littera

3. Umberto Eco "Rožės vardas" 1991, Alma littera

4. Louisa May Alcott "Mažosios moterys" 2007, Alma littera

5. Victor Hugo "Paryžiaus katedra" 2004, Margi raštai

6. Richard Bach "Džonatanas Livingstonas žuvėdra" 2000, Trigrama

7. Thomas Harris "Hanibalas" 2003, Vaga

8. Ana Frank "Dienoraštis" 1997, R.Paknio leidykla

9. Sigitas Parulskis "Sraigė su beisbolo lazda" 2006, Baltos lankos

10. Irvin Welsh "Traukinių žymėjimas" 2008, Kitos knygos

11. Vladimiras Nabokovas "Lolita" 2005, Presvika

12. Anne Bronte "Agnesė Grėj" 1997

2 alternatyvios knygos:

1. Franz Kafka "Pilis" 2006, Tyto alba

2. Haruki Murakami "Kafka pakrantėje" 2009, Baltos lankos

Na, ir nors sąrašą visada turiu galvoje, vis tiek buvo sudėtinga sudėlioti, ką noriu būtiniausiai perskaityti. Tikiuosi, ateinantys metai bus produktyvūs, juolab kad 12 knygų nėra kosminis skaičius :)

Sėkmės man ir kitiems dalyvaujantiems!

Knyga - geriausia dovana

Kai kas nors paklausia, ko norėčiau dovanų Kalėdų ar gimtadienio proga, visada pirmiausia mintyse perkratau norimų knygų sąrašą. Visada, be išimčių. O akys visada sužiba pamačius, kad dovanotojas iš užančio traukia kvadratinį paketėlį, perrištą kaspinu..

Ieškodama draugams dovanų taip pat pirmiausiai žygiuoju į knygyną, aplankau net ne vieną. Ir nebūtinai draugas turi būti didelis knygų mėgėjas! Juk dabar yra tokia įvairovė knygų, kad net akys raibsta. Tikrai galima išrinkti kažką, kas patiktų ir draugui, mėgstančiam žvejoti, ir draugei, mėgstančiai suktis virtuvėje, ir filmų ar muzikos fanatikui, ir psichologui, ir medikui.. Galima vardinti ir vardinti; sąrašas tęstųsi iki begalybės. Galbūt padovanota knyga kam nors taps tiltu į skaitančiųjų pasaulį? Visada turiu tokį slaptą norą, visada noriu prisijaukinti dar ką nors į tą neaprėpiamą fantazijos begalybę, kurioje gali būti bet kuo – nuo mažo pasakų nykštuko iki detektyvo, narpliojančio painią kriminalinę istoriją.

Knygas mėgstu dovanoti (ir ypač gauti!) dėl dar vienos priežasties: mane labai vilioja galimybė ką nors užrašyti knygos priekyje. Žinau, mamos turbūt visus mokė, kad į knygas rašyti nevalia, bet.. Čia juk dėl kilnaus tikslo, mama! Asmeniškai aš visada pasijuntu geriau pamačiusi, kad dovanota knyga yra užrašyta specialiai man. Tuomet žinau, kad tas žmogus galvą suko ne tik norėdamas kažką nupirkti, bet ir įdėjo širdies į tą dovaną – tegul ir užrašydamas porą paprastų, bet nuoširdžių, žodelių.

Drąsiai galiu sakyti, kad knyga – geriausia dovana. Ne tik materiali, bet ir dvasinė: visų pirma suteikianti džiaugsmo, o vėliau - nusinešanti tave iš realybės į savo pasaulį bei padedanti išgyventi daugybę skirtingų jausmų.

Jean Sasson, Najwa bin Laden, Omar bin Laden „Esu bin Ladeno sūnus“

Ką tik, prieš maždaug 10 minučių, užverčiau šią knygą. Perskaičiau, surijau - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Žinokit, vis dar esu šokiruota šios istorijos.

Autorė Jean Sasson rašo knygas apie Rytuose gyvenančias moteris (na, ne tik moteris, bet, manau, tai yra pagrindas). Tačiau šios knygos nebūtų, jei savo istorijų nebūtų papasakoję visam pasauliui gerai žinomo teroristo Osamos bin Ladeno artimiausio rato žmonės - pirmoji žmona Nadžva ir ketvirtasis sūnus Omaras. Jean pastabos yra tik didžiųjų skyrių pabaigose.

Kai tik reikėjo išsirinkti knygą iš Alma litteros pateikto sąrašo, ši užkliuvo už akies. Vos pradėjusi ją skaityti supratau, kad nesuklydau, kad mano pasirinkimas tikrai geras. Kiekviename skyriuje istoriją pasakoja tai Nadžva, tai Omaras, todėl galima pažvelgti į tuos pačius įvykius moters, kuri turi sėdėti tarp keturių sienų ir aklai klausyti vyro nurodymų, ir sūnaus, kuris iš pradžių dar vaikas, bet vėliau vis augantis ir bręstantis vaikinas, akimis.

Kai vyko didysis išpuolis prieš Ameriką, pati buvau dar vaikas, todėl visai nesidomėjau kažkokiu Osama, nerūpėjo man ir kiti pranešimai apie jį. Ir štai dabar skaitydama negalėjau patikėti, kad jo didžiausieji užmojai su organizacija al-Qaeda vyko tada, kai gyvenau aš. Tai ne kažin kokia sena istorija, viskas yra net per daug šviežia. Įdomi buvo ir Osamos veikla Afganistane, kadangi to yra paliesta ne viena lietuvių šeima. Vis galvojau, ar tada, kai tetis buvo ten, Osama vadovavo kariniams veiksmams.

O jeigu apie pačią knygą, tai ji man patiko visokeriopai. Visų pirma, be abejo, svarbus yra pasakojimas. Labai džiugu, kad iš Nadžvos ir Omaro atsiminimų nesukurptas grožinis romanas. Kadangi pasakojama grynai iš atminties, tai ir istorija kai kur nutrūksta, kai kurių faktų neatsimenama. Man tai sudaro tikroviškumo jausmą, na, kad tikrai niekas nėra išgalvota. Apskritai be galo patiko, kad knygoje pateikti žemėlapiai, kur Osama perkėlinėjo savo šeimą, kad yra nemažai nuotraukų. Taip taip, yra ir nuotraukų, kur galime pamatyti ir šešiolikmetį Osamą bin Ladeną, dar visiškai gerą vaikiną, ir jo augančius vaikus. Be to, knygos pabaigoje yra keletas priedų - tai trumpi faktai apie Osamos tėvus, žmonas, vaikus, taip pat chronologine tvarka pateikti Osamos gyvenimo faktai bei al-Qaedos chronologija.

O užvis keisčiausia, kaip blogų minčių nepuoselėjantis išsilavinęs vaikinas galėjo tapti tokia pražūtinga asmenybe visam pasauliui.. Vis dar neįtikima.

Rekomenduoju? TAIP, be jokių abejonių. Tai nėra romanas, nėra ir sausa biografija. Tiesiog už širdies griebiantis pasakojimas apie tai, kaip džihadiškas smurto troškimas gali pakeisti žmogų ir daryti įtaką aplinkiniams.