Khaled Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

...pamenu, mama labai ilgai ieškojo šios knygos knygynuose, nes buvo laiko tarpas, kai ji arba nebuvo leidžiama, arba tiesiog visada būdavo išpirkta. Kai radom prieš metus, iškart nusipirkom, nedvejodamos. Dabar, kai perskaičiau ją, be galo džiaugiuosi, kad ji yra mano mažoje namų bibliotekėlėje.

Knygoje savo istoriją pasakoja afganas Amiras. Nuo pat mažens iki tam tikros akimirkos. Jis pasakoja apie savo gyvenimą Afganistane, draugą Hasaną, pabėgimą į Ameriką, prisitaikymą ten, santykius su tėvu ir apie savo nuodėmes bei išsilaisvinimą iš jų.

Knyga yra mažų mažiausiai nuostabi. Jaudinanti. Joje taip jautriai pasakojama apie draugystę, labai aiškiai parodoma, kaip Amiras kovoja pats su savimi. Apskritai, visi jausmai taip įtaigiai aprašyti, kad tikrai išgyvenau kartu su berniuku, o vėliau - ir vyru Amiru. Tas jo kaltės jausmas, persekiojęs visą gyvenimą, būtų sunkus bet kuriam žmogui. Tačiau man patiko šis personažas, kad ir kaip jis elgėsi. Tas jo neryžtingumas daugelyje situacijų, tačiau sugebėjimas kovoti tada, kada labiausiai reikia, daug artimesnis žmogaus tikrumui. Net nesinorėtų, kad pagrindinis herojus šioje istorijoje būtų drąsuolis ir viską pasiektų kovodamas. Būtent Amiras man atrodė tikras herojus, nes sugebėjo priimti savo kaltę ir stengėsi ją išpirkti ne nugramzdindamas užmarštin, o darydamas gerus darbus, net jei tai vos nekainavo jam gyvybės.

O pats Afganistanas taip pat pavaizduotas labai įdomiai. Mes esame įpratę skaityti ir matyti Afganistaną kare, nieko šilto ir jaukaus. Tačiau Amiro vaikystės Afganistanas tikrai gražus, kupinas gražių atsiminimų ir aitvarų. Aitvarai visos knygos metu tarsi viską jungianti gija. Aitvarai ir stiklinė ritė, kuri pjauna pirštus iki kraujo. Be abejo, jei grįžtant prie Afganistano vaizdavimo, tai pavaizduotos ir baisybės, kurios vyko talibams atėjus į valdžią. Bet vėlgi kažkaip.. Neabejotinai sukrečia, tačiau prieš akis vis tiek stovi to gražiojo Afganistano vaizdas. Dėkoju rašytojui už tai, kad sugebėjo taip gražiai jį pavaizduoti.

O perskaičiusi knygą ir pati užsimaniau palaidyti aitvarą.. Pradėsiu laukti vasaros, kuomet galėsiu tai padaryti :)

Vilniaus knygų mugė 2013

Taip taip, pavargusi, bet laiminga jau sėdžiu namie ir galiu bent pasistengti apžvelgti tai, ką šiandien pamačiau ir išgyvenau :) Nežinau net nuo ko pradėti.. Gal nuo to, kad keltis reikėjo baisiai anksti, o vakare buvo sunku užmigti, nes begalingai laukiau kitos dienos, ir dar galvoje gimė idėja, kuria kol kas nesidalinsiu, bet tikiuosi, kad ją pavyks įgyvendinti.. Žodžiu, spirgėjau iš nekantrumo.

Kai pagaliau patekau į mugę, ahh, tarsi kas palaimintu kibiru vandens užliejo - taigi tiek knygų!! Visai nesvarbu, kad žmonių buvo tiek, kad nei prie stendų normaliai neprieisi, nei labai kuo kvėpuot turėsi.. Netgi maloniau trintis su tais žmonėmis šonais, kai žinai, kad jie čia susirinkę dėl knygų :)

Ką pirmiausiai pamačiau, tai Alma litteros stendą, kuris užėmė vos ne pusę paviljono :D O jame - poną Čekuolį! Ir, be abejo, eilę, nusidriekusią iki jo, kad gautų autografą. Taip nieko nelaukdama ir išleidau pirmuosius pinigus, ir stojau kartu su kitais į tą eilę.

Va mano grobis. Paprašiau, kad užrašytų jį tečiui, nes jam teko nelaimė pabuvoti Afganistane. Tiesa, ne tame kare, kuris kariaujamas dabar, o su Sovietų armija. Bet Afganistanas juk tas pats..

Visa apsipatenkinusi plaukiau per paviljoną toliau. Su draugais brovėmės prie kitų stendų, kol galiausiai atėjom prie Nieko rimto. Nu ten tai negaliu, viską galėčiau išpirkt, kažkaip pernelyg viskas gražu ir tobula :D Bet susilaikiau nuo to visko ir įsigijau štai ką:

Laiškų popierius! Neapsakomo gražumo!

Buvo labai sunku išsirinkti du atvirukus, tik du.. Katinukai nugalėjo :D

Dar ten davė nuostabių raudonų maišelių su karvytėmis :D

Hm.. Man regis, po to aplankėme bukinistų pasažą, kuriame truputuką tingėjome kuistis, bet net neabejoju, kad būtume radę puikių dalykų. Gaila, neradau norimų plokštelių už įkandamą kainą. Bet apskritai bukinistų salė man tokia jauki. Tos senos knygos, net jų kvapas, kažkaip maloniai nuteikia :)

14 val. laukė susitikimas su Čekuoliu ir jo knygos pristatymas. Pakeliui į konferencijų salę įsigijau naujausią Intelligent Life numerį :D

Na, negalėjau juk ramiai praeiti, kai kaina mažesnė, nei parduotuvėje! O kadangi mano norimo seno numerio nebuvo (gal dviejų metų senumo, jei ne dar senesnis), tai ir čiupau šį :)

Aha, Čekuolis.

Visą laiką mugėje Čekuolis buvo su dviem kariais pašonėje. Iš pradžių galvojau, kad ten tik šiaip vyrai, apsirengę ta uniforma. Pasirodo, kad tie du kariai yra tikri kariai - prieš dvi savaites grįžę iš Afganistano. Kaip supratau, dar turės į jį sugrįžti.. O pats Algimantas, kaip visada, su klausytojais bendravo labai nuoširdžiai :) Nekantrauju perskaityti tą knygą, Afganistanas mūsų šeimoje yra ir niekur nedings. Vytaras sakė, kad tečiui knyga turėtų patikti, nes..

Hehe :D Pagavau, pasisakiau, kas tokia ir šnektelėjau :D Man atrodo, šita knyga mūsų namuose bus viena brangiausių :) Ir skaitysim visi, kad tik pasidalintume.. :D

Okei, o toliau nuėjau klystkeliais... :D T.y. ėjau pirkti Šantaramo, nes nu žiauriai pigiai (25 lt!) buvo, ir visą laiką galvoj kirbėjo, kad turiu ją nusipirkti, bet.. Nulipau tais laiptais ir pasukau į priešingą pusę, prie Alma litteros stendo ir įsigijau naujausią Parulskio knygą.. :D

Kitaip negalėjau. Tos knygos net nebuvo stende padėta, visur dairiausi dairiausi, tada paklausiau moterų, dirbančių ten, jos susižvalgė ir ištraukė knygą iš po prekystalio. Jess! Dabar galėjau ramiai laukti susitikimo su šiuo rašytoju :)

O laiko veltui neleidome, iki susitikimo turėjom porą valandų, tad jas praleidome vaikų salėje :) Ji visada būna pati įdomiausia, bent jau man :D Tos kūrybinės dirbtuvėlės! Atidžiai išklausėm viską Knygų gydykloje, Giedrutė net parašė su Brailio rašto spausdinimo mašinėle!

Kol viską apžiūrėjom, tai vos suspėjom į susitikimą su Parulskiu :D

Jo dar nebuvau mačiusi gyvai, priešingai nei Čekuolio, todėl buvo įdomu, kaip jis bendrauja su skaitytojais. Visiškos priešingybės, tikrai :) Bet man jis vis tiek baisiai patinka, nes net ir čia nevynioja žodžių į vatą, kalba tikrai įdomiai, o ta jo ironija, sarkazmas.. Mm.. :D Tiesa, šiek tiek erzino moteris, kartu pristatinėjusi knygą. Ji viską taip išnagrinėjo, net per daug, pasijutau kaip mokykloj per literatūros pamoką. Pavyzdžiui, gal aš visai nepageidauju sužinoti kūrinio detalių, bet jai tai buvo nė motais :D Gerai, kad Marius Burokas ją nutraukė, nes jau buvo įsisiautėjusi ir net pats Parulskis būtų nepakalbėjęs :D Bet viskas baigėsi gerai :D

Net geriau, nei tikėtasi! Va kaip:

Ahh, net kojos drebėjo! :D

Va tokia buvo mano diena mugėje :) Manau, visai nusisekusi ir pavykusi, visiškai nesvarbu, kad piniginėj švilpauja vėjelis! Užtat įspūdžių ir geros energijos pasikroviau metams 8)

Algimantas Čekuolis "Šešios progos numirti"

Tai ką.. Savo 2013-ųjų knygų iššūkį skelbiu atidarytą!! Jį pradėjau su gerbiamo pono Čekuolio knyga, kurią gavau dovanų gimtadienio proga ir dar iki šiol buvau neperskaičiusi.. Iki knygų mugės liko mažiau nei savaitė, susizgribau, kad Čekuolis jau naują knygą parašė, o aš dar nei šios, nei Faktų neperskaičiusi. Žodžiu, gėda pelėda, todėl reikėjo švelninti padėtį.

Paties Algimanto pristatinėti, manau, nereikia. Jis visiems pažįstamas, jei ne iš laidų ir knygų, tai bent jau iš pasakojimų ir net legendų. Na, ta prasme, kad jeigu naktį po pagalve laikysi pasidėjęs Čekuolio nuotrauką, tai ryte atsikelsi su 10 balų padidėjusiu IQ :) Ir panašiai. Beje, ši legenda ir tėra tik legenda, arba mano IQ toks didelis, kad nebėra kur ir didėti.. :D

O apie ką ši knyga, tai irgi neįmanoma pasakyti. Na, kaip jūs papasakotumėt, apie ką yra publicistinių apžvalgų knyga? Tektų arba pateikti kiekvieno straipsnelio santrauką, arba nežinau. Čia mus ponas Čekuolis vėlgi supažindina su įvairiausiomis pasaulio aktualijomis, apie artimus (Rusija) ir tolimus (Japonija) kraštus pasakoja su lengva, taip jam būdinga ironija. Va ta ironija labiausiai ir pritraukia. Atrodo, daugelis nagrinėjamų problemų tikrai nėra aktualios eiliniam skaitytojui, tačiau pateikiamos taip, kad tik ir norisi skaityti. Dar ir dar.

Knyga, kaip visada, suskirstyta pagal tematiką, o paskutinėje dalyje pasakojamos tos šešios progos numirti. Paties Algimanto patirti įvykiai, kuomet jis vos neatidavė gyvybės. Jos susijusios su jūreivystės metais. kai jis dirbo žvejybiniuose laivuose. Buvo baisu skaityti, kai pagalvoji, tiek jaunuolių išplaukdavo į jūrą ir ten tokius vargus vargdavo, kokių dabar įsivaizduoti nelabai ir pavyksta. Baisus darbas, bet užtat patirtis neįkainojama.

Ar rekomenduoju? Aišku, kas per klausimas! Niekam nepakenktų perskaityti bent vieną šio didaus žmogaus knygą, tad kodėl tai negalėtų būti būtent Šešios progos? :)