Laurent Gounelle "Dievas visada keliauja incognito"

Woop woop! Priešpaskutinė Knygų iššūkio knyga :)) Taip jau gavosi, kad ir ji iš alternatyvių knygų sąrašo. Kai šis romanas pasirodė (tai jau prieš kažkiek laiko), tai iškart užsimaniau perskaityti. Matyt, todėl, kad pavadinimas sudomino.

Knygos pagrindinis veikėjas Alanas - nusivylęs gyvenimu jaunuolis. Išgyvendamas sunkią akimirką jis sutinka paslaptingą vyrą, kuris pasiūlo sudaryti lyg ir sutartį - padės Alanui atsikratyti visų bėdų, bet jis turi pasižadėti daryti viską, ką šis jam palieps, antraip Alanas sumokės savo gyvybe. Taip ir pradeda vystytis istorija.

Na, jei kai kurie bijotų imti šią knygą dėl pavadinime minimo Dievo, tai nei vienam puslapy jis net neminimas. Sakyčiau, kad Dievas per šią knygą keliauja būtent incognito :) Jei nenori, tai ir nematai.

Šiaip jau knygoje yra nemažai pamąstymų apie gyvenimą, galima rasti ir minčių, kurias norėtumei užsirašyti į kokią nors gilių minčių knygelę. Bet man patiko, kad viso to nepergrūsta. Vis dėlto mane labiausiai domino tai, kaip vystosi istorija.

O ji išties įdomi! Patiko tai, kad padedamas kitų, žmogus vėliau gali pats puikiausiai kreipti savo gyvenimą tinkama linkme. Tik va kai kuriems reikia, kad kas nors parodytų, kaip galima tai padaryti. Bene labiausiai patiko tai, kaip Alano.. emm.. dvasinis vadovas, tarkim, padėjo jam mesti rūkyti. Iškart atsiprašau, jei pasirodys atskleista per daug, bet gal, pavyzdžiui, kas nors visai nenori skaityti šios knygos, bet užtat nori mesti rūkyti ir pasinaudos tuo, ką papasakosiu. Taigi. Alanas sakydavo, kad rūko tam, kad bent tais momentais pasijustų laisvas, nevaržomas kitų. Žodžiu, jam vienintelė laisvė savame gyvenime atrodė rūkymas - liūdna, kai pagalvoji. Tuomet Alanas pradėjo netikėčiausiu laiku gauti sms žinutes, kuriose buvo liepiama eiti rūkyti. Žinutės ateidavo ne tik dieną, darbo metu, bet ir naktį - trečią, penktą valandą.. Galų gale cigarečių skonis ir kvapas tapo nebepakeliamas, Alanas jausdavosi suvaržytas tų paliepimų rūkyti. Ir metė, nebegalėdamas daugiau to ištverti. Ir pasijuto daug geriau :)
Tokių ir visokių kitokių pavyzdžių galima rasti šioje knygoje. Kaip jau sakiau, nemažai pamąstymų apie gyvenimą, bet taip pat - šiokių tokių pamokų nemoralizuojant. Apie tai, kaip galima elgtis tam tikrose situacijose, kaip kontroliuoti savo gyvenimą.
Rekomenduočiau!

Nusivylimai nusivylimukai..

Šiandien turėjo būti antrasis pirmasis Knygų klubo susitikimas. Šįkart jau tikėjausi, kad tikrai viskas pavyks. Ne tikėjausi, o tikėjau. Viską buvom suplanavę bibliotekoj, ruošiausi nuoširdžiai ir tikrai labai labai laukiau. Ir buvo panašu, kad šįkart tai jau tikrai BUS.

Tai va, galiu pasakyt, kad šitie žmogeliai vaikeliai, kurie buvo kviečiami net asmeniškai ateiti į Klubą, yra šitieji, kurie paveikslėlyje stovi ant žemės. Na, tai kadangi niekas neatėjo (antrą kartą), tai sėdėjom su bibliotekos vedėja ir kalbėjomės, ko reikėtų jaunuoliams, kodėl jiems neįdomu tokie dalykai kaip knygos ir kiek įdomesnė veikla nei namai/mokykla/namai.. Juokingiausia, kad visi skundžiasi, kaip Kretingoj nėra ką veikti, o jau kai siūlai, tai mat jiems nebereikia. Tokiais atvejais tikrai jaučiuosi kaip iš kitos kartos, nes jeigu man dabar kas pasiūlytų, dalyvaučiau kad ir dešimtyje knygų klubų. Taip būtų buvę ir tada, kai buvau šešiolikos. Fui jaunuoliai kurie nieko nenori fui fui fui.

Žodžiu, nusprendėm dar nenuleisti rankų ir kitais būdais prisivilioti žmones :) Tik nenoriu nieko atskleisti, nes gali ir vėl neišsipildyt :D

Catherine Clement "Teo kelionė"

Ups, su šita knyga truputį užtrukau.. Ne dėl to, kad ji man būtų buvusi neįdomi, ne! Kartais tiesiog taip nutinka :) Romanas nesiskundžia puslapių skaičiumi, o jau kai prisėdi, tai būdavo sunku padėti!

Teo kelionė - tai kelionė po religijų pasaulį. Jaunasis vaikinas sužino, kad serga sunkia liga, tad jo pasiturinti teta suplanuoja kelionę, kurioje Teo susipažintų su visomis religijomis, o taip pat ir pasveiktų. Tiesa, Teo šeimoje tėvai nesprendė, kokios religijos atstovai turėtų būti vaikai - jiems leista pasirinkti patiems, tad Teo daugiausiai domisi senaisiais Egipto dievais :)

Na, aš pati tai net nežinau, ar esu tikinti, ar ne - jau 22-eji, o dar niekaip neapsisprendžiu. Žinau tik viena, kad krikščionybe, kuri mūsuose yra įprasčiausia religija, tikrai nesižaviu. Apskritai man religija atrodo toks slidus reikalas.. Tačiau apie jas paskaityti visada įdomu. Į šią knygą žiūrėjau kaip į religijų pradžiamokslį :) Tiesa, kaip susidomėjau šia knyga: vasarą perskaičiusi "Sofijos pasaulį", internete pamačiau, kad Sofija turi "brolį". Būtent taip vadinamas Teo. Knyga parašyta panašia stilistika, nors Teo kelionė man patiko gal net labiau, nes tiesiog buvo lengviau skaityti, kai viskas pateikta ne laiškų forma, o dialogu.

Taigi. Keliaudami su Teo ir jo teta susipažįstame su pačiomis įvairiausiomis religijomis: krikščionybe, induizmu, budizmu, islamu, judaizmu, sikizmu, protetantizmu, brahmanizmu, daosizmu, sintoizmu. O kur dar įvairūs kultai, apie kuriuos net nesu girdėjusi! Buvo be galo įdomu skaityti apie įvairių religijų apeigas, mistikus ir t.t. Sužinojau ir apie sinkretizmą, kuris, pasirodo, yra labai dažnas reiškinys religijų pasaulyje.

O štai pats Teo man nepatiko didžiąją dalį knygos. Man kažkaip britku skaityti apie tokius paauglius, kurie šiurkščiai ir nepagarbiai kalba su suaugusiaisiais.. Tačiau džiugu buvo matyti pokytį :) Nors labai jau ilgai jo teko laukti.. :D Tuo jis ypač priminė man Sofiją, pamenu, kad ji irgi visą knygą mane erzino.

Tokią knygą reikėtų turėti savo asmeninėje bibliotekoje, kad galėtum pasiskaityti apie dominančią religiją kada tik panorėjus. Nes iš esmės tai neįmanoma sukrauti visko į galvą :) Dabar turiu dar vieną mintį, kad norėčiau paskaityti religijų enciklopediją, jau ne grožinio pobūdžio, nu nes man tikrai įdomi ši tema. Ir gal, kaip ir Teo, suprasčiau, ką man reikia pasirinkti :)

Simon Beckett "Kapo šauksmas"

Tie, kurie seka Skaitymo ypatumus Facebook'e, jau turėjo pamatyti, kokia buvau patenkinta, kai parsinešiau naujutėlaitę Beckett'o knygą iš bibliotekos :) Kur čia nesidžiaugsi, kai jis tapo vienu mėgstamiausių mano rašytojų! Taip, jaučiuosi galėdama taip sakyti, nes ši knyga - jau ketvirtoji, kurią skaitau.

"Kapo šauksme" skaitytojai daugiau supažindinami su Deivido Hanterio praeitimi, jo šeimos tragedija. Nepavykęs tyrimas iš praeities sugrįžta visu savo sunkumu, vėl verčia prisiminti skaudžias akimirkas, o visiems, kurie dalyvavo tyrime prieš aštuonerius metus, iškyla reali grėsmė, kai iš kalėjimo pabėga žudikas maniakas Monkas.

Čia Deividas Hanteris, teismo antropologas. Jis gali tau papasakoti apie pūvančius kūnus daugiau, negu norėtum žinoti.

Na, nežinau, ar mane knyga taip paveikė dėl straipsnio, kurį buvau perskaičiusi anksčiau, ar ji iš tiesų yra tokia baugi, bet Beckett'ui tikrai pavyko sukelti tokią įtampą, kokios ir norėjo. Sunku nusakyti tą jausmą.. Šiaip jau galima sakyti, kad tiek šokiruojančių įvykių, kiek kitose knygose, nevyksta. Tuo ši ir skiriasi nuo anų trijų. Bet ta įtampa keliama sulig kiekvienu žodžiu. Padeda ir gamtos, niūrių apylinkių, oro sąlygų aprašymai. Asmeniškai mane baugina ir tirštas rūkas, ir dulksna, lietus.. Nepatrukdė ir tai, kad ir realiai oras buvo apsiniaukęs. Kažkaip man pavyksta skaityti šias knygas būnant vienai ir kai būna apsiniaukę :D Tai va, skaitant šitą istoriją irgi jaučiau, kaip vis stipriau daužosi širdis ir dažnėja pulsas :D Gerai, kad nesu visiška silpnuolė, o tai dar ligoninėj atsidurčiau.. :D Taigi. Visokių šlykštybių nėra, bet įtampą galima sukelti ir kitais dalykais, kai turi tam talentą.

Vienas. Du. Aštuoni. Irimą apibūdinantys skaičiai. tai santykinis greitis, kuriuo irsta visi organizmai, dideli ir maži - ore, vandenyje ir žemėje.

Ir šįkart vėl žavėjausi Hanteriu. Man patinka šis veikėjas, tikriausiai jis yra apskritai mano mėgstamiausias iš visų visų knygose sutiktų personažų. Nors šioje dalyje, atrodo, jam visoje dėlionėje trūksta daugiau detalių nei paprastai, tačiau simpatijų tai nesumažina. Jo analitinis protas dažnai stebina, atrodo, kad jis randa sąsajas ten, kur jų nėra. Taip, aš suprantu, kad veikėjas išgalvotas, taip, suprantu, kad visa istorija yra Beckett'o vaizduotės vaisius, bet VIS TIEK. Ir dar man išvien gaila Hanterio, nes jis amžinai per tas bylas susižaloja taip, kad kartais nesupranti, kaip išgyvena..

Ir kai knyga tokia įdomi, kai ją perskaitai per vieną dieną taip, kaip vieną ilgą skyrių, o ne ištisą knygą, pasidaro liūdna. Kol kas daugiau knygų apie Hanterį nėra parašyta, o kiti Beckett'o kūriniai nėra išversti į lietuvių kalbą. Visa laimė, kad paskutinis sakinys žada daug gero - kad bent vienos knygos dar tikrai sulauksim :) Tik neaišku, kada.