Vakar labai nenoromis užverčiau paskutinį „Vilko valandos“ puslapį. Žinot, knygų graužikai susiduria su tokia problema: skaitant gerą knygą nori ją pabaigti, bet nenori jos pabaigti. Tai va, teko man šįkart apturėti tokį konfliktą su savimi ir su knyga.
Kaip apskritai „Vilko valanda“ papuolė man į rankas.
Bene prieš porą savaičių Kretingoje viešėjo pats Andrius Tapinas ir pristatinėjo savo antrąją knygą „Maro diena“. Su nekantrumu laukiau šio pristatymo, nors nebuvau skaičiusi pirmosios knygos. Tiesiog Tapinas man atrodo įdomus ir turintis ką pasakyti žmogus, o nepasinaudoti tokia proga būtų buvusi baisi nuodėmė. Žodžiu, per valandos+ susitikimą su skaitytojais autorius papasakojo daugybę įdomių dalykų apie tai, kaip apskritai sugalvojo rašyti knygas, ir dar tokio žanro, kokio Lietuvoje nerasi. Pasakojo taip įdomiai, kad jau spirgėjau, kaip norėjau nusipirkti daug kainuojančią antrą serijos dalį, o grįžusi namo iškart užsisakiau ir pirmąją.
„Vilko valandoje“ pasakojama apie 1905-ųjų metų Vilnių, kuris yra tikrai KITOKS, kaip mums jau iškart praneša ant viršelio išrašytos raidės. Vilnius yra laisvasis Aljanso miestas, kuriame klesti alchemikų išradimai, virš miesto skraido dirižabliai, žmonės naudoja automatonus, o garo mašinos - kur tik pasisuksi. Knygoje įvykiai taip veja vienas kitą, kad net nėra prasmės išskirti kokį nors vieną, kuris būtų kaip atramos taškas.
Ką pagalvojau tik užvertusi knygą (nes skaitant nebuvo kada galvoti apie pašalinius dalykus), tai kad nesijaučiau perskaičiusi lietuvių autoriaus kūrinį. Apie lietuviškumą galėjo byloti nebent tik pažįstami vardai ir vietovių pavadinimai. Viskas čia yra visiškai kitaip nei mes pripratę matyti lietuvių literatūroje. Kaip jau minėjau, įvykiai bėga vienas po kito, kiekviename puslapyje gali laukti netikėtumo. O būtent tai ir padaro knygą tokia, kokia ji yra. A, tiesa, dar vienas žavus dalykas - įvairūs to meto žodžiai. Pavyzdžiui, aš ne iš karto pamačiau, kad knygos gale yra ir žodynėlis, paaiškinantis kai kuriuos terminus, tad kažkiek laiko sukau galvą, kas gi tas parasolis.. Ir kai galiausiai atsiverčiau ir pamačiau, kad tai - paprasčiausias skėtis, tas žodis man tapo toks gražus!
Tiesa, iš pradžių knyga (na, pirmi 40-50 puslapių) taip neįtraukė, bet kažkuriuo momentu viskas taip persivertė, kad jau teko pradėti liūdėti, kad, deja, turiu ir kitų darbų, ir negaliu neatsitraukdama sekti Antano Sidabro, Čarlzo Finlėjaus ir kitų.
Čia, manau, yra laikas ir vieta pasidžiaugti, kad lietuvių literatūra pagaliau turi, atrodo, nenugalimą herojų. Taip, tai legatas Antanas Sidabras - tikras stipruolis, protingas, įžvalgus, pareigingas, sumanus, paslaptingas, teisingas ir, greičiausiai, žavus vyras. Tai dabar jau labai tikiuosi, kad jam niekad nieko per daug blogo nenutiks, kad ir kiek knygų sugalvotų parašyti Andrius.
 |
| Dr. Jonas Basanavičius su goglais! |
Tarp išgalvotų veikėjų knygoje sukiojasi ir gerai mums pažįstami žmonės. Vienas tokių - daktaras Jonas Basanavičius. Mes jį pažįstame kaip nepriklausomybės siekėją, laikraščio „Aušra“ redaktorių, o štai laisvajame Vilniuje daktaras Basanavičius yra Universiteto Dominijos alchemijos katedros vedėjas! Apskritai labai smagi mintis į romaną įtraukti istorinius veikėjus ir pateikti juos visai kitoje šviesoje.
Dar vienas išskirtinis dalykas, kuris man labai patiko (tiesą sakant, netikėtai) - iliustracijos. Pati nemėgstu knygų, kuriose yra paveikslėliai, na bet čia.. Žemai lenkiu galvą prieš dailininkę ir norėčiau, kad knygoje tų meno kūrinių būtų dar daugiau. Čia net yra keletas komiksų, kurie šiaip jau manęs visai nežavi (ši knyga - išimtis), bet va apie Sidabrą (apie jį yra išleista komiksų knygelė) daugiau sužinoti norėčiau! Žiū, nebrangiai ir kainuoja..
Žinoma, tai nėra knyga, turinti kažkokių labai gilių poteksčių. Ir pats autorius sakė, kad rašė pramoginės literatūros kūrinį, kurį būtų įdomu skaityti ir nesinorėtų užversti. Ką gi, manau, pavyko tikrai puikiai. Tikiu, kad ne vieną žmogų „Vilko valanda“ sugrąžino prie knygų ar netgi supažindino su jomis. Sunku įsivaizduoti, kaip jausčiausi pati, jei išvis pirmoji gyvenime perskaityta knyga būtų „Vilko valanda“, bet kažkaip atrodo, kad norėčiau paskaityti ir daugiau, pažiūrėti, ar tikrai ir kitos knygos gali būti įdomios, kaip kad žmonės kalba.
Rekomenduoju!
Ir dar. Jeigu šią knygą ekranizuotų - su malonumu žiūrėčiau tą filmą.
