Šią knygą noriu perskaityti jau nuo tada, kai ji pasirodė, t.y. nuo 2011 m. Ir tik visai neseniai ją įsigijau, nes kartais būna nuojauta, kad va šitą knygą tai jau būtinai reikia turėti savo lentynoje. Ir dažniausiai nuojauta neapgauna, kaip neapgvo ir šį kartą.
„Leningradas“ - tai knyga apie blokadą, apie kurią per istorijos pamokas arba praklausiau, arba nieko reikšmingo neužsiminė (nors, aišku, labiau tikėtina, kad praklausiau). O čia, pasirodo, galima ištisas paskaitas skaityti. Trumpai: 1941-aisiais Hitleris įsiveržė į Sovietų Sąjungą. Kol veikiant Sovietų propagandai Leningrado žmonės nemanė, kad čia kažkas rimto, vokiečių armija ryžtingai yrėsi į priekį. Kol apsupo miestą. Buvo svarstoma, ką su miestu daryti: okupuoti (atmesta, nes reiktų tiekti maistą), moteris, vaikus ir senukus išvežti, o kitiems leisti badauti, tvirtai apsupti miestą kulkosvaidžių saugoma elektrine tvora ir pan. Pats Hitleris norėjo Leningradą (kaip ir Maskvą) sulyginti su žeme, tačiau jo vadai nebuvo tokie tikri. Galiausiai miestas apšaudomas, vykdomi antskrydžiai, o žmonės... žmonės buvę nebuvę. Stalinas evakuacijos nevykdo, maisto daviniai juokingai maži, nemaistingi, miesto gyventojai badauja.
Knyga yra parašyta surinkus daugybę istorinių dokumentų iš II-ojo pasaulinio karo, apipinta autorės mintimis ir su įterptais pasakojimais iš blokados žmonių dienoraščių. Knygos pabaigoje nuorodoms į šaltinius kuriais naudotasi, skirta beveik 40 puslapių. Kaip koks mokslinis darbas, tik šimtą kartų įdomesnis :) Galbūt būtent tos dienoraščių ištraukos padaro knygą tokią gyvą (kad ir kaip groteskiškai tai skambėtų tokiame kontekste). Skaitai ir negali patikėti, kad tokie dalykai dėjosi ne taip jau ir toli nuo mūsų. Apskritai tai net ir perskaičius man yra nesuvokiama, kaip galima palikti milijoninį miestą likimo valiai. Kas turi dėtis šalies vadų galvose, kad norėtųsi gelbėti tik savo sėdynę. Visiškas situacijos rimtumo neigimas, propagandos kišimas žmonėms į galvas, siekiant įrodyti, kad Sovietų Sąjunga - didi ir žmonėmis besirūpinanti valstybė, korupcija už kiekvieno kampo ir dėl to - daugybės paprastų žmonių ir šviesių protų praradimas. Tikriausiai taip vienu sakiniu galėčiau apibūdinti šią knygą.
Gali pasirodyti, kad čia užsieniečių, nieko nenutuokiančių apie Sovietų Sąjungą rašinėlis, bet visgi autorė - žurnalistė, ne vienerius metus studijavusi slavistiką, rašanti darbus būtent apie Rytų Europos istoriją. Net knygoje užsiminta, kad patys rusai blokadą idealizuoja, tad matyti objektyvų požiūrį visada malonu.
Įdomu, kad nepaisant tų prieš akis stovinčių žiaurumų, taip įtaigiai aprašytų vaizdų, kaip atrodo žmonės, mirštantys iš bado, koks jų maisto racionas (stalių klijai, alyva, gyvūnų ir net žmogaus mėsa), žmonės-šviesuliai ir išliko tokiais. Kad ir kaip miestas merdėjo, profesoriai vis tiek vedė paskaitas, egzaminavo studentus, vyko poezijos skaitymai, spektakliai ir t.t. Nesvarbu, kad kasdien tų studentų ir klausytojų būdavo vis mažiau dėl paprastos priežasties - mirties - šie pasišventę žmonės neatsisakė savo darbų. Knygoje ne kartą buvo išsakyta mintis, kuriai pritariu iš visos širdies, kad tik kažkokia veikla gali palaikyti gyvybę tokiomis sąlygomis. Net ryte atsikelti iš lovos, nusiprausti, apsirengti privalo būti rutina, kurios jokiais būdais negalima atsisakyti. Sakoma, kad būtent tie žmonės, kurie nepasidavė visiškai apatijai, ir išgyveno tokį siaubingą laikotarpį.
Visko čia nesurašysi. Knygą skaityti verta, verta ir dar kartą verta. Nors ir stora, tačiau skaitosi labai greitai tiek dėl paties turinio įdomumo, tiek dėl didelių tarpų tarp eilučių ir didelių paraščių. Labai rekomenduoju, jei dar nesate jos skaitę - net jei neskaitote istorinių knygų (man ši irgi buvo pirmoji). Knyga apie dvasios ir proto stiprybę, apie žmogaus sugebėjimą išgyventi pačiomis blogiausiomis sąlygomis, kokias tik galima sugalvoti, apie tai, kaip net gyvenant šitaip įmanoma išlikti žmonėmis. Kyla labai nedaug abejonių, kad nepatiks. Skanaus.
Gali pasirodyti, kad čia užsieniečių, nieko nenutuokiančių apie Sovietų Sąjungą rašinėlis, bet visgi autorė - žurnalistė, ne vienerius metus studijavusi slavistiką, rašanti darbus būtent apie Rytų Europos istoriją. Net knygoje užsiminta, kad patys rusai blokadą idealizuoja, tad matyti objektyvų požiūrį visada malonu.
Įdomu, kad nepaisant tų prieš akis stovinčių žiaurumų, taip įtaigiai aprašytų vaizdų, kaip atrodo žmonės, mirštantys iš bado, koks jų maisto racionas (stalių klijai, alyva, gyvūnų ir net žmogaus mėsa), žmonės-šviesuliai ir išliko tokiais. Kad ir kaip miestas merdėjo, profesoriai vis tiek vedė paskaitas, egzaminavo studentus, vyko poezijos skaitymai, spektakliai ir t.t. Nesvarbu, kad kasdien tų studentų ir klausytojų būdavo vis mažiau dėl paprastos priežasties - mirties - šie pasišventę žmonės neatsisakė savo darbų. Knygoje ne kartą buvo išsakyta mintis, kuriai pritariu iš visos širdies, kad tik kažkokia veikla gali palaikyti gyvybę tokiomis sąlygomis. Net ryte atsikelti iš lovos, nusiprausti, apsirengti privalo būti rutina, kurios jokiais būdais negalima atsisakyti. Sakoma, kad būtent tie žmonės, kurie nepasidavė visiškai apatijai, ir išgyveno tokį siaubingą laikotarpį.
Visko čia nesurašysi. Knygą skaityti verta, verta ir dar kartą verta. Nors ir stora, tačiau skaitosi labai greitai tiek dėl paties turinio įdomumo, tiek dėl didelių tarpų tarp eilučių ir didelių paraščių. Labai rekomenduoju, jei dar nesate jos skaitę - net jei neskaitote istorinių knygų (man ši irgi buvo pirmoji). Knyga apie dvasios ir proto stiprybę, apie žmogaus sugebėjimą išgyventi pačiomis blogiausiomis sąlygomis, kokias tik galima sugalvoti, apie tai, kaip net gyvenant šitaip įmanoma išlikti žmonėmis. Kyla labai nedaug abejonių, kad nepatiks. Skanaus.
