Ką tik užverčiau mano vienos geriausių skaitytų knygų tęsinį. Tačiau nei dabar, nei, tikiu, vėliau, nežinau, ką pasakyti apie šį Saramago kūrinį, kuriame net per daug tikroviškai vaizduojama, kaip veikia politika.
Knygos veiksmas vyksta neįvardintame mieste, tame pačiame, kurį prieš ketverius metus buvo užklupusi aklumo epidemija. Šįkart čia vyksta rinkimai. Visų nuostabai, suskaičiavus visus biuletenius, paaiškėja, kad daugiau nei 80% jų yra tušti. Tai palaikoma nusikaltimu demokratijai, tam tikru teroro aktu prieš vertybes, ir šalies valdžia nusprendžia mieste įvesti nepaprastąją padėtį, izoliuoti miestą nuo likusio pasaulio. Valdžia ir kitos tarnybos išsikelia už miesto, kuris apjuosiamas kariškių tvora, o piliečiai paliekami likimo valiai, taip tikintis, kad greitai pradės naikinti vieni kitus ir prašys savo valdžios atleidimo, vėl balsuodami taip, kaip reikia.
Tie, kas įsakinėja, ne tik nesustoja prieš tai, ką mes vadiname absurdu, bet naudojasi juo, kad atbukintų sąmonę ir sunaikintų protą.
Pasakojimas, iš pirmo žvilgsnio kiek neįtikimas ir keliantis šypseną savo išmone, verčiant puslapį po puslapio įgyja prasmę. Knygos nugarėlėje įrašyta The Guardian citata, kad „nuo to laiko nebuvo nė vieno politinio įvykio, kuris nebūtų aprašytas „Praregėjime““ atrodo stulbinamai tiksli. Pripažinkime, kad ir puikieji Orwello „1984-ieji“, kol nepradedi sukti galvos ir mąstyti apie tai, kas vyksta pasaulyje, atrodo kaip tiesiog nerealus pasakojimas. Taip ir čia. Saramago lėtai, ilgais sakiniais, įtraukia skaitytoją į savo sukurtą pasaulį, kuriame, deja, gyvename ir mes. Čia labai aiškiai piešiamas vaizdas, kaip valdžia siekia kontroliuoti žmonių gyvenimus ir manipuliuoti jausmais, kaip yra bijoma pokyčių bei priimami abejotini sprendimai tvarkantis su „grėsmėmis“.
Skaityti nėra labai lengva būtent dėl savito rašytojo stiliaus: minėtieji ilgi sakiniai, skyrybos ženklų (išskyrus taškų ir kablelių) nebuvimas. Tokio kūrinio nepavyks skaityti grojant muzikai ar esant kitam triukšmui. Reikalingas susikaupimas, kad visi skaitomi žodžiai tuoj pat būtų suvokiami ir susiejami su realybe. Taip, knyga rašyta 2004-aisiais, bet ir tuomet, ir dabar, ir ateityje bus aktuali.
Sakiau, kad nežinau, ką pasakyti apie šį kūrinį. Taip ir yra - jį reikia skaityti, o ne dėlioti po gabalėlį į aprašymo rėmus. Priverčia susimąstyti, ne kitaip.
P.S. Norint skaityti „Praregėjimą“ nebūtina pirmiau skaityti „Aklumo“ (nors knygą rekomenduoju iki negalėjimo) - tęsinyje pateikta pakankamai konteksto, kad viskas būtų aišku.
