Douglas Adams „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“

Nežinau, kiek laiko jau ši knygelė buvo mano „must read“ sąraše. Galų gale teko susitarti su savimi ir pasiimti ją iš bibliotekos. Ir kai perskaitau tokias knygas, visada stebiuosi, kur aš buvau anksčiau. Nes tai absoliučiai žavi knyga!

Pasakojimas prasideda Žemėje. Arturo Dento diena prasideda visiškai įprastai, tačiau netikėtai prie jo namų pasirodo buldozeris ir darbų vadovas pareiškia, kad Arturo namas trukdo tiesti hipererdvinį greitkelį, todėl bus nugriautas. Netrukus tai pasirodo ne tokia ir didelė problema, nes Arturo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, yra ateivis, tik per plauką išgelbsti juos abu nuo Žemės sunaikinimo. Taip, Žemės nebėra. Ir čia prasideda Arturo, Fordo, Trilijanos ir Galaktikos prezideto Zafodo Biblbrokso nuotykiai Visatoje.

Sakysit, nuo kada tu jau čia skaitai tokias fantastikas? Ojėj, jeigu visos jos tokios, kaip ši, tai neškit visas jas čia! Ši knyga jau nuo pat pradžiu mane sužavėjo ir vienintelis erzinantis dalykas buvo tas, kad niekaip man jos nėjo perskaityti per vieną vakarą, nes vis visokių reikalų atsirasdavo.
Knygos varikliukas, sakyčiau, net ne visokie moksliniai kosminių laivų dalykai, ne tokia beribė fantazija, bet humoras. Absurdiški veikėjų dialogai, kurių absurdiškumas slypi nesusišnekėjime tarp žemiečio ir kitų visatos gyventojų. Visi veikėjai taip pat žavūs, netgi vogonai man savotiškai patiko, su savo trečia pagal blogumą poezija visoje Visatoje :D Ir visgi puikiai parodyta tiesa apie žmones ir jų savybes, tik viskas įvilkta į fantastinį rūbą. Savimylos kaip Zafodas, aklai sekantys biurokratai kaip vogonai, nuolatos besiskundžiantys ir blogos nuotaikos kaip maniakinės depresijos apimtas robotas Marvinas. Labai daug galima atpažinti visuose veikėjuose.
Atskirai noriu pareikšti pagarbą vertėjui Sauliui Repečkai. Būtent dėl šio vertimo galėjau tikrai pasijausti ne kaip Žemėje, o kažkur toli toli, už daugybės šviesmečių. Mano galva, išversti tokias eilutes yra tikras talentas:

O zurzli kriuksiaglyvi, tavo šlaplynės man lyg išpliurdiję vebliaspuogliai ant liguistotos bitės.

Apkriešk, meldžiu tave, manąsias purpiškas terliarširkes.

Ir bliaukliškai driošyk mane raukšliškom bliambadrumbėm, 

antraip karprure tave paversiu savo bliarbagirgždžiulu,

ir nemanyk, kad ne!

Skausminga? Jūs ką tik susipažinote su vogonų poezija :)

Ir taip, dar vienas kosminis dalykas apie šią knygą:

Taip! Pavadinimas šviečia! Labai smagus sprendimas, ačiū, Kitos knygos! 

Knyga yra tikra klasika, turinti galybę gerbėjų visame pasaulyje. Sužinojau, kad gegužės 25 d. (per mano gimtadienį!!) netgi švenčiama Rankšluosčių diena, nes rankšluostis - svarbiausias daiktas autostopininkui. Tikrai skaitysiu ir kitas dalis (lietuviškai lyg tai yra tik antroji, Restoranas visatos pabaigoje), nes į kosminius nuotykius pasinerti visada šaunu.

- - - - -

Ilgai nelaukusi pažiūrėjau ir 2005 m. sukurtą ekranizaciją. Neskaičius knygos tai absoliutus kosmosas, bet paskaičius - įsijausti kur kas lengviau. Patiko tai, kad tikrai didžioji dalis atitinka knygoje esančius įvykius ir netgi dialogus. Džiugu, kad filmas ne nuvylė, o kaip tik dar pastiprino įspūdį.

Rita Šilenskienė „Pirmas šaukštas“

Šiandien truputį netradiciškai - apie knygą ir apie save.

Visiems žinomas faktas, kad gera savijauta didele dalimi priklauso primiausia nuo to, ką valgome. Žinoma, vis daugiau yra kalbama apie subalansuotą mitybą, sveiką gyvenseną, tačiau kai parduotuvėse tiek pasirinkimo, o akys nori daugiau, nei pilvas gali sutalpinti, tai viską šiek tiek apsunkina. Ir bam - prieš Kalėdas pasirodė knyga „Pirmas šaukštas“, kurios viršelis skelbia, kad receptai subalansuoti grožiui ir sveikatai, bet nereikės skaičiuoti kalorijų. Kaip taip gali būti! Susigundžiau tuomet buvusia didele akcija ir įsigijau knygą, pasiryžusi nuo naujų metų (haha) susibalansuoti, kad būčiau kuo sveikesnė (čia atskira tema).

Pirmiausia labai patiko tai, kad knygos pradžioje (ne šiaip kokie du puslapiai, o apie 40) paaiškinta, kas apskritai ta subalansuota mityba, kokie deriniai tinkami, kokie - nelabai, ką geriau valgyti ryte, o ką - vakare. Žodžiu, jei jums tikrai nuoširdžiai įdomu, tai tikrai neteks į viską pulti stačia galva, o šiek tiek ir pasidomėsite bei gausite žinių apie maisto produktus. Taip yra dėl to, kad autorė - subalansuotos mitybos akademijos „Pirmas šaukštas“ įkūrėja, rengianti seminarus, degustacijas ir apskritai kitiems perteikianti savo patirtį moteris.

Dorada su nuostabaus skonio avokadų/agurkų padažu

Kitas patikęs dalykas - pats patiekalų skirstymas. Visų pirma - sezoniškai. Žinoma, dabar jau ištisus metus galime gauti pomidorų, agurkų ar pankolių, tačiau ar iš jų bus naudos - kitas klausimas. Niekas negali pasiginčyti, kad vasaros pomidoro ir žiemos pomidoro kvapas skiriasi kaip senas traktorius ir naujausias Lexus automobilis. Kitas dalykas - skirstymas pagal valgymą dienos metu. Asmeniškai man visada sunku sugalvoti, ką gaminti pusryčiams, nes turi būti greitai ir sotu, o štai čia viskas aiškiai išskirta. Išmokau pusryčius ruošti iš vakaro :) Jeigu tingisi pačiam galvoti, ką gaminti tą ar kitą dieną, knygos pabaigoje yra meniu visai savaitei (tiesą sakant, pati dar juo nepasinaudojau, bet gal jau reikėtų).

Avinžirnių duona

Kas dingo iš mano spintelių per šiuos du mėnesius, kuomet gaminu laikydamasi Pirmo šaukšto principų? Kvietiniai miltai, makaronai, avižiniai dribsniai (juos pakeitė avižų kruopos - neįsivaizdavau, kad jos tokios skanios!), balti ryžiai, bulvės ir kviečių/rugių duona. Parduotuvėje jau ramia širdimi galiu praeiti pro čipsų lentynas ir nė nežvilgtelti į Estrella mėlynus. Bandelių kvapas dar kiek vilioja, bet per tą laiką nenupirkau nė vienos. Visgi, kadangi nesiekiu kažkokių specialių rezultatų, tai būna, kad ir pačytinu. Na, juk kažkur svečiuose nepradedu kelti savo sąlygų ir pan. Jeigu tą dieną norisi kokio burgerio (kurio, beje, nebesutalpinu viso į save), tai kitą dieną tiesiog valgau daugiau kruopų ar daržovių. Bet apskritai tai savimi mažumėlę didžiuojuosi ir džiaugiuosi atradusi šią knygą.

O čia jau paveiksliukas ne iš knygos -
lašišos gabalas (valgiau dvi dienas) su briuselio kopūstėliais

O visų svarbiausia, kad išmokau VALGYTI. Užtenka mažesnių porcijų, bet sotumas jaučiamas daug ilgiau. Visą maistą reikia gerai sukramtyti, kadangi daržovės, kad ir kaip gamintos, išlieka traškios. Keletą kartų esu tiesiog nustojusi valgyti, nes atsibodo kramtyti - ir ką, nuo to nesijaučiau mažiau soti :D Įsisąmoninau, kad vanduo/arbata/kava yra lygiai toks pat maistas, todėl jeigu iškart nesijauti privalgęs ir po kurio laiko atsigeri, tas sotumo jausmas vis tiek ateina. Ir vadovaujuosi nauja taisykle, kad reikia nuo stalo pakilti ne privalgius, o pavalgius. Patikėkit, skirtumas tikrai yra.

Na, o jei kam aktualu, tai nukrito ir keli kg - jaučiu tiek užlipusi ant svarstyklių, tiek įlindusi į drabužius.

Tikrai visiems rekomenduoju šią knygą. Tai kol kas vienintelė receptų knyga iš mano turimų, iš kurios pagaminau jau didžiąją dalį patiekalų. Joje yra net desertų, tad atsisakyti tikrai nieko nereikia. Tai ne dietų knyga, o sąmoningo valgymo. Ir labai labai skanaus, galiu pasakyti :)

Orhan Pamuk „Sniegas“

Tai yra knyga, kurią skaičiau antrą kartą. Ne dėl to, kad būtų labai patikusi pirmą kartą, bet todėl, kad pirmą kartą dėl man nežinomų priežasčių įveikiau jos tik 200 puslapių (iš ~500). Nežinau, ar gerai padariau, kad būtent su šiuo kūriniu pradėjau pažintį su Pamuk'u, nes knyga tikrai ganėtinai sudėtinga. Žinau tik tiek, kad per tas keletą dienų, kuomet skaičiau šią knygą, patyriau tikrą malonumą.

Ka - poetas, turkas, gyvenantis Frankfurte, grįžęs į Turkiją dėl mamos mirties ir tuo pačiu atvykęs į Karso miestą dėl jame vykstančių merginų savižudybių. Miestą nuo pasaulio atskiria pūga, jame tvyro įtampa. Pasauliečiai, islamistai, kurdų nacionalistai, politika, meilė, sniegas ir savo laimės paieškos. Tai tik dalis temų, kurios paliečiamos šiame turtingame kūrinyje.

Knygos pasakojimas vystomas trečiuoju asmeniu, tačiau visgi kiek neįprastai. Kur buvęs, kur nebuvęs, kaip veikėjas atsiranda pats autorius, kalba apie savo draugą poetą Ka, tad susidaro įspūdis, kad jis viską stebi „iš viršaus“. Negana to, jis dar ir užbėga įvykiams į priekį, kai kur prasitardamas, kas įvyks ateityje. Taip jis iš dalies veikia kaip pono Serdaro laikraštis, kuriame spausdinamos dar tik įvyksiančios naujienos - ir jos beveik visada pasitvirtina.

Neįtikėtina, tačiau visas knygos veiksmas tevyksta tris dienas. Tiesą sakant, tik pasakojimui einant į pabaigą buvo nusakytas šis laikas - tikrai maniau, kad reikalai rutuliojasi, na, bent jau dvi-tris savaites. Įvykių, siužeto vingių tiek daug, kad supratimas, per kokį trumpą laiką viskas įvyko, tikrai suglumina. O temų, kaip ir minėjau, paliečiama tikrai daug - visgi viskas sukasi apie politiką, apie tai, kaip pati Turkijos visuomenė nesutaria, kokia valdžia turėtų vadovauti. Net iš pirmo žvilgsnio sėkmingas karinis perversmas mieste, kurio niekas negali pasiekti, jau nuo pat pradžių yra pasmerktas žlugti. Autorius sukuria neįtikėtinus ryšius, žmonių tinklus, kurie vieni kitus valdo. Karse niekas  niekam nepraslysta pro akis, mieste pilna pasiklausymo įrangos, nuolatos esi sekamas. Ir nepaisant to, kokie sudėtingi tie visi tinklai, skaitant niekas nepasimeta, nesusipainioja, nereikia versti puslapio atgal ir pasitikrinti, ar gerai supratai.

Jeigu skaitai susikaupęs. Šiai knygai tyla būtina. Lygiai taip pat būtina dargana ar sniegas už lango. Niekaip neįsivaizduoju, kaip reikėtų ją skaityti giedrą vasaros dieną. Sniegas - tiek knygoje, tiek čia pat, už kelių metrų - tarsi teatro scenos dekoracija, kuri padeda geriau įsijausti į skaudžius įvykius bei Ka vidinę būseną. Taip sukuriama sniego tyla, o kartais ir sniego triukšmas.

Tai skaudi, sunki knyga apie daug dalykų, leidžianti pajusti bent dalelę to, ką turi išgyventi besiplėšanti ir ieškanti savo tapatybės šalis. Taip susipažinusi su Orhan Pamuk kūryba, noriu perskaityti ir daugiau jo kūrinių. Smulkmeniškumas, kuris kitose knygose labai dažnai būna nuobodus, čia mane kažkodėl sužavėjo. O kol dar nesibaigė žiema, knygą rekomenduoju ir jums.