Kartais čia pasirodys ir kiek kitokia apžvalga. Tokia, kurioje – ne mano
vienos mintys. Kadangi bibliotekoje pasisekė suburti knygų klubą, tai kartą per
mėnesį (arba tada, kada galėsiu) pasidalinsiu tuo, ką gi mes ten kalbėjome (ne viskuo, hehe).
Visų
pirma – mūsų tikslas perskaityti kuo daugiau įvairių pasaulio šalių knygų.
Pirmąją pasirinkome skaityti lietuvių autorę, kadangi visos sutartinai
linksėjome galvomis, kad taip, savo šalies autorių skaitome mažai. Kažkas vis
atbaido... O visai be reikalo!
Ginos
Viliūnės „Imperatoriaus meilužė“ – istorinis romanas, kuriame pasakojama apie
gražuolę grafaitę Sofiją Tyzenhauzaitę ir Rusijos imperatorių Aleksandrą I,
žavų monarchą, dėl kurio tirpsta daugelis moterų. Kokia jų netikėtos meilės
ateitis? Kas laukia netekėjusios Sofijos?
Visų
pirma – mano asmeninis pastebėjimas tiems, kas dar nežino: tiesiog dievinu
skaityti apie tuos laikus! „Tais laikais“ visada vadinu XIX a. Jau turbūt nė
nereikia sakyti, kad Austen man šitoj srity tiesiog nepralenkiama, bet
nusprendėme, kad mūsų autorė taip pat puikiai pataikė į tų laikų stilių.
Kalbėsena, dėmesys detalėms, puikiai perteikta to meto mąstysena ir visuomenės
suvaržymai. Na, pavyzdžiui: „Negi
užmiršai, kad gerai išauklėtam žmogui dera slėpti savo nuotaikas, privalu ne
būti savimi, o gerai atrodyti.“ Tai jau tikrai.
Be
konkurencijos mėgstamiausios veikėjos prizą gavo Sofija. Kokios stiprybės
moteris! Graži, protinga, įžvalgi, turinti savo nuomonę ir nebijanti ją reikšti
net imperatorių ir karalių akivaizdoje, kovojanti už tai, ką mano esant
teisinga. Net ir šiais laikais toli gražu ne kiekviena yra tokia tvirta, kokia
anuomet buvo Sofija. Tačiau, patyrusi ir pažeminimų, ir iššūkių, ji tik
stiprėjo. Daug įdomiau skaityti, kai supranti, kad tai – realiai gyvenęs
žmogus, o ne išgalvotas personažas. Kadangi nesu istorikė, tai nežinau, kiek
čia yra prikurta (visgi tai – romanas, o ne dokumentika), bet rašydama autorė
rėmėsi pačios Sofijos atsiminimais, tad, manau, faktai yra pakankamai tikslūs.
- - Negana gėdos šeimai pridarei? Ne tik pati
apsijuoksi, bet ir mums visiems nešlovę užtrauksi. Kur tai matyta – moterišką rašliavą
spausdinti? Ir iš kur tu tokia mūsų šeimoje? Vienos bėdos per tave.
Nuostabi
šeima, tiesa? Jauna dama paliekama tėvo, kuris išvyksta į užsienį po to, kai
rusai iš Vilniaus išveja Napoleono kariuomenę, tvarkyti reikalus pati (tvarkyti
reikalus, tai, supraskite, tikrai ne kažin kaip jau ten garbingai), nuolatinis
vyresniosios sesers aiškinimas, kaip reikėtų elgtis, motina negyvena kartu, o
ir nelabai apskritai domisi mergina... Daugybė visokiausių negandų nepalaužė
Sofijos. Dabar štai galime didžiuotis sakydami, kad Sofija Tyzenhauzaitė –
pirmoji moteris rašytoja Lietuvoje. Rašė ji, tiesa, prancūzų kalba, tačiau tai
dar įdomiau ir skamba daug kiečiau. O
rašė daugiausiai istorinius romanus – smagi paralelė su pačia rašytoja Viliūne,
- tad ir Europos gyventojai galėjo sužinoti Žygimanto Augusto ir Barboros
istoriją, apie Jogailą ir Jadvygą bei kitus didikus. Visgi daugelio tų knygų
neturime išleistų lietuvių kalba. Apskritai įdomu skaityti, kokia iš tikrųjų turtinga
tais laikais buvo mūsų kultūra, kokia buvo Lietuvos diduomenė. Teatras, operos
pasirodymai, pokyliai – daug, oi, daug sunaikino kariniai konfliktai.
Klubo
merginos vieningai nutarė, kad pagal „Imperatoriaus meilužę“ pavyktų
suorganizuoti puikia ekskursiją. Iš pradžių – po Lietuvos dvarus, o po to
galbūt ir tuo keliu, kuriuo Sofija vyko į Paryžių! Taip, tokie mūsų užmojai :D
Taip pat smagu, kad pirmasis knygos pasirinkimas nenuvylė: nors anksčiau nė
viena nebūtų atkreipusi dėmesio į šią knygą vien dėl pavadinimo ar viršelio,
bet štai, atsirado tokių, kurios tikrai skaitys ir daugiau Viliūnės knygų. Ką jau čia, knyga įkvėpė net mūsų pavadinimą!
O papildomiems skaitiniams, norint labiau suprasti ir išgyventi istoriją, tikrai verta perskaityti ir Sofijos Tyzenhauzaitės „Reminiscencijas“ (lietuviškas leidimas 2004 m.).
