Žinot, kad būna tokių knygų, kurios krenta į akis jau senų senovėje, girdite apie jas gerų atsiliepimų, vis peržiūrite savo TBR sąrašus, pagalvojate, kad va, dabar tai jau skaitysiu, ir tada… sąrašai pildosi, TA knyga stumiasi vis tolyn, kol iš jos belieka taškas. Tokia yra, tiksliau, buvo Markus Zusak „Knygų vagilė“.
„Knygų vagilė“ - pasakojimas apie devynmetę Lizelę, patekusią gyventi į svetimą šeimą po to, kai jos tėvai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Knygos veiksmas vyksta II-ojo pasaulinio karo metais ir visa matantis pasakotojas kantriai vedžioja mus jo puslapiais, iki pat to momento, kai iš dangaus ima kristi bombos.
Man atrodo, kad žmonėms patinka matyti ką nors griūvant. Iš pradžių - smėlio pilys, kortų nameliai, paskui - kas nors didesnio.
Aš nemoku apsakyti, kaip mane apžavėjo ši knyga. Nuo pradžios iki pabaigos, sulig pirmaisiais žodžiais. Pirmiausiai, manau, verta paminėti, kad knygos pasakotojas yra tikrai mums neįprastas. Visada skaitome knygas iš pagrindinio veikėjo požiūrio taško ar tiesiog kažkokio kažkur esančio trečiojo neįvardinto asmens. Šios knygos pasakotoja yra pati Mirtis. Suprantu, kad skamba net ne truputį makabriškai ir kad tai, ką kalbėsiu/rašysiu toliau, atrodys nelogiška, bet. Mirtis šioje knygoje yra toks mielas veikėjas! Lyg draugė. Jautri, visiškai nežiauri ir nebaisi, labai didelį dėmesį kreipianti į spalvas, besirūpinanti sielomis ir išvargusi nuo savo darbo, kurio karo metais turi daugiau nei norėtų… Visą laiką svarsčiau, kad būtų įdomu po šios knygos skaityti José Saramago „Kai mirtis nusišalina“, kurioje „kitą dieną niekas nemirė“. Gautųsi lyg koks tęstinumas, nes knygų, kuriose Mirtis veikia kaip atskiras veikėjas, su savo mintimis ir jausmais, nėra juk labai daug. Man tikrai patiko autoriaus sprendimas suteikti kitokį balsą tam, ko tikriausiai kiekvienas prisibijome.
Kitas dalykas, kuris mane užbūrė, tai knygos kalba. Vienas malonumas skaityti tokį kūrinį, kurio pasakojimas tiesiog plaukia. Kai norisi užsirašyti kas antrą sakinį, nes pats niekad nesugalvotum taip išreikšti tam tikrų dalykų. Poetiškumas - dar vienas didžiulis pliusas šiai knygai. Kol jos neperskaičiau, tol nesuvokiau, kiek yra gražių būdų apsakyti liūdniems dalykams. Būtent dėl kalbos apima keistas jausmas skaitant - lyg ir supranti, kad knyga yra apie tragiškus įvykius, apie sunkumus, su kuriais susidūrė to meto žmonės, kai bombos nesirinko savo aukų, tačiau viską užgožia kalbos grožis. Pasakojimas nuteikia lengvai, norisi tiesiog versti puslapius vieną po kito ir sužinoti kuo daugiau apie veikėjų gyvenimus, atsisakant suvokti įvykių kontekstą.
Tada įvyko šiurpus dalykas. Skersvėjis valso ritmu įnešė jį pro langą. Gal tai buvo vis stiprėjantis Trečiojo reicho vėjelis, o gal dar kartą atsiduso Europa.
Ir, žinoma, patys personažai bei siužetas. Mintis, kad didžiausią galią turi žodžiai. Tai supranta ir pagrindinė veikėja Lizelė, ir Mirtis. Tik tai, kokią galią jie turi, priklauso nuo to, į kieno lūpas patenka. Gali veikti labai teigiamai, ką daugybę kartų įrodo Lizelė, bet gali sklisti ir iš fiurerio tribūnos, o kuo tai baigėsi, žinome puikiai. Ne veltui sakoma, kad žodžiais galima sužeisti kur kas stipriau nei fiziškai. Taip jau yra, kad spyrio sukeltą skausmą ilgainiui pamiršime, o štai išgirstą įžeidimą nešiosimės dar ilgai. Beje, kaip jau minėjau, personažai šioje knygoje visi iki vieno puikūs. Autoriui puikiai pavyko pramušti kai kurių veikėjų šarvus, kuriuos jie dėvėjo knygos pradžioje, be to, visuomet įdomu pamatyti, kaip elgiasi žmogus, susidūręs su nepaprastai sudėtingomis aplinkybėmis. Tuo pačiu - pagalvoti, kaip pasielgtum pats. Gan dažnai „pagaunu“ save galvojant, kaip aš elgčiausi vieno ar kito veikėjo vietoje. Atsakymai kartais nustebina.
Ši knyga mane ir sušildė, ir prajuokino, ir pravirkdė, todėl keliauja į geriausių knygų, skaitytų šiais metais, lentyną. Gal tik gailiuosi, kad neperskaičiau jos anksčiau - negalima sau leisti gyventi be tokios literatūros. Jei dar neskaitėte, tai būtinai skaitykite, ir patirkite įstabią kelionę!
