Daphne du Maurier „Rebeka“

Kai dažniausiai skaitai knygas, kuriose nagrinėjamos šiuolaikinės problemos, yra kelios laiko linijos ir kartais - nesuskaičiuojamas kiekis veikėjų, net nesupranti, kaip pasiilgsti klasikos. Bent jau iki tol, kol tos klasikos nepaimi į rankas. Ir būtent tada pasaulis nušvinta visomis šviesiausiomis spalvomis!

„Rebeką“ visos anotacijos pristato kaip klasikinę meilės ir neapykantos istoriją. Po žmonos mirties Maksimas de Vinteris Monte Karle sutinka gerokai už save jaunesnę merginą ir parsiveža ją į Menderlio dvarą. Dvarą, kadaise iš atviruko užbūrusį jaunutę merginą. Naujoji ponia de Vinter susiduria su daugybe jai iki šiol nepažintų rūpesčių, o Menderlis, kaip ir visi didieji dvarai, savyje slepia kažkokią paslaptį...

Kaip jau minėjau, buvau išsiilgusi aiškios istorijos. Turiu omenyje būtent pasakojimo stilių. Aiškiai rutuliojami veikėjai ir jų siužetinės linijos, pati struktūra taip pat vedanti į kulminaciją, aiški atomazga, nėra jokių bereikalingų žodžių ar veiksmų. Net kiekvienas oro ar gamtos aprašymas (nėra jų čia labai daug, ir dėl to neliūdžiu) yra vietoje ir laiku. Kaip ir priklauso tokiam kūriniui, paslaptis sklando kažkur tarp eilučių ir bent jau man nepavyko jos atspėti. Kiekvienas veikėjas istorijoje turi savo vietą, kiekvienas žino kažką, kas skaitytojui ir netgi poniai de Vinter atskleidžiama labai po truputį. Žodžiu, puikus gotikinis romanas!

Ir ne veltui sakoma, kad klasika nesensta. Tiesiog surijau šią knygą! Įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių.  Labai greitai pajutau, kad galvoju apie vieną ar kitą veikėją ir apie tai, kas vyks toliau. Todėl pabaigusi vieną skyrių jau skaičiuodavau, ar turiu laiko dar vienam, na, gal kaip nors... Buvau sudominta tikrai nuo pradžių - knyga tarsi prasidėjo nuo pabaigos, o tik po to sužinome, kaip ir kodėl veikėjai atsidūrė ten, kur jie buvo pirmuosiuose puslapiuose. Visai verta perskaičius visą kūrinį vėl sugrįžti į pradžią ir atkreipti į detales, kurios galbūt tuo metu pasirodė nereikšmingos.

Visi veikėjai sukurti taip, kad atskleistų niūrią romano atmosferą. Kas gali būti niūriau nei vienatvė ir tamsios paslaptys...

O šie yra patys svarbiausi, nes apie juos ir sukasi visas veiksmas:

• Maksimas de Vinteris: medaus mėnesio metu - mylintis vyras, o grįžęs namo - pasinėręs į dvaro reikalus ir neberodantis jokio prielankumo savo jaunajai žmonai, kuriai viskas nauja ir kaip niekad reikalingas palaikymas. Visgi jis nesukėlė jokios antipatijos, nors vietomis ir nebuvo itin malonus poniai de Vinter. Sakyčiau, gal pajutau jam šiokį tokį gailestį? Sunku man įsijausti į turtingo vyro, valdančio dvarą ir dar balažin ką veikiantį tais laikais (knyga pirmą kartą pasirodė 1938 m.) vaidmenį (:D), bet galėčiau įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, netekęs žmonos ir dėl to, kad susituokė antrą kartą, atsidūręs po didinamuoju visuomenės stiklu.
• Ponia Denvers: namų ekonomė, jau nuo pat pirmojo karto, kai ją sutinkame, galima suprasti, kad su ja gyvenimas tikrai nebus lengvesnis. Išties nemaloni moteris, per visą knygą taip ir nesugebėjau pajusti jai nė lašelio užuojautos ar menkiausio prielankumo.
• Ponia de Vinter: vienintelė veikėja - ir dar pagrindinė! - kurios vardo mes niekad nesužinome. Tuo pačiu metu ir svarbi, bet ir nereikšminga detalė bendrame Menderlio paveiksle. Štai jos man buvo gaila. Pilna svajonių ir jaunatviško idealizmo, naivi, iki ausų įsimylėjusi ir... greitai turėjusi suprasti, kad pasaulis nėra toks, kokį jį įsivaizdavo. Kad gyvenimas viename garsiausių Anglijos dvarų nėra vien tik romantiški pasivaikščiojimai sode ir arbatos gėrimas. Kad su pavarde ir statusu ateina ir daug prievolių, kurias nebūtinai nori vykdyti. Kad kartais praeitis gali būti stipresnė ir nejuokingai prislėgti. Visgi sunku suprasti, ar ponia de Vinter per visus tuos įvykius iš tikrųjų ūgtelėjo kaip asmenybė. Nes proga buvo ne viena.

Ir specialiai nieko nesakysiu apie Rebeką.

Tiesa, kas mane paskatino būtent dabar perskaityti šią knygą? Gal būtų stovėjusi dar 26 metus lentynoj, kas ten žino :D Bet NETFLIX išleido naują ekranizaciją... Nenorėjau susigadinti knygos įspūdžio pirmiau pažiūrėdama filmą, tai ir skaičiau. Senojo, klasikinio 1940 m. Hičkoko režisuoto filmo nesu mačiusi, tad neturėjau su kuo palyginti. Nemanau, kad ir žiūrėsiu, nes šis, naujasis, filmas man labai patiko. Gan tiksliai pagal knygą, pakeisti tik vos keli dalykai, matyt, vardan dramos. Nenuostabu, čia juk kinas, ir šįkart tai manęs visai netrikdė. Tad jei neplanuojat skaityti knygos, drąsiai galima žiūrėti tik filmą.

O aš manau, kad knygą tikrai skaitysiu dar ne kartą - tikrai labai patiko visa istorija! Kad kartosiu filmą, tai nė kalbų nėra :) Jei dar nesate susipažinę su šia istorija, tikrai siūlau. Nepasigailėsite atidavę savo laiką geram kūriniui.

Goran Vojnović „Jugoslavija, mano tėvynė“

 

Ir vėl aš su savo klausimais. Ar dažnai jums nutinka taip, kad dar nė nepradėję knygos žinote, kad ji jums patiks? Na, gerai, dažnį gal ir sunku įvardyti, bet bent jau man taip yra nutikę ne kartą ir ne du. Kitas dalykas: knygų klube balsuojant, ką skaitysime kitą mėnesį, dažniausiai nepavyksta išsirinkti tokios, kurią aš tikrai tikrai norėčiau perskaityti. Dauguma nugali, pas mus demokratija, skaitom juk ne tai, ką aš paliepiu :D Todėl vos viena kita knyga iš tų, kurios patraukia mano dėmesį, tampa mėnesio knyga, o jau nekalbu apie tas, kurios yra iš mano asmeninio TBR sąrašo. „Jugoslavija, mano tėvynė“ buvo malonus siurprizas: ir varvinau akis nuo tada, kai tik ją išleido, ir į asmeninius sąrašus įtraukta… Tiesiog stebuklas!

Pagrindinis knygos pasakotojas - Vladanas, vieną dieną „googlindamas“ savo tėvo pavardę, kuris, kaip galvota, žuvo kare, randa nemalonių žinių. Pasirodo, viskas nėra taip, kaip jis galvojo. Atsiskleidusi šeimos paslaptis iš pamatų supurto Vladano gyvenimą, viską, kuo jis tikėjo. Vyras leidžiasi į tėvo paieškas, kurios kartu tampa ir daugybės kitų atsakymų ieškojimais.

Neturėjau nei tėvo, nei motinos, nei brolio, nei senelės, nei draugų, nors teoriškai visa tai turėjau. Bet tik teoriškai.

Šįkart man jau pradžioje norisi pasakyti, kad tai - viena stipriausių knygų, skaitytų šiais metais. Peržiūrėjau savo perskaitytų knygų sąrašą ir radau vieną labai aiškią tas stiprias knygas vienijančią liniją. Tai istorija. Ta tikroji, į kurią, jei neturime pomėgio domėtis istoriniais įvykiais ar tai nėra mūsų darbas, labai ir nesigiliname. Žinome, kad kažkur kažkada vyko tam tikri dalykai, bet jau praėjo ir mūsų neliečia, galima gyventi toliau, tiesa? Oi ne. Tebūnie ta istorija išmokta iš įvairių šaltinių, tebūnie išgyventa pačių, bet faktais paremtos knygos tikrai turi kitokį svorį.
Jugoslavijos istoriją išgyveno ir pats rašytojas. Kai ji skilo, Goran Vojnović buvo vienuolikos, kaip ir Vladanas, kai prasidėjo jo pasakojama istorija. Todėl knygoje aprašomi įvykiai ir yra autentiški, jaučiamas situacijos tikrumas. Pasakojimas tarsi suklijuotas iš prisiminimų, jame tikrai nemažai šokinėjimo laike, net ir trumpuose skyriuose pasakojimo laikas gali pasikeisti kelis kartus, nukelti į skirtingas vietoves. Manau, neatsitiktinai autorius pasirinko tokį pasakojimo būdą, leidusį aprėpti platų laikotarpį - jis pats matė Jugoslavijos skilimą ir galėjo tai aprašyti tiek prisimindamas savo, kaip vaiko mąstymą, tiek pažvelgti į viską jau suaugusio vyro akimis.
Tačiau toks pasakojimo stilius visiškai neapsunkina skaitymo. Puslapiai verčiasi kaip pasiutę :) Skaitai, skaitai, žiū, jau ir baigėsi. Labai geras rašymo stilius, nemažai ironijos, tiesmukiškumo, ir, be abejo, puikus vertimas (L. Masytės, iš slovėnų k.), nes su kokiu nors kreivu tikrai nebūtų pavykę taip mėgautis skaitymu. Apskritai rašytojas Slovėnijoje (ir už jos ribų) žinomas už savo nebijojimą drąsiai kalbėti nepatogiomis temomis, o tokios, kaip žinia, man itin patinka. Dėl vienos iš savo knygų Vojnović netgi turėjo reikalų teismuose - viena laimė, kad pasibaigė jie sveiko proto pergale. Taip, suprantama, norėtume, kad tai, kas liečia karą ir savos šalies istoriją, būtų piešiama tos šalies naudai ir vien tik šviesiais dažais, kad būtų kone sakralu. Bet taip nebuvo ir niekada nebus, nes paprasčiausiai kare nėra nekaltų. Visada yra dvi pusės ir reikia jas kritiškai vertinti.

Aš čia vis apie tą karą… Tai noriu pasakyti, kad šią knygą gali skaityti ir tie, kuriems gan svetima ši tema. Nerasite čia jokių fizinių karo žiaurumų, nutrauktų galūnių ir sužeistųjų dejonių. Akcentuojama karo pasekmė - šeimų likimai, čia - konkrečiai vienos, Vladano, šeimos. Gal ir nėra dar daug tokių knygų, bet tikiuosi, kad jų daugėja (ši tematika nėra mano stiprioji pusė, todėl bijau nusikalbėti), kurios nagrinėja karą būtent tokiu aspektu. Kaip per vieną naktį gali apsiversti šeimos gyvenimas? Kaip gyventi toliau? Kas esi, kai esi pabėgėlis? Kas esi, kai tavo mama - slovėnė, tėvas - serbas (atsiprašau, jei klystu, ir jei žinote tiksliai, prašau mane pataisyti!), o tavo gimtoji šalis, Jugoslavija, staiga nebeegzistuoja? Kokia kalba kalbėti, kad būtum palaikytas savu? Kaip tvarkytis su vienatve? Galų gale, kaip elgtis su pasivijusia praeitimi? Čia, manau, ir atsiskleidžia tikrosios karo pasekmės. Taip, daugybė žuvusių, sugriauti namai ir sunaikinti ištisi kaimai yra siaubinga. Tačiau kaip su tais, kurie liko gyvi?
Kas man dar ypatingai patiko šioje knygoje, tai, kokia reikšmė suteikiama kalbai. Tai tampa pagrindiniu tapatybės ženklu. Ir įdomu, kad jau būdamas vaikas Vladanas tai giliai įsisąmonino. Kai staiga kalba, kuria jis kalbėjo nuo mažens, jam buvo tam tikra prasme uždrausta, jis atkakliai laikėsi savo. Greičiausiai bent taip stengėsi išlaikyti ryšį su mylimu tėvu, kurį pasiglemžė karas. Nuo pat pradžių kalba, lyg atskiras veikėjas, keliauja kartu su skaitytoju.

Knygų klube iš tikrųjų pasinėrėme į ypatingai gilią ir įdomią diskusiją. Galbūt galime šiek tiek tapatintis ir dėl savo šalies istorijos? Gal bent kruopele mums lengviau suprasti tai, ką norėjo pasakyti autorius savo kūriniu? Bet kad visas palietė ir sukėlė daug apmąstymų - abejonių nekyla. Dabar belieka laukti kitų metų, kai „Kitos knygos“ mus nudžiugins dar viena Goran Vojnović knyga „Figmedis“ - tikrai stoju į eilę.

Stephen Chbosky „Atskalūno laiškai“

Uždraustų knygų savaitės proga reikia skaityti uždraustas knygas! Nors jos ir taip sudaro didelę mano skaitomų knygų dalį, tačiau dabar reikia joms atiduoti didesnę duoklę.

„Atskalūno laiškuose“ susipažįstame su penkiolikmečiu Čarliu. Susipažįstame galbūt kiek neįprastu formatu - jis pasakoja apie savo problemas laiškuose, kuriuos rašo ir siunčia nepažįstamajam. Juose atvirai atskleidžiama daugybė dalykų: paauglystės džiaugsmai ir vargai, šeimos problemos, draugai, kvaišalų vartojimas, pasimatymai ir dar daug visko, kas telpa tarp eilučių.

Mes priimame tokią meilę, kokios esame verti.

Aš, kaip ir dažniausiai, knygai turiu priešistorę - „Atskalūno laiškai“ nėra jokia išimtis. Kadangi knyga yra iš jaunimo lentynos, „Beveik suaugę“ serijos, tai toje lentynoje galiu rasti labai daug knygų, skaitytų tuo metu, kai pati buvau jaunesnis jaunimas :) Nesuklysiu pasakydama, kad, kai buvome 13 - 14 metų, šią seriją skaitėme visi - joje leidžiamos knygos kalbėjo labai nepatogiomis temomis, tokiomis, kurių tikrai neaptarinėdavom nei su tėvais, nei su draugais. Tiesą sakant, apie tokius dalykus kaip žmogžudystė ar prostitucija apskritai negalvodavom. Todėl skaityti apie tai buvo kažkas TOKIO. Tuo metu skaičiau visas iš eilės šios serijos knygas, IŠSKYRUS šitą. Kažkodėl pasirodė visiškai neįdomus nei viršelis (nors kiti tai irgi ne stebuklas), nei pavadinimas, nei aprašymas… Ir kaip aš džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą dabar! Manau, būtų patikusi ir anuomet, bet dabar įspūdis visai kitas!

Knyga parašyta, kaip jau minėjau, laiškų principu. Čarlis juos naudoja kaip dienoraštį, kaip būdą atsiverti. Todėl toks visų problemų pateikimas yra itin asmeniškas ir „nuogas“. Manau, tai buvo labai geras autoriaus sprendimas. Bet kuris skaitytojas nori, kad istorija būtų pasakojama jam asmeniškai. O turint omenyje, kad ši knyga skirta paaugliams, tai yra dar svarbiau. Kiekvienas laiškas - skyrius prasideda kreipiniu „Mielas drauge, ...“, tad bent jau aš ir priėmiau viską taip, lyg tuos laiškus Čarlis būtų rašęs MAN. Jei kada nors esate parašę ar gavę bent vieną tikrą laišką, tai tikrai prisiminsite, koks paprastas, kartais nenuoseklus yra jų stilius. Kiek daug norisi papasakoti tame viename lape popieriaus. Tad ir knyga, sudaryta iš laiškų, yra tokia: šiek tiek kasdienybės, šiek tiek daugiau apie svarbesnius įvykius, šiek tiek savianalizės, šiek tiek santykio su supančiais žmonėmis, kol galiausiai susipažįstame su jais visais ir galime susidaryti bendrą paveikslą.

Atskiro paminėjimo tikrai vertas knygos pagrindinis veikėjas Čarlis. Atrodo, pamėgau jį nuo pat pirmųjų puslapių. Toks šiltas ir galbūt ne pagal metus subrendęs vaikinas. Puikus pasakotojas. Labiausiai patiko jo savybė viską aplink save stebėti ir pastebėti (tikrai du skirtingi dalykai). Ir jo tikrumas, gebėjimas būti savimi, kai tik išsiaiškini, kas toks esi. Vėlgi - laikau tai puikiu autoriaus pasirinkimu, nes ypatingai jaunimui, ieškančiam savęs, svarbu knygose susidurti ir su tokiais herojais. Tyliais ir su savomis problemomis. Tiesa, tai, kad Čarlis yra toks įtikinamas personažas, tikriausiai lemia tai, kad jį Chbosky sukūrė remdamasis… savimi. Taip, ši knyga yra pusiau autobiografinė, autorius sudėjo į ją ir savo išgyvenimus bei  prisiminimus (nors ir nesužinosime, kas buvo išgalvota, o kas tikra, nes knygos pasakojime viskas labai sklandžiai susipina į viena), o kai kuriuos personažus kūrė pagal realiame gyvenime pažinotus žmones. Iš tikrųjų, kuo daugiau skaitau papildomos informacijos apie šią knygą, tuo artimesnė ir mielesnė ji man tampa - rekomenduoju tą ir jums padaryti su bet kokia skaitoma knyga, nes tikrai ji gali atsiskleisti visai kitoje šviesoje.

Galiausiai - jau pradžioje paminėjau uždraustas knygas ir tekste vis užsimenu apie kažkokias problemas. Tai būtent dėl jų nagrinėjimo šios knygos nemėgo tėveliai, kurie ir siekė pašalinti ją iš mokyklų bibliotekų lentynų. Įdomu, kad knyga pirmą kartą pasirodė 1999 m., bet didesnio nepasitenkinimo, kuomet jau pateko į TOP10 draustų knygų, sulaukė tik 2004 m. Priežastys, kodėl tėvai galvojo, kad knyga yra absoliučiai netinkama paaugliams: per teigiamas homoseksualumo vaizdavimas, įžeidi kalba, seksualinės scenos, narkotikų ir svaigalų vartojimas, išprievartavimas, masturbacija, nuogumas (?), o 2009 m. užkliuvo (beje, tai yra metai, kai knyga susilaukė daugiausiai neigiamų reakcijų) ir savižudybė bei priešiškumas šeimos vertybėms. Atleiskit, ką? Kai kurių priežasčių aš tiesiog nesuvokiu, ypač perskaičiusi knygą. Galėčiau prie kiekvienos nurodyti, kodėl tai NĖRA priežastis cenzūruoti šią ar bet kokią kitą knygą. Jau pirmuose 40 puslapių įvyko tiek visko, kad su jaunimu ir psichologais (taip taip!) būtų galima nagrinėti juos ne valandą ir ne dvi.

Taip, šioje knygoje aptariamos visos tos problemos, paminėtos aukščiau, neaplenkiant nė pačios depresijos ir dar keleto kitų. Ir gali atrodyti, kad tiek daug visko negali atsitikti vienam žmogui, bet - staigmena - tikrai gali. Tik kiekvienas turime savo socialinį burbulą, kuriame galime su tuo ir nesusidurti. Taigi, ką aš pamačiau šioje knygoje? Daug šviesos ir vilties, kai jos, atrodo, nebėra. Iš kiekvienos problemos yra išeitis. Be jokios abejonės, vienam paaugliui su tuo susidoroti be galo sunku, tad čia į pagalbą gali ateiti draugai, tėvai, broliai ir seserys, laiškai, muzika… Svarbu turėti, į ką atsiremti. Ir - dar svarbiau - suprasti, kad to reikia. Dažnai mes bandome tai neigti, bet čia jau tikriausiai reikia atskiro įrašo apie psichinę sveikatą :)

Ir aš visada sakau, kad uždrausti yra labai paprasta. Viens, du ir padaryta. Daug sunkiau yra paaiškinti kai kuriuos dalykus, dar sunkiau išlįsti iš savo komforto zonos ir išdrįsti tai padaryti, net jeigu kai kurios temos ir nėra priimtinos.