Kevin Lewis „The Kid“

Pagaliau galiu pasigirti savo pirmąja perskaityta angliška knyga! Nežinau kodėl anksčiau neprisiruošdavau paskaityti angliškai, juk nesu tokia beviltiška :D Bet ši sudomino būtent tuo, kad tai yra autobiografija. Va taip, kartais tos knygos reikia laukti 20 metų.. :)

Kevin Lewis iš pradžių nebuvo joks rašytojas.. Šią knygą jis parašė tam, kad:

1. Norėjo papasakoti savo žmonai savo istoriją, kad ji suprastų, kodėl jis yra toks, koks yra.

2. Norėjo sudėlioti mintis ir jausmus, kurie kilo žiūrint į savo augantį sūnų.

3. Norėjo, kad žmonės sužinotų, ką reiškia neturėti nieko gyvenime, kad jie taptų tolerantiškesni žmonėms, kurie yra kitokie.

Kevin pasakoja apie savo gyvenimą nuo pat vaikystės. Ir jau iš pat pradžių mes pamatome, kad knygoj tikrai nesurasime nieko teigiamo. Na, kartais švysteldavo tokie maži šviesuliukai, bet jie tikrai buvo maži. Apskritai visa istorija labai negatyvi, bet tikrai neišgalvota -

Kevin Lewis

autorius juk pasakoja savo gyvenimą. Man būdavo baisu skaityti apie tai, ką jam teko iškentėti. Ir perskaičiusi vis dar negaliu patikėti, kad gyvenime taip būna. Labiausiai nesuprantama, kaip tėvai gali taip nemylėti vaikų, savo nuosavų vaikų, visiškai jais nesirūpinti ir mušti (švelniai tariant).

Ir visa tai, ką teko pereiti šiam žmogui per gyvenimą, mes galime tik filmuose pamatyti. Kevin tikrai su didele patirtimi, matęs daug daugiau blogio negu gėrio, išbandęs pačius įvairiausius būdus užsidirbti bent minimaliam pragyvenimui, tačiau turintis svajonę žmogus ir atkakliai jos siekiantis. Skaitydama ir baisėdavausi, ir liūdėdavau kartu su juo, taip pat ir sau tyliai džiaugdavausi, kai Kevin vis mėgindavo atsistoti ant kojų, kad galėtų gyventi savarankiškai ir nepriklausomai.

O pati knyga, beje, skaitosi labai lengvai :) Nesitikėjau, kad taip bus, maniau, nors kol įsivažiuosiu, bus sunkiau. Bet viskas vyko labai sklandžiai, kuo toliau, tuo puikiau. Skaitant net neatrodė, kad skaitai angliškai.

Rekomenduoju. Paskaitykit ir suprasit, kaip gerai jūs gyvenat.. :) 10.

Leidykla: Penguin Books
Puslapiai: 244

Sigitas Parulskis (g. 1965)

Šiandien pamačiau gražų straipsnį ir nepatingėjau jį perskaityti, kadangi Parulskis man atrodo vienas įdomiausių rašytojų.

Jei trumpai apie jį, tai visų pirma reiktų paminėti, kad Sigitas yra poetas, eseistas, dramaturgas ir kritikas. VU jis yra baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą, o trumpų istorijų knyga „Sraigė su beisbolo lazda“ yra išrinkta geriausia suaugusiųjų 2007 m. Lietuvos knyga.

Mano pačios pažintis su šiuo rašytoju prasidėjo ne taip jau seniai. Na, jei „neseniai“ galima vadinti maždaug prieš 4 metus. Paskaitinėjusi keletą Parulskio straipsnių lrytas.lt užsimaniau paskaityti ir kokią nors knygą. Kažkada į rankas pakliuvo „Miegas ir kitos moterys“, perskaičiau gana greitai ir man patiko :) Deja, daugiau neatradau laiko tokioms rinktinėms. Kol kas apsiriboju tik straipsniais, skelbiamais minėtame puslapyje.

Man labai įdomus šio rašytojo stilius. Kadangi nesu skaičiusi dramų ar poezijos, negaliu labai objektyviai vertinti, tačiau eseistikoje ryškus sarkazmas ir ironija man be galo patinka. Nežinia kodėl apskritai man įdomu skaityti knygas, parašytas tokiu stiliumi.. Taip pat, kaip gerai pastebėta ir 15min.lt straipsnyje, Parulskis nevengia tokių žodžių kaip „šūdas“, „šikti“ ir pan. Na, sakykit, ar tai nepriartina prie paprasto skaitytojo? Kad ir tokiu elementariu būdu.. Kažkaip neatrodo, kad skaitančiam žmogui artimesnė Alexandre Dumas laikų pompastika - juk esam paprasti žmonės ir vartojam tokius žodžius, net jei jie ir nėra patys gražiausi. Savo ruoštu rašytojas yra lygiai toks pat žmogus, kaip ir mes.

O nuomonė apie šio rašytojo kūrybą (ir, aišku, ypač apie jį patį, nes juk visokie interneto komentatoriai, atrodo, asmeniškai pažįsta tokius žmones :)) Lietuvoje turbūt pasiskirsčiusi į dvi stovyklas: patinka ir nekenčiu. Aišku, visiems neįtiksi, ypač jeigu esi kitoks ir nerašai apie „myžalinius“ dalykus, kaip aš sakau..

O kaip patys bloggeriai pasiskirstę? :) Ar įdomus Jums šis žmogus?

TOP 10

Iš neturėjimo ką veikti pasidomėjau, kokios knygos dabar Lietuvoje perkamiausios. Domėtis nebuvo sunku: pakako nueiti į dviejų didžiausių knygynų internetinius tinklalapius ir viskas kaip ant delno.

Visų pirma pažiūrėkime, kokios tai knygos.

„Pegaso“ TOP 10:

1. Herbjørg Wassmo „Šimto metų istorija“

2. Paulo Coelho „Alefas“

3. Viktor Tombak, Eva Tombak „Kas liko už kadro“

4. Filomena Taunytė „Ieškau tikro lietuvio“

5. Sandra Brown „Liudytoja“

6. Henrik Fexeus „Minčių skaitymo menas. Kaip suprasti ir nepastebimai paveikti kitus“

7. Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum II“

8. Beata Nicholson „Metai Beatos virtuvėje“

9. Beata Nicholson „Beatos virtuvė“

10. Algimantas Čekuolis „Šešios progos numirti“

„Vagos“ TOP 10 (šis knygynas daro atskirus dešimtukus grožinės ir negrožinės literatūros, taip gal net geriau):

Grožinė literatūra

1. Paulo Coelho „Alefas“

2. Sandra Brown „Liudytoja“

3. Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum II“

4. Monika Peetz „Antradienio moterys“

5. Varena Wermuth „Uždrausta žmona“

6. Haruki Murakami „1Q84. Trečia knyga“

7. Tahir Shah „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“

8. Robert Ludlum „Prometėjo apgaulė“

9. Jenny Downham „Kol dar gyva“

10. Jean-Paul Sartre „Brandos amžius“

Negrožinė literatūra

1. Filomena Taunytė „Ieškau tikro lietuvio“

2. J.Statkutė - Rosales „Europos šaknys ir mes, lietuviai“

3. Vytautas Žutautas „Mirties fabrikas“

4. Algimantas Čekuolis „Šešios progos numirti“

5. Viktor Tombak, Eva Tombak „Kas liko už kadro“

6. Beata Nicholson „Metai Beatos virtuvėje“

7. Henrik Fexeus „Minčių skaitymo menas. Kaip suprasti ir nepastebimai paveikti kitus“

8. Timothy Snyder „Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino“

9. M.Scott Peck „Nepramintuoju taku“

10. Valentinas Sventickas „Apie Justiną Marcinkevičių“

Na štai, autorių ir pavadinimų margenybę turim. Ir didžiausias man iškilęs klausimas yra toks: kodėl viename knygyne tos pačios knygos (kadangi pasikartojančių galite pastebėti tikrai nemažai) yra, tarkim, antroje vietoje, o kitame - penktoje? Kas lemia tokį pasiskirstymą?

Patikrinau ir kainas - jos nesiskiria nė centu.

Galbūt skiriasi knygynų skaičius Lietuvoje? Atsisakiau ir šitos prielaidos, kadangi Pegaso knygynų Lietuvoje yra 31, o Vagos - 34.

Tada pamaniau, kad Vaga į TOP'ą įskaičiuoja ir internetiniu būdu pirktas knygas. Jei taip, tada nesąžininga, nes jos šiek tiek pigesnės, o mažesnė kaina patrauklesnė akiai.

O kodėl vienuose knygynuose knyga patenka į dešimtuką, o kituose jos nė kvapo?

Žodžiu, viskas man čia kvepia mistika.

O kaip jums atrodo? Gal visgi žinot atsakymą į pagrindinį klausimą? :)

Darbas

Buvau taip apsidžiaugusi, kai Dovydas parašė laiškutį, kad reikės pagalbos knygynuose Vaga. Ten vyks protų mūšiai (čia vadinasi Žinovų klubas). Galvojau, kad gavau savo pirmąjį darbą, ir dar tokį, kuris man kaip pomėgis - kas iš mėgstančių skaityti nenorėtų kelias valandas sukinėtis knygyne ir gauti už tai atlygį?!

Deja deja.. Taip jau nutiko, kad žaidimą iš trečiadienių (idealu) perkėlė į ketvirtadienius (visiškai absoliučiai netinkama). Ir kadangi pamainomis taip pat neina dirbti, teko visko atsisakyti.. Na, tikiuosi, kad organizatoriams pavyks surasti kitus vedėjus, ir viskas vyks pagal planus :) Galbūt pavyks ir man kada nors nueiti pasižiūrėti, kaip protingi žmonės atsakinėja į sunkius klausimus.

Arthur Conan Doyle "Baskervilių šuo"

Pasiėmiau šią knygą, nes tuo metu bibliotekoje neradau atskirai išleisto romano "Baskervilių šuo". O šį man jau senokai rekomendavo, tik niekaip neprisiruošdavau paimti į rankas ir paskaityti. Apimtis tikrai nėra didelė, o įdomumas nenuginčijamas.

Legenda apie Baskervilių šunį yra labai sena. Pasakojama, kad tas šuo - tarsi giminės prakeiksmas, jis anksčiau ar vėliau nužudo kiekvieną Baskervilį, gyvenantį savo dvare. Mįslingai mirus serui Čarlzui Baskerviliui, jo draugas daktaras Mortimeris kreipiasi į Šerloką Holmsą, kad šis padėtų išsiaiškinti mirties aplinkybes.

Taip ir sutinkame garsųjį detektyvą :) Holmsas pavaizduotas kaip nepaprastai rimtas žmogus, kuris susikaupia tik tam darbui, kurį atlieka. Turbūt neatsiejamas jo atributas yra pypkė. Ir šiame romane, ir greičiausiai kitose istorijose, stengdamasis sujungti keletą faktų į vieną jis rūko prastą tabaką, nuo kurio dūmų įėjus į kambarį galima gerokai pridusti. Šiaip jau man Holmsas padarė teigiamą įspūdį, tik galbūt tas jo švelnus ironiškumas nurodant daktarui Vatsonui jo klaidas atrodo kiek pasipūtėliškai.. Nors iš kitos pusės jis teisus - Vatsonas yra jo mokinys, todėl jį reikia pataisyti, jei šis suklysta.

Knygoje viską pasakoja daktaras Vatsonas. Jis užrašinėja visus Šerloko Holmso nuotykius, tad šis ne išimtis. Vatsonas taip pat yra įžvalgus ir, manau, vertas savo mokytojo. Tačiau jie šiek tiek skiriasi: Vatsonas yra veiksmo žmogus, kaip sako pats Holmsas. Šiaip ar taip, man buvo gražu skaityti, kaip Vatsonas kartais įsižeidžia, jei Holmsas nepakankamai įvertina jo pastangas, ir kaip tuoj pat atlyžta išgirdęs iš mokytojo pagyrimą. Kas jau kas, bet Vatsonas tikrai atsidavęs savo mokytojui.

Apskritai knyga nėra parašyta sudėtingai. Tačiau intriga prasideda jau nuo pirmųjų puslapių, ir išlieka iki pat paskutiniojo. Rašytojas nė karto neleidžia skaitytojui atsikvėpti ir nuklysti mintimis į šalį - už tai didelis pliusas. Man buvo tikrai įdomu skaityti ir galvoti, kaip keli iš pažiūros nesusiję dalykai iš tikrųjų yra neatsiejami. Manau, kad seras Doyle'is buvo tikrai geras detektyvų meistras ir jei nepatingėsiu, galbūt perskaitysiu kitas, trumpesnes istorijas apie detektyvą Šerloką Holmsą.

O knygą vertinu 10 ir rekomenduoju, jei dar neskaitėt - geram skaitytojui tai galėtų būti ir vakaro skaitinys :)

Leidykla: Tyto alba

Puslapiai: 194

Alexandre Dumas "Trys muškietininkai"

Na štai, pagaliau įveikiau dar vieną klasikinį romaną ir užpildžiau savo neišsilavinimo spragas :)

Trumpai tariant - tai romanas apie draugystę, ištikimybę ir drąsą. Jo veiksmas vyksta XVII a. Prancūzijoje, kur sutinkame keturis draugus: jaunąjį d'Artanjaną, pagyrūną Portą, pamaldųjį Aramį ir tikrą bajorą Atą. Muškietininkų gyvenimuose pilna nuotykių, jie tarnauja karaliui ir vis žlugdo kardinolo Rišeljė planus.

Galiu pasakyti, kad knyga man patiko visaip kaip.

Visų pirma - personažai. Jie visi tokie skirtingi, bet ir panašūs - man labai patiko. Labiausiai patikęs veikėjas, manau, yra Atas. Jis visada išlieka orus, nepameta proto, yra protingas ir viską apgalvojantis bajoras. Ne veltui d'Artanjanas juo labai žavisi :) Taip pat ir aš. Ypač knygos pabaigoje jis man padarė įspūdį - ir visai ne blogą, o kuo geriausią. Nes ne kiekvienas sugeba taip šaltai mąstyti sunkiu metu.

Na, o kad jau įsigijau mėgstamiausią veikėją, tai galiu nuraminti - turiu ir nemėgstamiausią. Turbūt tiems, kurie yra skaitę šią knygą, net nekyla klausimų, kas tai. Tai Šarlotė Bekson, grafienė de La Fer, ledi Vinter, baronienė Šefild - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Arba tiesiog - miledi. Šis personažas yra ypatingai neigiamas. Įdomu tai, kad tokiu neigiamu veikėju autorius pasirinko moterį. Apsukri, pikta, kerštinga, be jokio gėdos jausmo, visur paskui save sėjanti mirtį - būtent tokia ir yra miledi. Ji globojama kardinolo, tačiau net jis, atrodo, irgi nelabai patenkintas tokia bendrininke (nes kardinolas anaiptol nėra šventasis).

O jei kalbėčiau apskritai apie romaną, tai jis toks šiek tiek komiškas. Be abejo, čia gausybė intrigų, nuotykių - dėl to ir įdomu jį skaityti. Tačiau komiškumas asmeniškai man slypėjo tame perdėtame mandagume. Pavyzdžiui (nors tai nėra pats geriausias pavyzdys, tačiau kitų nepasižymėjau):

- Leiskite man, ponia, išreikšti savo nusistebėjimą, - tarė viršininkė.

Suprantama, kad senovėje taip būdavo įprasta, tačiau dabar skaityti yra truputį juokinga. Nors.. Gal autorius ir pats šiek tiek viską pagražino.. :)

Jei paklaustumėte, ar rekomenduoju skaityti šį romaną, atsakyčiau, kad taip! Kaip sakiau, čia rasite visko: ir intrigos, ir nuotykių, ir pamokymų apie tai, kokia iš tiesų turėtų būti draugystė.

10!

Leidykla: Vaga

J.Finkelšteinaitė, N.K.Valužienė, J.Damanskas "Masažas"

Šiandien gavau pirmąjį siuntinį iš labai gero puslapio sena.lt. Jame parduodamos senos/nenaudojamos knygos. Tai vieną naktį naršydama ten susiradau knygą Masažas.

Susidomėjau ja, nes toks mokomasis dalykas mums bus, vadovėlio reikės, o kolegijoje jų amžinai trūksta. Be to, manau, toks vadovėlis labai naudingas turint pagrindus (kurių, tikiuosi, per paskaitas įgausime pakankamai). Knygyne knyga kainuoja 60 lt, tad tikrai niekada jos nenusipirkčiau.

Dabar ją nusipirkau už 6 lt + siuntimo išlaidos. Tiesa, knyga senesnio leidimo, bet kadangi esu varčiusi tą naująjį (nuotr.), tai pamačiau, kad viskas ten tiesiog identiškai sutampa. Net paveiksliukai tokie patys :D

Labai džiaugiuosi šiuo savo pirkiniu. Tikiu, kad knyga bus naudinga ir man, ir draugams :)

Lev Tolstoj "Ana Karenina" II tomas

Pagaliau! Ilgai skaičiau šitą dalį, oi ilgai.. Tačiau pagaliau pabaigiau ir galiu pasidalinti su jumis savo nuomone :)

Tiesa, pagaliau sakau ne dėl to, kad būčiau kankinusis skaitydama, kad nepatiko, ar dėl dar kokių priežasčių. Visai ne. Tiesiog jaučiau pareigą pabaigti pradėtą darbą ir negalėjau skaityti kitų knygų (atostogų laikotarpis nesiskaito).

Ši dalis prasideda džiaugsmingai, ir, kaip ir pirmojoje, tai visai nesusiję su pačia Karenina. Kartais net atrodo, kad ji - tik antraeilis personažas, nors, žinoma, taip nėra. Be abejo, turbūt ir nereikia sakyti, kad visi veikėjai vienaip ar kitaip yra susiję ir visi jie pažįstą tą pačią Kareniną.

Vienas minusas, kuris man labai krito į akis - per daug politikos. Suprantama, Tolstojus norėjo atskleisti to meto gyvenimą įvairiapusiškai, tačiau man, kaip nesidominčia šių dienų politika (nekalbu jau apie senesnius laikus), tos skyrių vietos, kur buvo ištisai politikuojama, buvo itin nuobodžios ir jas norėjosi kuo greičiau perversti. Tačiau aš esu tikra šaunuolė, nes viską sąžiningai perskaičiau ir nieko nepraleidau.

Būtent antrajame tome labiau atskleidžiamas Levino personažas. Jis čia parodomas kaip ypač prieštaringa asmenybė. Pasiklydęs savo paties gyvenime, jis daug ką apmąsto ir gana įdomiai filosofuoja (nors vėlgi - krikščioniški samprotavimai tikrai ne man). Šis personažas visos knygos metu (abiejose dalyse) patiko, ir turbūt galėčiau jį laikyti mėgstamiausiu veikėju.

O štai apie Aną to pasakyti negalėčiau. Taip ir nesupratau, sukėlė ji man kokius nors jausmus, ar ne.. Na, galbūt galėčiau tai pavadinti gailesčiu. Kad ir kaip ji pasielgė, visgi neskubėčiau jos teisti.

Ir galų gale - pabaiga. Galėjo vis dėlto romanas būti ne aštuonių, o septynių dalių. Paskutinės dalies man visiškai nereikėjo ir ji man nebuvo įdomi. Sutinku - rašytojas norėjo iki galo išbaigti Levino paveikslą ir parodyti, kur nuvedė jo apmąstymai. Bet asmeniškai man tą dalį norėjosi praversti labiau negu politinius pokalbius.

Tai tiek žinių. Džiaugiuosi, kad sugebėjau įveikti šią knygą. Ji man tikrai patiko ir, nepaisant keleto pastabėlių, duosiu jai 10 balų. Klasika yra klasika, prieš ją reikia žemai lenktis :)

Harry Potter und der Stein der Weisen

Per atostogas nusprendžiau šiek tiek "pakvailioti" ir paskaityti Harį Poterį. Ir ne bet kaip, o vokiečių kalba.

Visų pirma: mano santykis su vokiečių kalba. Ją mokiausi nuo 6 klasės, t.y. 7-erius metus. Lyg ir turėčiau neblogai viską mokėti, tačiau jau primiršau ją, daug žodžių iškrito iš galvos, o čia dar tokie specifiniai.. Aišku, susikalbėt galiu ir jei pabūčiau vien vokiškoj aplinkoj kokį mėnesiuką, viskas būtų tiesiog puiku. Visgi dabar nesijaučiu tokia stipri, kad galėčiau skaityti knygas vokiškai ;D

Bet čia juk Haris Poteris.. :) Matytas ir skaitytas n kartų.

Buvo įdomu. Ta prasme, kad aš tikrai nesupratau labai daug žodžių, nors parašyta ir paprastai, tikrai paprastai. Jei nebūčiau anksčiau susipažinusi su šia knyga, būtų buvę tikrai sunkiau. Na, bet ką išmokau, tai vieną tikrai labai naudingą žodį - dabar žinau, kaip vokiškai yra goblinas ;DD Galėsiu dažnai pavartoti. O apskritai įspūdžiai tikrai labai geri. Galbūt reikėtų pasitobulinti vokiečių kalbą ir pradėti nuo lengvų vokiškų skaitinių..? :)

Tiesa, kairėje matote vokišką viršelį, o dešinėje - lietuvišką. Kuris jums gražesnis? Man labiau patinka mūsiškasis, vien jau dėl to, kad Haris jame pavaizduotas panašesnis į berniuką.. :D

Rima Urmetzer "Ir... visas gyvenimas"

Rima Urmetzer - lietuvių rašytoja iš Jurbarko, dabar gyvenanti Vokietijoje. Jos knygomis susidomėjo mama, bet namie jų neskaičiau. Tačiau.. Kadangi atostogos, leidau sau paskaityti ir ką nors ne iš senosios klasikos (tiesiog kelionėje neturėjau ką skaityti).

Knygoje pasakojama apie Juliją, kuri yra "ateivė" Vokietijoje. Nors ir ištekėjusi už vokiečio, "didelio viršininko", Julija nesijaučia laiminga. Ji vis dar jaučiasi svetima toje šalyje.

Šalia šios moters istorijos pasakojama ir kita - Julijos motinos Adelės, gyvenančios Lietuvoje, su Alzhaimerio liga sergančiu vyru.

Knyga turi ir pliusų, ir minusų.

Patiko tai, kad knygoje keliama visgi aktuali emigracijos problema. Parodomi būtent moters išgyvenimai: kaip ji jaučiasi kitoje šalyje, galų gale net širdies reikalai. Viskas yra labai svarbu ir nesumeluota. Autorė, manau, ir pati turėtų ką papasakoti iš savo patirties, todėl taip gerai ir atskleidė moters prieštaravimus.

Ir visgi knyga manęs taip labai nesužavėjo. Ypač nepatiko tokia gausa retorinių klausimų. Tiesiog ištisos pastraipos sudarytos vien iš jų. Per daug. Skaitant vis kitą jau pamiršti, ką skaitei prieš tai. Žinoma, būtent tais klausimais atskleidžiami vidiniai išgyvenimai, na, bet.. Taip pat yra pasikartojančių vietų. O praleidžiant vieną kitą pastraipą filosofavimų tikrai viską eina suprasti.

Taigi. Knyga turbūt labiau nepatiko negu patiko. O gaila - lietuvių rašytojų kūrybą reikia remti. 6-7.

Leidykla: Versus aureus

Puslapiai: 312