Taip ilgai norėjau perskaityti šią knygą, taip ilgai ji gulėjo mano lentynoje, kad pagaliau susiruošiau ją perskaityti. Ir.. vaje, kur aš buvau anksčiau?!
"Tarp pilkų debesų" - romanas apie trėmimus į Sibirą. Knygoje viskas apie tai pasakojama šešiolikmetės Linos akimis. Vieną naktį į jų namus įsiveržia enkavėdistai, liepia susirinkti daiktus ir išveža Liną, jos brolį Joną ir mamą. Suvaryti į gyvulinius vagonus žmonės keliauja į nežinią.
Niekad anksčiau nebuvau skaičiusi knygų apie tremtį. Ir galvoju, kad net ir dabar nenorėčiau. Nes ši man buvo tobula. Autorė labai paprastai, bet įtaigiai pavaizdavo tremtinių išgyvenimus. Įdomu tai, kad viską pasakoja 16-metė. Viską, ką matė keliaudama į Sibirą, Lina užrašinėjo ir piešė labiausiai įsiminusius, kraupius vaizdus. Jei kas nors būtų radę jos piešinius, ko gero, be gailesčio būtų sušaudę.. Tačiau merginos stiprybė mane žavėjo. Kai atrodė, kad nebegali būti blogiau, ji vis tiek atrasdavo ką nors, dėl ko reikia kabintis į gyvenimą ir neprarasti vilties.
O NKVD pareigūnai.. Man išties buvo bjauru skaityti, kaip jie elgdavosi su niekuo dėtais žmonėmis - juk visi jie buvo išvežti tik todėl, kad buvo išsilavinę ir protingi žmonės. Keiksmai, žiaurumas, betikslis smurtas, bandymas įvaryti baimę, badas - tai buvo tai, kas lydėjo žmones diena iš dienos. Tačiau žavėjo lietuvių sugebėjimas jausti bendrystę net tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Jie padėdavo vienas kitam, kiekvienas rizikavo įkliūti ir būti nubaustas už pavogtą bulvę ar malką, tačiau vis tiek kaip išgalėdami kabinosi į gyvenimą. Ypač tie, kurie buvo nugabenti iki Laptevų jūros.
Rekomenduoju. Man šiek tiek sudėtinga išsakyti viską, ką išgyvenau skaitydama šį romaną. Vis galvojau, kad būtų puiku, jei kas nors pastatytų filmą pagal šią knygą. Ir šiandien užtikau vasarą parašytą straipsnį, kad teisės statyti filmą jau yra nupirktos, tad YAY! Belieka tikėtis, kad jis bus bent perpus toks geras kaip knyga.
Et, kažkaip aptingau aprašinėti knygas.. Ir aptingau, ir laiką, deja, ne kibirais semiu. Praėjo visos šventės, sesijos, tai galima vieną vakarą prisėsti ir papasakoti, ką naujo perskaičiau. Nebūčiau net perskaičius, jei ne ligoninė - ačiū jai :D
O "Prisiminimų prisiminimai" - esė knyga. Iš tikrųjų Degėsio anksčiau nebuvau net lietusi, tačiau draugė labai išgyrė, jai patiko, tai nusprendžiau ir aš paskaityti. Knygoje gausu pamąstymų apie gyvenimą, valdžią. Man itin patiko tai, kad šie esė kupini ironijos, tačiau tokios gražios ir jaukios. Pavyzdžiui, Parulskio ironija yra kandi (ji man irgi baisiai patinka), o Degėsio - gražiai pajuokianti. Tikrai nerandu kitokio žodžio.
Dar prie patikimo - nes taip, man ši knyga patiko ir labai greit susiskaitė - prisidėjo ir tai, kad šios knygos nuostabus leidimas. Ir viršelis, ir piešinukai kiekvieno skyrelio pradžioj, ir net šriftas. Alma littera tikrai pasistengė, kad būtų malonu laikyti knygą rankose.
Na, o jei norit plačiau sužinoti apie dalykus, apie kuriuos čia rašoma, tai teks patiems paskaityti. Matot, labai sunku nupasakoti tai, kas rašoma esė knygose.. Su ta intencija ir rekomenduoju perskaityti patiems - neturėtumėt nusivilti :)
Štai taip, dabar jau ir aš supratau, ką reiškia darbas ir kaip grįžus iš jo nieko nebesinori. Net skaityti. Dėl to su šia knyga užtrukau visą amžinybę, nors galėjau perskaityt gal dešimt kartų greičiau. Visa laimė, kad buvo net darbe tokių akimirkų, kai galėjau skaityti :) Tai mane ir išgelbėjo.
Antrojoje Ledo ir ugnies giesmės knygoje prasideda įnirtinga kova dėl Geležinio sosto. Dabar jame sėdi trylikametis Džofris, tačiau sostą atsikovoti nori ir karalius Stanis, ir jo brolis Renlis, ir Drakonų motina Daneiris, iš Šiaurės atkeliauja Robas su kariuomene.. Žodžiu, daug kruvinų kovų, dar daugiau mirčių ir intrigų.
Knygoje, be abejo, viskas vyksta lėtai. Kol kas nors paaiškėja, tol praeina nemažai laiko. Bet man patinka, kai viskas aprašyta taip labai smulkiai. Antro serialo sezono nebelabai pamenu, todėl viską išgyvenau naujai, daug dalykų buvau net pamiršusi. Sujungusi vaizduotę ir tai, ką mačiau seriale, gavau puikų kūrinį!
Kas man nepatiko, tai vertimas. Žinau, kad tikrai esu ne pirma ir ne paskutinė, kuri tuo skundžiasi. Ta prasme.. Kam imti kitą vertėją? O jeigu jau taip nutinka, kad reikia, tai kodėl negalima bent vardų ir vietovardžių išversti taip pat, kaip pirmoje knygoje? Taigi: tvirtai sau pasižadu daugiau lietuviškų šios knygos vertimų neskaitysiu. Man atrodo, kad angliškai bus lengviau susigaudyti negu galvoti, kas per lietuviškas daiktas ten veikia.
Apskritai tai pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau man ima patikti fantastika. Kur čia nepatiks, kai kuriamos tokios knygos, kuriose tas naujas pasaulis tampa toks realus! Tikrai labai labai noriu paskaityti kitas dalis, nes kažkaip jo, laikau save Game of Thrones fane. Manau, kad George tikrai yra žodžio meistras. O kas dedasi jo galvoj.. Na, dėl to ir noriu paskaityti kitas knygas, kad sužinočiau :))
Šiandien įvyko didis įvykis: pagaliau Kretingos jaunimas sudalyvavo dalyke, kurį organizuoja biblioteka (ir aš :D). Protų mūšius surengti idėja kilo tuomet, kai arbatos puodelyje bandėm skandinti liūdesį, kai niekas neatėjo į Knygų klubo susitikimą. Tai va taip ir bandysim pritraukti žmogiukus, gal susidraugausim ir bus smagu :) Nes šiandien tikrai buvo neliūdna!
Nugalėtojų komanda Patys sau faini NEW
Iš tiesų tai truputį išgąsdino, kai bibliotekos vedėja, likus valandai iki protmūšių, parašė sms, kad upsy, liko tik viena komanda! Iškart pagalvojau: "O ne, nejaugi vėl!" Na, vis tiek nuvažiavau į biblioteką, ir kaip džiugu buvo matyti, kad jaunimas renkasi ir kad komandų bus trys! Tiesą sakant, tai daugiau nelabai ir tilptų, na, gal keturios. Ir komandos buvo gausios :) Žodžiu, viskas perfect :D
Klausimus sudarinėjau pati. Kai kuriuos skolinausi iš Žinovų klubo, kuris vyko ankstesniais metais, kai kurie atėjo į galvą patys. Visada galvodavau, kas per žmonės galvoja klausimus protmūšiams, nes nu kaip įmanoma domėtis tokiais dalykais? :o Ta prasme, tie klausimai dažniausiai būna tokie, kad nežinai net į kurią pusę galvoti :D Dabar supratau! Tos mintys iš tiesų kažkaip ateina, pradedi įdėmiau klausytis kas ką kalba, visaip išrutulioti faktus, tada sugalvoji, kad o, norėčiau dar ir tuo pasidomėti, ir tuo.. Žodžiu, į naudą tokie dalykai labai :D
Komanda Mes violetinė
Įdomiausia buvo klausytis, kaip komandos galvoja atsakymus :D Kai sėdi saugiai ir žinai kiekvieną atsakymą, tada klausaisi, kokių gi dar minčių turi žmonės. Būtų net įdomu sužinoti, kaip pati mąstyčiau, jeigu nežinočiau atsakymų :D Dabar, aišku, gailiuosi, kad nesirašiau nugirstų atsakymų variantų į kai kuriuos klausimus.. Nes dabar jau nieko nebepamenu, tik žinau, kad tuo metu buvo labai smagu klausytis :D
Komanda Untitled
Iš tiesų džiugu buvo matyti, kad dalyviai labiausiai susikaupę buvo tuomet, kai klausimai buvo apie literatūrą. Gal netyčia labai sunku buvo, ups :D Kai kuriuos klausimus pasiskolinau iš Sandros rengiamų konkursų. Įdomu buvo tai, kad dalyviams pasirodė be galo sunkus klausimas, kuriame pagal piktogramas reikėjo parašyti knygos pavadinimą. Nė viena komanda neatsakė teisingai! (Knygos pavadinimas buvo "Raudonojo arklio vasara")
O dabar jau ruošiuosi kitam žaidimui :) Visada įdomiausia būna galvoti literatūrinius klausimus - dabar dar daugumą jų skolinausi iš Žinovų klubo ir Sandros, bet kitus žaidimus (kurių šiame sezone dar bus 4) rengsiu pati. Matyt, tikrai šitai yra įaugę į kraują :)
12 Iššūkio knyga. Ar tai jau reiškia, kad šiemet jį įveikiau? :D Yayy!!
Man tai - antroji šios autorės skaityta knyga. Pirmojoje, "Valymas", buvo nagrinėtos temos, liečiančios Sovietų Sąjungą. Šioje knygoje jos taip pat itin aktualios.
"Stalino karvėse" vaizduojami trijų kartų gyvenimai. Įvykiai pasakojami Sofijos, jos dukros Katarynos ir šios dukros Anos lūpomis. Trys skirtingos moterys, trys laikotarpiai - trys skirtingos istorijos ir nuoširdūs išgyvenimai susipina, ir štai - skaitytojas laiko rankose puikų romaną.
Pripažinsiu, skaitydama pirmuosius 80 puslapių jau galvojau, kad šios knygos nebeįveiksiu, kad ji nepateisino mano lūkesčių ir panašiai.. Kaip džiaugiuosi, kad radau valios įveikti tą barjerą (net nepastebėjau, kada persilaužiau)! Dabar jau mąstau, kad gal tiesiog pirmuosius puslapius skaičiau nelabai susikaupusi, gal būtent tiek reikėjo tam, kad priprasčiau prie pasakojimo stiliaus.. Na, bet juk esmė tame, kad vis dėlto užsikabinau ir įnikus skaityti viskas ėjosi kaip per sviestą :)
Daugiausiai knygoje pasakoja Ana - ji yra jauniausia šios knygos pasakotoja. Mergina turi daug problemų: nuo pat vaikystės jai buvo uždrausta sakyti, kad jos mama estė, todėl visą gyvenimą ji mokėsi būti tikra suome. Būdama keturiolikos pradėjo išvemti maistą, kurį suvalgydavo, tad ilgainiui tapo bulimanoreksike. Nežinau kodėl, bet šios veikėjos man buvo labiausiai gaila. Galbūt dėl tos bulimijos+anoreksijos, nes na tikrai galėjo apsieiti be to, bet va.. Be abejo, kitų veikėjų gyvenimai taip pat nebuvo rožėmis kloti.
Sofijos jaunystė buvo tuomet, kai vyrai išeidavo į miškus, kai prasidėjo trėmimai į Sibirą, vėliau - kolūkių metai, kol pagaliau Estija atgavo nepriklausomybę. Katarynos, Sofijos dukters ir Anos motinos, gyvenimas taip pat buvo sunkus. Susipažinusi su suomiu ir išvykusi iš Sovietų Estijos ji visą gyvenimą kovojo dėl "vietos po saule". Todėl ji ir Aną auklėjo taip, kaip tikrą suomę, kadangi atėjūnės iš sovietinių šalių buvo laikomos kone prostitutėmis, ir niekuo daugiau.
Knygos veiksmas apima nemažai metų, todėl įdomu skaityti, kaip po truputį keičiasi padėtis visuomenėje. O ypač ilgai tenka laukti pokyčių pačių veikėjų asmeniniuose gyvenimuose.
Man skaitant šią knygą buvo įdomu, kaip ji atrodytų skaitytojams tų šalių, kurie negali įsivaizduoti, kas yra sovietų priespauda. Na, pavyzdžiui, Ispanijos skaitytojams. Atrodo, jau ir mes ne visada galime suprasti, kas vykdavo anuomet, nes apie viską žinome tik iš pasakojimų. Tačiau laikausi tos nuomonės, kad mums vis tiek lengviau. Mums - tai tiems, kurių šalių istorija yra bendra.
Beje, knygą rekomenduočiau. Manau, kad prie skandinavų rašymo stiliaus reikia šiek tiek priprasti, bet knygą paskaityti verta.
Woop woop! Priešpaskutinė Knygų iššūkio knyga :)) Taip jau gavosi, kad ir ji iš alternatyvių knygų sąrašo. Kai šis romanas pasirodė (tai jau prieš kažkiek laiko), tai iškart užsimaniau perskaityti. Matyt, todėl, kad pavadinimas sudomino.
Knygos pagrindinis veikėjas Alanas - nusivylęs gyvenimu jaunuolis. Išgyvendamas sunkią akimirką jis sutinka paslaptingą vyrą, kuris pasiūlo sudaryti lyg ir sutartį - padės Alanui atsikratyti visų bėdų, bet jis turi pasižadėti daryti viską, ką šis jam palieps, antraip Alanas sumokės savo gyvybe. Taip ir pradeda vystytis istorija.
Na, jei kai kurie bijotų imti šią knygą dėl pavadinime minimo Dievo, tai nei vienam puslapy jis net neminimas. Sakyčiau, kad Dievas per šią knygą keliauja būtent incognito :) Jei nenori, tai ir nematai.
Šiaip jau knygoje yra nemažai pamąstymų apie gyvenimą, galima rasti ir minčių, kurias norėtumei užsirašyti į kokią nors gilių minčių knygelę. Bet man patiko, kad viso to nepergrūsta. Vis dėlto mane labiausiai domino tai, kaip vystosi istorija.
O ji išties įdomi! Patiko tai, kad padedamas kitų, žmogus vėliau gali pats puikiausiai kreipti savo gyvenimą tinkama linkme. Tik va kai kuriems reikia, kad kas nors parodytų, kaip galima tai padaryti. Bene labiausiai patiko tai, kaip Alano.. emm.. dvasinis vadovas, tarkim, padėjo jam mesti rūkyti. Iškart atsiprašau, jei pasirodys atskleista per daug, bet gal, pavyzdžiui, kas nors visai nenori skaityti šios knygos, bet užtat nori mesti rūkyti ir pasinaudos tuo, ką papasakosiu. Taigi. Alanas sakydavo, kad rūko tam, kad bent tais momentais pasijustų laisvas, nevaržomas kitų. Žodžiu, jam vienintelė laisvė savame gyvenime atrodė rūkymas - liūdna, kai pagalvoji. Tuomet Alanas pradėjo netikėčiausiu laiku gauti sms žinutes, kuriose buvo liepiama eiti rūkyti. Žinutės ateidavo ne tik dieną, darbo metu, bet ir naktį - trečią, penktą valandą.. Galų gale cigarečių skonis ir kvapas tapo nebepakeliamas, Alanas jausdavosi suvaržytas tų paliepimų rūkyti. Ir metė, nebegalėdamas daugiau to ištverti. Ir pasijuto daug geriau :)
Tokių ir visokių kitokių pavyzdžių galima rasti šioje knygoje. Kaip jau sakiau, nemažai pamąstymų apie gyvenimą, bet taip pat - šiokių tokių pamokų nemoralizuojant. Apie tai, kaip galima elgtis tam tikrose situacijose, kaip kontroliuoti savo gyvenimą.
Rekomenduočiau!
Šiandien turėjo būti antrasis pirmasis Knygų klubo susitikimas. Šįkart jau tikėjausi, kad tikrai viskas pavyks. Ne tikėjausi, o tikėjau. Viską buvom suplanavę bibliotekoj, ruošiausi nuoširdžiai ir tikrai labai labai laukiau. Ir buvo panašu, kad šįkart tai jau tikrai BUS.
Tai va, galiu pasakyt, kad šitie žmogeliai vaikeliai, kurie buvo kviečiami net asmeniškai ateiti į Klubą, yra šitieji, kurie paveikslėlyje stovi ant žemės. Na, tai kadangi niekas neatėjo (antrą kartą), tai sėdėjom su bibliotekos vedėja ir kalbėjomės, ko reikėtų jaunuoliams, kodėl jiems neįdomu tokie dalykai kaip knygos ir kiek įdomesnė veikla nei namai/mokykla/namai.. Juokingiausia, kad visi skundžiasi, kaip Kretingoj nėra ką veikti, o jau kai siūlai, tai mat jiems nebereikia. Tokiais atvejais tikrai jaučiuosi kaip iš kitos kartos, nes jeigu man dabar kas pasiūlytų, dalyvaučiau kad ir dešimtyje knygų klubų. Taip būtų buvę ir tada, kai buvau šešiolikos. Fui jaunuoliai kurie nieko nenori fui fui fui.
Žodžiu, nusprendėm dar nenuleisti rankų ir kitais būdais prisivilioti žmones :) Tik nenoriu nieko atskleisti, nes gali ir vėl neišsipildyt :D
Ups, su šita knyga truputį užtrukau.. Ne dėl to, kad ji man būtų buvusi neįdomi, ne! Kartais tiesiog taip nutinka :) Romanas nesiskundžia puslapių skaičiumi, o jau kai prisėdi, tai būdavo sunku padėti!
Teo kelionė - tai kelionė po religijų pasaulį. Jaunasis vaikinas sužino, kad serga sunkia liga, tad jo pasiturinti teta suplanuoja kelionę, kurioje Teo susipažintų su visomis religijomis, o taip pat ir pasveiktų. Tiesa, Teo šeimoje tėvai nesprendė, kokios religijos atstovai turėtų būti vaikai - jiems leista pasirinkti patiems, tad Teo daugiausiai domisi senaisiais Egipto dievais :)
Na, aš pati tai net nežinau, ar esu tikinti, ar ne - jau 22-eji, o dar niekaip neapsisprendžiu. Žinau tik viena, kad krikščionybe, kuri mūsuose yra įprasčiausia religija, tikrai nesižaviu. Apskritai man religija atrodo toks slidus reikalas.. Tačiau apie jas paskaityti visada įdomu. Į šią knygą žiūrėjau kaip į religijų pradžiamokslį :) Tiesa, kaip susidomėjau šia knyga: vasarą perskaičiusi "Sofijos pasaulį", internete pamačiau, kad Sofija turi "brolį". Būtent taip vadinamas Teo. Knyga parašyta panašia stilistika, nors Teo kelionė man patiko gal net labiau, nes tiesiog buvo lengviau skaityti, kai viskas pateikta ne laiškų forma, o dialogu.
Taigi. Keliaudami su Teo ir jo teta susipažįstame su pačiomis įvairiausiomis religijomis: krikščionybe, induizmu, budizmu, islamu, judaizmu, sikizmu, protetantizmu, brahmanizmu, daosizmu, sintoizmu. O kur dar įvairūs kultai, apie kuriuos net nesu girdėjusi! Buvo be galo įdomu skaityti apie įvairių religijų apeigas, mistikus ir t.t. Sužinojau ir apie sinkretizmą, kuris, pasirodo, yra labai dažnas reiškinys religijų pasaulyje.
O štai pats Teo man nepatiko didžiąją dalį knygos. Man kažkaip britku skaityti apie tokius paauglius, kurie šiurkščiai ir nepagarbiai kalba su suaugusiaisiais.. Tačiau džiugu buvo matyti pokytį :) Nors labai jau ilgai jo teko laukti.. :D Tuo jis ypač priminė man Sofiją, pamenu, kad ji irgi visą knygą mane erzino.
Tokią knygą reikėtų turėti savo asmeninėje bibliotekoje, kad galėtum pasiskaityti apie dominančią religiją kada tik panorėjus. Nes iš esmės tai neįmanoma sukrauti visko į galvą :) Dabar turiu dar vieną mintį, kad norėčiau paskaityti religijų enciklopediją, jau ne grožinio pobūdžio, nu nes man tikrai įdomi ši tema. Ir gal, kaip ir Teo, suprasčiau, ką man reikia pasirinkti :)
Tie, kurie seka Skaitymo ypatumus Facebook'e, jau turėjo pamatyti, kokia buvau patenkinta, kai parsinešiau naujutėlaitę Beckett'o knygą iš bibliotekos :) Kur čia nesidžiaugsi, kai jis tapo vienu mėgstamiausių mano rašytojų! Taip, jaučiuosi galėdama taip sakyti, nes ši knyga - jau ketvirtoji, kurią skaitau.
"Kapo šauksme" skaitytojai daugiau supažindinami su Deivido Hanterio praeitimi, jo šeimos tragedija. Nepavykęs tyrimas iš praeities sugrįžta visu savo sunkumu, vėl verčia prisiminti skaudžias akimirkas, o visiems, kurie dalyvavo tyrime prieš aštuonerius metus, iškyla reali grėsmė, kai iš kalėjimo pabėga žudikas maniakas Monkas.
Čia Deividas Hanteris, teismo antropologas. Jis gali tau papasakoti apie pūvančius kūnus daugiau, negu norėtum žinoti.
Na, nežinau, ar mane knyga taip paveikė dėl straipsnio, kurį buvau perskaičiusi anksčiau, ar ji iš tiesų yra tokia baugi, bet Beckett'ui tikrai pavyko sukelti tokią įtampą, kokios ir norėjo. Sunku nusakyti tą jausmą.. Šiaip jau galima sakyti, kad tiek šokiruojančių įvykių, kiek kitose knygose, nevyksta. Tuo ši ir skiriasi nuo anų trijų. Bet ta įtampa keliama sulig kiekvienu žodžiu. Padeda ir gamtos, niūrių apylinkių, oro sąlygų aprašymai. Asmeniškai mane baugina ir tirštas rūkas, ir dulksna, lietus.. Nepatrukdė ir tai, kad ir realiai oras buvo apsiniaukęs. Kažkaip man pavyksta skaityti šias knygas būnant vienai ir kai būna apsiniaukę :D Tai va, skaitant šitą istoriją irgi jaučiau, kaip vis stipriau daužosi širdis ir dažnėja pulsas :D Gerai, kad nesu visiška silpnuolė, o tai dar ligoninėj atsidurčiau.. :D Taigi. Visokių šlykštybių nėra, bet įtampą galima sukelti ir kitais dalykais, kai turi tam talentą.
Vienas. Du. Aštuoni. Irimą apibūdinantys skaičiai. tai santykinis greitis, kuriuo irsta visi organizmai, dideli ir maži - ore, vandenyje ir žemėje.
Ir šįkart vėl žavėjausi Hanteriu. Man patinka šis veikėjas, tikriausiai jis yra apskritai mano mėgstamiausias iš visų visų knygose sutiktų personažų. Nors šioje dalyje, atrodo, jam visoje dėlionėje trūksta daugiau detalių nei paprastai, tačiau simpatijų tai nesumažina. Jo analitinis protas dažnai stebina, atrodo, kad jis randa sąsajas ten, kur jų nėra. Taip, aš suprantu, kad veikėjas išgalvotas, taip, suprantu, kad visa istorija yra Beckett'o vaizduotės vaisius, bet VIS TIEK. Ir dar man išvien gaila Hanterio, nes jis amžinai per tas bylas susižaloja taip, kad kartais nesupranti, kaip išgyvena.. Ir kai knyga tokia įdomi, kai ją perskaitai per vieną dieną taip, kaip vieną ilgą skyrių, o ne ištisą knygą, pasidaro liūdna. Kol kas daugiau knygų apie Hanterį nėra parašyta, o kiti Beckett'o kūriniai nėra išversti į lietuvių kalbą. Visa laimė, kad paskutinis sakinys žada daug gero - kad bent vienos knygos dar tikrai sulauksim :) Tik neaišku, kada.
Kai buvo šios knygos bumas, truputį nespėjau į traukinį.. :) Skaitė tėvai, pradėjau ir aš, bet teko išvažiuoti atgal į mokslus, tai taip ir nepabaigiau. Tada buvau perskaičiusi beveik 200 puslapių, pamenu, patiko, tad nusprendžiau po dvejų metų įtraukti šią knygą į savo Knygų iššūkį ir pabaigti nebaigtą darbą :) Aišku, pradėjau nuo pradžių.. :)
Knygoje pasakojama apie Joaną, kuri gyveno IX amžiuje, tamsiais viduramžiais, kuomet moteris buvo ne vertesnė už šunį, jos darbas buvo gimdyti vaikus, negalėjo mokėti nei skaityti, nei rašyti, o Bažnyčia valdė viską. Joana augo kanauninko šeimoje su dviem broliais. Vyresnysis Matas, matydamas jos žinių troškimą, išmokė ją skaityti ir rašyti lotyniškai, vėliau Joana mokėsi mokykloje, kur sutiko Geraldą - vyresnį už ją vyrą, tačiau tai nesutrukdė įsiliepsnoti meilei. Likimo mėtyta Joana atsiduria vienuolyne, vėliau iškeliauja į Romą, kur tampa artima popiežiui. Na, ir kaip matome iš puikaus spoilerio pavadinimo, pati ja tampa.
Visa knyga yra apie moters padėtį tuometinėje visuomenėje. Šlykštu ir skaityti. Gaila, kad nepasižymėjau tų vietų knygose, kuriose labai aiškiai išsakoma, kas tuo metu buvo galvojama apie moteris. Na, kad jų protas - daug menkesnis nei vyrų, jos nesugeba nieko išmokti, jeigu moka bent šiek tiek rašyti - yra išsigimėlės ir panašūs dalykai. Šlykštu. Tik įdomu, kodėl išsilavinusios moterys buvo laikomos pavojingomis.. Tuomet greičiausiai būdavo apšaukiamos raganomis, su kuriomis susijęs paprotys, beje, man yra graudžiai juokingas. Jei moteris apšaukiama ragana, ją tikrina: jeigu įmetus į vandenį ji išplaukia į paviršių, tuomet buvo ragana, jeigu nuskęsta - nebuvo. Abiem atvejais moteris miršta. Valio viduramžių logikai! Na, bet apie viduramžius galima paskaityti kur nors kitur, o čia reikėtų atiduoti duoklę Joanai.
Visoje knygoje mane žavėjo jos drąsa ir pasišventimas tam, ką daro. Ne visi berniukai buvo tokie drąsūs, o ji, būdama maža mergaitė, ryžtingai paėmė likimą į savo rankas ir, sakyčiau, nugyveno pakankamai sėkmingą gyvenimą. Žinoma, didžiąją jo dalį ji apsimetinėjo vyru, bet sunku ir įsivaizduoti, kiek valios tam reikia, kiek reikia išgyventi bijant, kad kas nors neatskleistų paslapties, nes, be abejonės, Joana būtų buvusi tuoj pat žiauriai nukankinta. Išties labai liūdna, kad būdama mergaitė ji susilaukdavo paniekos už tai, kad siekia žinių ir išmano daugelį dalykų, o apsimetusi vyru už tai sulaukė šlovės ir ja buvo pasitikima.
Man patiko, kad jai buvo sudarytos galimybės patenkinti savo žingeidumą, tokį nebūdingą ne tik to meto mergaitėms, bet ir apskritai visiems vaikams. Joanos gabumai medicinai padėjo daugeliui žmonių. Gydymo būdų ji išmoko Fuldos vienuolyne bei skaitydama Hipokrato veikalus. Tuo metu tikrai ne kiekvienas mokėjo graikų kalbą, tad Joanos (arba Jono Anglo) žinios buvo didžiai vertinamos.
Kalbant apie knygą, negalima neužsiminti ir apie meilės istoriją, nedažnai, bet visgi paliečiančią knygos puslapius. Joana įsimylėjo Geraldą dar būdama nedidelė mergaitė (tuo metu buvo beveik trylikos, tad tai jau kaip ir reiškė, kad ji beveik moteris, bet kažkaip nesinori taip galvoti apie vaikus), tačiau likimui susiklosčius nepalankiai, daugelį metų jo nematė. Apsidžiaugiau, kai knygoje vėl pasirodė Geraldas, supratau, kad dar ne viskas čia prarasta ir kad gali baigtis gerai. Tam tikra prasme, taip ir baigėsi. (pastebėjau, kad net ir liūdnose pabaigose dažnai įžvelgiu, kad gal čia ir gerai pasibaigė. kažkoks keistas bruožas, bet man jis patinka)
Tai va, knygą tikrai rekomenduoju. Perskaičiau per porą dienų, nėjo atsitraukti. Greičiausiai popiežė Joana yra išgalvota, tačiau niekad negali žinoti, suprasdamas, kas dėjosi tuometinėje Bažnyčioje..
~ ~ ~
Kai perskaičiau knygą, po valandos įsijungiau ir ekranizaciją. Jau žinojau, kad ji neatitiks knygos, bet iš dviejų su puse valandų filmo tikėjausi, kad gal kaip nors.. Ne. Jei neskaitėt knygos, tuomet pažiūrėkit - gal filmas ir patiks, istorija juk gera. Bet jeigu skaitėt, tai.. Na, pirmą filmo pusę žiūrėti galima ir ji tikrai neerzina. Bet po tos pusės galit ir išjungti, jei nenorit susinervinti ir, kaip turbūt dažnai nutinka, pradėti burnoti: „Eiii, knygoj juk ne taip buvo!“, „Nesąmonė!“ Pats filmas man pasirodė suklijuotas iš paskirų dalių, atskirų įvykių, kurių net nepasistengta gražiau sujungti į vieną visumą. Kažkoks kratinys. O jau apie neatitikimą tai net nekalbėsiu - turbūt supratot, kas ten dedasi iš to, ką sakiau apie antrą filmo pusę. Na, bet jei vardan palyginimo norit pažiūrėti, tai va treileris - gal padės apsispręsti :)
