Kartais labai naudinga paskaityti vaikiškas knygeles. Pavyzdžiui, Mumiais žaviuosi jau n metų, bet nesu niekada skaičiusi (gėda pelėda). Prisimenu, kad būdama maža tikrai pirkdavau (o gal prenumeruodavom?) žurnaliuką apie juos, gal ir filmuką žiūrėdavau. Man Mumiai - labai mieli personažai, tokie gerumo įsikūnijimai, ir nors tokia, kaip nupiešta, forma nelaksto aplink mus, bet norisi tikėti, kad įvairių Mumių bei kitų šių pasakų veikėjų, gyvena kiekviename iš mūsų.
Tai - pirmoji Jansson knyga apie trolius Mumius, parašyta dar 1938-aisiais metais (!). Joje Muminukas su mama keliauja ieškoti tėčio, kuris, vedamas nuotykių troškimo, kažkur seniai pradingęs. Beieškodami tėčio jie atranda Mumių slėnį.
Knygelė parašyta visiškai paprastai, tinkama vaikams, ir yra tokia plona, kad skaitydama užtrukau 20-30 minučių. Ji gausiai iliustruota pačios autorės piešiniais, tad galime puikiai matyti savo herojus, taip pat jų pakeleivius (Tulipą bei mažąjį padarėlį). Čia jau užsimenama ir apie hatifnatus, o šitie tai jau tikrai gyvena mumyse, nereikia nė trolių pasaulio (tai tokie nekalbantys, negirdintys ir prastai matantys padarai). Taip pat sužinome, kad Mumiai šiaip jau yra sėslūs, gyvena už krosnių, bet Muminuko tėtis toks nebuvo, jam vis rūpėjo kraustytis iš vienos vietos į kitą, dėl to Muminukas su mama ir turėjo leistis į pavojų kupiną kelionę.
Kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad visgi yra tokių knygų, kurias galima skaityti bet kokiais amžiaus tarpsniais - čia jau turbūt rašytojo talentas papasakoti istoriją taip, kad ji būtų įdomi ir penkiamečiui, ir keturiasdešimtmečiui. Kiekvienas iš tokių, rodos, paprastų knygų, pasiimame tai, ko mums tuo metu reikia - vaikui galbūt reikėjo tik dar vienos pasakos apie įdomias ir nematytas būtybes, o štai suaugęs panoro savyje atkapstyti hatifnatą ir pasistengti, kad jis niekad neišlįstų į dienos šviesą. Kiekvienam savaip.
Dabar labai norisi perskaityti ir kitas knygeles apie Mumius, ir pasinerti į stebuklingą pasaulėlį bei pasisemti jų išimties.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą