2017 m. balandžio 14 d., penktadienis

Simon Beckett „Stone Bruises“

Nedažnai skaitau knygas anglų kalba, bet manau, kad galėčiau ir dažniau. Jei tik jos visos tokios, kaip ši. Skaitymo tempas, pasirodo, panašus, kaip ir lietuviškų knygų. Panašus, nes lietuviškai šią knygą būčiau surijusi per vieną dieną. Dabar užtrukau beveik tris (skaitant ne nuo ryto iki vakaro).
Su autoriumi jau buvau pažįstama iš jo detektyvų serijos apie Deividą Hanterį. Gaila, bet Lietuvos skaitytojams daugiau gimtąja kalba Becketto knygų ir nėra. Tuos detektyvus aš tikrai garbinu ir rekomenduoju, jei dar neskaitėt. O dabar - apie šią.

Šonas nuo kažko bėga. Jis atsiduria Prancūzijoje, kur pakelėje palieka savo automobilį, pasiima kuprinę su daiktais ir tranzuoja. Deja, eidamas per mišką jis baisiai susižeidžia. Ten jį ir randa seserys, gyvenančios atokiame ūkyje su savo tėvu. Ten jis išgydomas, padeda remontuoti namus. Žodžiu, kuo ilgiau ten gyvena, tuo įtartinesnė tampa aplinka. Jis supranta, kad tai yra tobula vieta slėptis, tačiau kartu ir tobula vieta mirti.

Taip, ši knyga yra keista. Joje praktiškai nieko nevyksta, bet nesinori tos knygos užversti, norisi žinoti, o kas toliau. Man patiko, kad viskas čia kuriama detalėmis, o ne kažkokiais įmantriais siužeto vingiais, daugybe veikėjų ar pan. Taip ir jaučiasi ta kepinanti Prancūzijos saulė, sunkiai pakeliama tvankuma ir karštis - neįtikėtina, bet būtent tai kelia įtampą verčiant puslapį po puslapio. Dar vienas ypatumas - paslaptingi charakteriai. Ilgą laiką apie juos nežinome praktiškai nieko, daugiau atskleidžiama labai pamažu. Daugiausia, žinoma, pristatomas pagrindinis veikėjas Šonas - jo priešistorė, kaip ir kodėl britas atsidūrė Prancūzijoje. O štai apie paklaikusį ūkio savininką, jo emocijų neišduodančią dukrą Matildą ir ne itin nuoširdžią, galinčią pakenkti jaunesniąją dukterį Gretchen nežinome beveik nieko iki pat paskutinių skyrių.
Taip pat patiko, kad jau nuo pirmųjų eilučių sukuriama paslaptis. Šonas bėga, tačiau nežinome nei kodėl, nei nuo ko. Priešingai nei kituose skaitytuose detektyvuose (kad ir to paties Becketto), kur jau pradžioje sužinome kas nužudytas ir pradedame ieškoti įtariamųjų, čia apskritai nežinome, ar įvyko kas nors tokio. Viskas paremta tik įtarimais ir spėliojimais - skaitytojas laikomas nežinioje ir tiesiog plukdomas kartu pasroviui. 

Under the skin we're all still animals.

Rekomenduoju. Kadangi nesitikiu, kad kada nors ji bus išleista lietuvių kalba, tai siūlau perskaityti angliškai - tikrai nesudėtinga ir netrukdo įsijausti. Bent jau aš tai tikrai įsijaučiau, nes vis dar neišeina iš galvos.

Komentarų nėra: