Lapkričio 1-ąją pasitikau su simboliška knyga - knyga be pavadinimo, nes na kaip gali ją tokią kaip nors pavadinti? Knyga, kurioje sugulė nusižudžiusiųjų artimųjų pasakojimai ir istorijos, išgyvenimai, kurių verčiau jau niekam netektų patirti.
Nors pirma mintis, aplankanti paėmus šią knygą, kad bus be galo tamsu ir slogu, tačiau taip anaiptol nėra. Iš jos veržiasi ne mirtis, o noras išlikti, kabintis į gyvenimą nagais, padėti kitam ir sau pačiam. Neslėpsiu, kad skaitydama tikrai ne kartą tramdžiau ašaras, buvo momentų, kada tiesiog reikėjo padėti knygą į šalį ir truputį pailsėti. Apskritai skaitant tarsi plėšomasi į dvi dalis: tai knyga, kurios lyg ir negali perskaityti vienu prisėdimu, bet kartu ir nesinori padėti, nes istorijos taip įtraukia. Skaitai ir stebiesi, kiek žmogus savyje turi stiprybės viską ištverti.
Pasakojimai neanonimiški, minimi vardai ir vietos - norima atsikratyti visų stigmų, kad tiek nusižudžiusieji, tiek jų artimieji yra tarsi kitokie, pažymėti. Tiesą sakant, net neįsivaizdavau, kad visuomenėje vyrauja tokie nusistatymai, kada bandoma apsimesti, kad nieko neįvyko ar baisiai grubiai kalbama, neva „tai tu dar dėl to verki?“. Kaip turi jaustis žmogus, išgirdęs tokius žodžius, kuomet jam labiausiai reikia palaikymo, buvimo šalia, supratimo? Žodžiu, skaitant iškyla milijonai klausimų, o kartu ir supratimas, kad jei - neduokdie - pačiam taip nutiktų, vis tiek nežinotum, kaip elgtis.
Visgi, kaip ir sakiau, skaityti šią knygą yra be galo lengva. Už tai galima padėkoti knygos sudarytojai, kuri tokia šilta, jaukia kalba perteikia visus pasakojimus. Nesijaučiu nė kiek apsunkusi, nors istorijų ten aprašyta nemažai. Net truputį gaila, kad knyga nėra storesnė, nors, aišku, visų skausmo čia sudėti neįmanoma.
Kai savižudybės yra tokia opi problema, manau, šią knygą perskaityti turėtų kiekvienas. Reikia išmokti atpažinti ženklus, kad netaptume dar vienos liūdnos istorijos pasakotojais. Taip pat savo suvokimo praplėtimui, kur yra žmogaus emocijų ribos, kiek galime ištverti ir atlaikyti - net neabejoju, kad po šios knygos kiekvieno kasdienės problemos pasirodys kaip nereikšmingi dalykai, dėl kurių neverta kvaršinti galvos. Nemažai papasakojusių savo istorijas paminėjo, kad būtent tokios knygos perskaitymas jiems padėjo sugrįžti į save, susidėlioti savo mintis po užgriuvusios nelaimės, todėl labai džiaugiuosi tokia iniciatyv - turime nebijoti apie tai kalbėti, kreiptis pagalbos ir taip griauti nusistovėjusias tylos normas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą