Jau beveik dveji metai be Murakamio.. Kaip aš taip ištvėriau ir apskritai, kodėl tiek ilgai tvėriau - paaiškinimo nėra. Vis dėlto džiaugiuosi sugrįžusi į doros keli, kaip sakant :)
Vos tik Knygų klube pasirodė akcija, čiupiau šias dvi naujausias savo mylimo rašytojo knygeles. Taip, sakau knygeles, nes jos tokios mažutės ir plonos, kad čia vieno vakaro darbas jas tokias perskaityti. O malonumo, užtat, ilgam!
„Išgirsk vėjo dainą“ yra pirmasis Haruki Murakami romanas. Ir tai jaučiasi. Knygos pradžioje yra autoriaus pratarmė apie tai, kaip jis parašė šiuos du virtuvinius romanus, kaip jis pats juos vadina. Todėl, kad rašė juos sėdėdamas virtuvėje :) Čia dar nėra justi tokios murakamiškos dvasios, jei reiktų skaityti ją nežinant autoriaus, tai iškart gal net nepasakyčiau, kas ją parašė. Vis dėlto užuomazgos jau yra: barai, džiazas, savęs ieškojimas, trupinėlis mistikos. Jauti, kad laikai rankose kažką tokio labai jauno ir žavaus.
Antrasis jo romanas (pirmojo tęsinys) - „1973-iųjų kiniškas biliardas“ - visiškai kitoks. Stebėtina, kad tai - tik antroji autoriaus knyga, bet čia jau per visur smelkiasi su niekuo nesupainiojamas stilius. Čia nebėra svarbūs vardai, vietovės. Sunku būtų ir pasakyti, kad tai yra ankstyvasis Murakami, nes čia galima justi jį tokį, kokį pažįstame iš vėlesnių kūrinių. Yra jau ir to beprasmiškumo jausmo, ir kažkokių nepaaiškinamų dalykų, kurie kelia šiurpą, ir kačių.
Įdomu, kad šios dvi knygos yra „Avies medžioklės“ pradžia, tarsi įžanga. Dėl to vienintelis dalykas, dėl ko yra be proto pikta, tai pasakotojo draugas Pelė. Na kokia gi čia Pelė, kai visi skaitytojai iki skausmo žino Žiurkę! Jau taip akis badė, kad oi.
Vis dėlto tiems, kas nori pradėti pažintį su šiuo rašytoju, reikėtų pradėti nuo jo vėlesnių kūrinių, kad pamatytumėt, ar tikrai jis jums patinka. Apskritai, mano manymu, bet kokį rašytoją pradėti skaityti yra gerai jau susiformavusį - tik tada galima tinkamai įvertinti ir jo pirmuosius darbus. Na, pavyzdžiui, nors jau ir perskaičiau galybę Murakami, jei kas nors prieš n metų būtų įdavęs man pačią pirmąją jo knygą, tai turbūt ir nebūčiau daugiau skaičiusi. O štai dabar, kai jau žinau, koks jis yra, „Išgirsk vėjo dainą“ man tarsi nostalgiškas žvilgsnis į praeitį, tas pats, kas, tarkim, kalbėti su senu draugu apie jo vaikystę.
Galiu vienareikšmiškai sakyti, kad tokios mažos Murakami dozės nepakanka (galbūt kad praėjo daug laiko nuo paskutinės jo skaitytos knygos) - beveik vėl baisiai norisi perskaityti Avies medžioklę. O dėl rekomendacijos - aš visada rekomenduoju Murakami, bet jau bais atsargiai, nes taip, jis arba patinka, arba ne. Sulig Biliardu jo perskaitytų knygų skaičius pasiekė 15 - dar nė vieno rašytojo nesu tiek perskaičiusi, kita vertus, nežinau, ar kiti (kuriuos norėčiau skaityti) tiek daug rašo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą