Esu tokia puiki rašytoja apie knygas, kad pirmąją metų knygą perskaičiau tik va dabar. Taip, jau vasario pabaiga. Ir vis dėlto labai džiaugiuosi, kad pirmoji metų knyga yra būtent Murakami - reikia juk grįžti prie tradicijų.
Cukuru Tadzakis gyvena Tokijuje, kur projektuoja geležinkelio stotis. Dar mokykloje jis ir kiti keturi jaunuoliai buvo subūrę glaudžią grupelę ir kartu leisdavo visą laiką. Kol galiausiai, dėl Cukuru nežinomų priežasčių, vieną dieną draugai nieko nepaaiškinę su juo tiesiog nutraukia visus ryšius, taip palikdami skylę Cukuru viduje, kuri neužsitraukia daugybę metų.
Vieno žmogaus širdis su kito žmogaus širdimi būna surištos ne tik harmonija. Veikiau susiriša viena kitos žaizdomis. Skausmas su skausmu, trapumas su trapumu. Nėra tokios tylos, kuri neslėptų savyje sielvarto klyksmo, atleidimo nebūna be kraujo praliejimo, nėra susitaikymo, kuris nebūtų patyręs skausmingo praradimo. Visa tai yra pati tikrosios harmonijos esmė.
Kad ir kaip mylėčiau Murakami, apie jo knygas kalbėti man visada sunku. Nes niekada negali paaiškinti, apie ką jos, kas jose konkrečiai patiko. Nėra čia kačių ar ausų, bet taip gera vėl nusikelti į Murakami pasaulį. Ir ši, ko gero, pati realistiškiausia skaityta Murakami knyga (skaičiau jų daug). Nežinau, ar tiesiog buvau jo labai pasiilgusi, ar apskritai dėl to, kad seniai neskaičiau kokios nors knygos, bet ši man taip patiko, kad dar dabar, nors jau kelios dienos praėjo, kai užverčiau paskutinį lapą, vis pasiimu ją ir pasigrožiu, pavyzdžiui, viršeliu. Nustebino mane tai, kad čia nebuvo jokios mistikos. Viskas itin gyvenimiška ir, tiesą sakant, gali nutikti bet kam. Retai taip galima pasakyti kalbant apie Murakami. Tačiau atsiskyrimas nuo mokyklos draugų, profesinė rutina, praeities nuoskaudos ir neužsivėrusios žaizdos... Man atrodo, į kurį žmogų durtum pirštu, tam tiktų bent dalis čia išvardintų dalykų.
Bet koks dalykas neišvengiamai turi rėmus. Mąstymas irgi. Nereikia bijoti kiekvieno rėmo, bet negalima ir bijoti griauti tų rėmų. Tai tampa už viską svarbiau, žmogui norint tapti laisvam. Pagarba rėmams ir rėmų baimė. Visi gyvenime svarbūs dalykai visada yra dviprasmiai.
Pagrindinis veikėjas Cukuru man labai patiko. Susitaikęs su tuo, kad turės nugyventi bespalvį gyvenimą, įsitikinęs, kad yra nuobodaus veido ir apskritai kažkoks ne itin matomas, tačiau pastūmėtas draugės susiima ir prisiverčia dar kartą pažvelgti į savo praeities nuoskaudas. Tam reikia daug drąsos ir ryžto. Sakyčiau, gal tai vienas stipresnių Murakami sukurtų vienišų 30+ amžiaus vyrų. Man apskritai atrodo gerbtini tokie žmonės, kurie stengiasi susidurti akis į akį su savo baimėmis, o čia dar ir tokiomis, kurios kažkada vos neprivedė prie savižudybės (gerai, kad tuo metu tai vyksta tik knygoje, bet visi suprantame, kad realiame pasaulyje tokių pavyzdžių - daugiau nei reikėtų).
Kad muzika - neatsiejama Murakami knygų dalis, negali pasiginčyti niekas. Nėra daug tokių populiarių knygų, kurias skaitydamas norėtum žymėtis dalykus, kuriuos naujai atrandi. Tai pas Murakami toks dalykas yra atlikėjai, dainos ar melodijos. Šiuo atveju - klasikinė muzika. Ši muzika karts nuo karto mane susiranda, ir taip yra jau nuo muzikos mokyklos laikų. Kartais tiesiog yra toks poreikis pailsinti galvą (E. Grygas), kartais klausausi mokydamasi (L. Einaudi), o kartais norisi tokios muzikos net mašinoje (Rachmaninovas). O visos Cukuru kelionės metu skaitytoją lydi F. Listo „Klajonių metų“ ciklas, o konkrečiau - viena jo dalis, „Le mal du pays“ (Lazaro Bermano atlikimas). Paklausykite, tikrai labai gražu, ir suteikia knygos veikėjams tam tikrų spalvų. O YouTube komentaruose po šiuo kūriniu siaučia Murakami fanai, kurie (kaip ir aš) pirmąkart sužinojo apie „Le mal du pays“, tad tikrai smagu, kad rašytojas (sąmoningai ar ne) praplečia dar ir muzikinį akiratį.
Pavydas - tai pats beviltiškiausias kalėjimas pasaulyje. Kodėl? Todėl, kad į jį kalinys užsidaro pats. Ten niekas jo per prievartą neįkiša. Jis savo noru ten įeina, užsirakina iš vidaus, o raktą išmeta lauk pro grotas. Ir šiame pasaulyje nėra nė vieno žinančio, kad jis ten įkalintas.
Cukuru Tadzakio istoriją rekomenduoju visomis keturiomis. Toks paprastumas dvelkia iš šios knygos, tačiau geriau pagalvojus - nieko paprasto čia nėra. Visada sunku susidurti su praeities demonais, ypač kai gerai nežinai, ar nori išsiaiškinti tiesą, ar verta apskritai tai daryti, kai tiek metų stengeisi nuo to atsiriboti. Stipri knyga, priverčianti susimąstyti, kiek metų reikia klajoti, kol išdrįsi pažvelgti sau pačiam į akis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą