Leidyklų naujienos pas mane atsiduria ne taip ir dažnai, o jei atsiduria, tai tikrai jau aš jų iškart nepuolu skaityti. Dažniausiai užtenka to jausmo, kad turiu knygą, ir paskaitysiu ją, kai ateis laikas. Bet šįkart - išimtis. Nes tas laikas yra dabar.
Baigiasi dvi kadencijas trukęs Lietuvos prezidento Daubaro vadovavimas. Lietuva rinks naują prezidentą. Tarp kandidatų - jaunas ir įtakingas politikas Rokas Oginskis, garsiai nuo bačkos rėkaujantis radikalas Kazimieras Liaudis. Kuris iš jų šeimininkaus Daukanto aikštėje? O gal žaidime pasirodys kitų politinių figūrų? Kuo užsibaigs 2019-ųjų prezidento rinkimai?
Tankams kol kas dar anksti.
Visų pirma pradėsiu nuo...viršelio. Jis toks traukiantis akį! Kai gavau knygą, tai negalėjau atsižiūrėti. Ir tik pradėjusi rašyti šį įrašą dar kartą įsižiūrėjau į viršelio nuotrauką. Atrodo, pamačiau ko nemačius. Labai aiškias gaires brėžiančios spalvos ir siluetai, viskas apgalvota nuo-iki. Žodžiu, viršelio autoriams - didžiausios pagyros. Dabar, kai knyga jau perskaityta, tai šis ryškus paveikslas dar labiau sustiprina ir papildo įspūdį.
Andriaus Tapino galima nemėgti, galima aklai juo kliautis - kas kaip išmano, tas taip ir daro. Bet kad rašyti jis moka, neužginčysi. Knyga skaitosi taip lengvai, kad net nejauti, kaip puslapiai patys verčiasi. Įvykiai veja vienas kitą ir kai jau galvoji, kad viskas kaip ir aišku - bam! - niekas nebeaišku. Skaitymą, žinoma, lengvina dialogų gausa, kuriais ir piešiama rinkiminė virtuvė. O ji yra baisiai nešvari. Aišku, viskas lyg ir išgalvota, bet skaitant niekaip neapleidžia jausmas, kad rašoma taip, kaip yra iš tiesų. Pasakojimas šiek tiek primena mano taip mėgstamas distopijas, kurios vienu ar kitu aspektu išsipildo ir realybėje. Dėl to niekad negalima atmesti galimybės, kad taip, kaip aprašyta „Prezidente“, taip pat gali nutikti. Bet geriau ne.
Likimas nemėgsta tiesių kelių, jam patinka chaosas, kai atsišakoję takeliai susiraizgo tampriau nei mobiliojo telefono ausinės, kerta kelią, vėl nunyra į šonus, ir galų gale niekas nieko nebesupranta. Likimas turi savotišką humoro jausmą ir linkęs į savo intrigas įtraukti niekuo dėtus žmones - taip stotyje supainiojai lagaminai, iš kurių viename yra branduoliniai kodai, o kitame tik švarios kojinės, šortai ir knyga apie tai, kaip tapti lyderiu.
Taip pat skaityti įdomu* ir dėl to, kad praktiškai kiekvienas personažas turi savo prototipus mūsų politinėje padangėje. Pradžioje buvau nusiteikusi kiek įmanoma labiau atsiriboti nuo realiai egzistuojančių asmenų, bet ilgai netempiau - pasakojimas įtraukė iškart, politikai pavaizduoti su autoriui būdinga ironija, tai nusprendžiau ir „nesilaužyti“. Bet štai tada atsiranda kita problemėlė - pasidaro šiek tiek baugu, nes ir vėl pasibeldžia tas jausmas, kai viskas atrodo labai tikra. Kita vertus, čia yra būtent tai, ko ir reikalaujame iš knygos - kad ji mus įtrauktų, kažką viduje sujudintų. Šįkart sujudinami sraigteliai galvoje, kviečiantys daugiau pasidomėti savais kandidatais į prezidento postą ir jų aplinka.
Kaip jau tikriausiai buvo galima suprasti, knyga man patiko. Nežinau, kiek čia tos tikros išliekamosios vertės, nežinau, ar ji bus aktuali tada, kai nekvepės jokiais rinkimais (nes būtent šiemet tai jau užderėjo normaliai), bet tas kelias valandas tikrai pasimėgavau. Rekomenduočiau gal ir atsargiai, nes tema - specifinė, o ir gali pasirodyti, kad ir taip visur tie politikų veidai, ištisi straipsniai, tai dar to betrūko, kad laisvalaikiu skaityčiau apie juos ir tuos pačius rinkimus. Bet paskaityti verta. O aš einu dar kartą pasigrožėti tuo nuostabiu viršeliu, tiesiog įsimylėjau.
* įdomu, jei bent kažkiek domitės politika; bet ir reikėtų tai daryti, jei jums ne tas pats, kaip gyvensite savo šalyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą