2019 m. birželio 30 d., sekmadienis

KK „9 puslapis“: Gina Viliūnė „Imperatoriaus meilužė“


Kartais čia pasirodys ir kiek kitokia apžvalga. Tokia, kurioje – ne mano vienos mintys. Kadangi bibliotekoje pasisekė suburti knygų klubą, tai kartą per mėnesį (arba tada, kada galėsiu) pasidalinsiu tuo, ką gi mes ten kalbėjome (ne viskuo, hehe).

Visų pirma – mūsų tikslas perskaityti kuo daugiau įvairių pasaulio šalių knygų. Pirmąją pasirinkome skaityti lietuvių autorę, kadangi visos sutartinai linksėjome galvomis, kad taip, savo šalies autorių skaitome mažai. Kažkas vis atbaido... O visai be reikalo!

Ginos Viliūnės „Imperatoriaus meilužė“ – istorinis romanas, kuriame pasakojama apie gražuolę grafaitę Sofiją Tyzenhauzaitę ir Rusijos imperatorių Aleksandrą I, žavų monarchą, dėl kurio tirpsta daugelis moterų. Kokia jų netikėtos meilės ateitis? Kas laukia netekėjusios Sofijos?

Visų pirma – mano asmeninis pastebėjimas tiems, kas dar nežino: tiesiog dievinu skaityti apie tuos laikus! „Tais laikais“ visada vadinu XIX a. Jau turbūt nė nereikia sakyti, kad Austen man šitoj srity tiesiog nepralenkiama, bet nusprendėme, kad mūsų autorė taip pat puikiai pataikė į tų laikų stilių. Kalbėsena, dėmesys detalėms, puikiai perteikta to meto mąstysena ir visuomenės suvaržymai. Na, pavyzdžiui: „Negi užmiršai, kad gerai išauklėtam žmogui dera slėpti savo nuotaikas, privalu ne būti savimi, o gerai atrodyti.“ Tai jau tikrai.

Be konkurencijos mėgstamiausios veikėjos prizą gavo Sofija. Kokios stiprybės moteris! Graži, protinga, įžvalgi, turinti savo nuomonę ir nebijanti ją reikšti net imperatorių ir karalių akivaizdoje, kovojanti už tai, ką mano esant teisinga. Net ir šiais laikais toli gražu ne kiekviena yra tokia tvirta, kokia anuomet buvo Sofija. Tačiau, patyrusi ir pažeminimų, ir iššūkių, ji tik stiprėjo. Daug įdomiau skaityti, kai supranti, kad tai – realiai gyvenęs žmogus, o ne išgalvotas personažas. Kadangi nesu istorikė, tai nežinau, kiek čia yra prikurta (visgi tai – romanas, o ne dokumentika), bet rašydama autorė rėmėsi pačios Sofijos atsiminimais, tad, manau, faktai yra pakankamai tikslūs.

-    - Negana gėdos šeimai pridarei? Ne tik pati apsijuoksi, bet ir mums visiems nešlovę užtrauksi. Kur tai matyta – moterišką rašliavą spausdinti? Ir iš kur tu tokia mūsų šeimoje? Vienos bėdos per tave.

Nuostabi šeima, tiesa? Jauna dama paliekama tėvo, kuris išvyksta į užsienį po to, kai rusai iš Vilniaus išveja Napoleono kariuomenę, tvarkyti reikalus pati (tvarkyti reikalus, tai, supraskite, tikrai ne kažin kaip jau ten garbingai), nuolatinis vyresniosios sesers aiškinimas, kaip reikėtų elgtis, motina negyvena kartu, o ir nelabai apskritai domisi mergina... Daugybė visokiausių negandų nepalaužė Sofijos. Dabar štai galime didžiuotis sakydami, kad Sofija Tyzenhauzaitė – pirmoji moteris rašytoja Lietuvoje. Rašė ji, tiesa, prancūzų kalba, tačiau tai dar įdomiau ir skamba daug kiečiau. O rašė daugiausiai istorinius romanus – smagi paralelė su pačia rašytoja Viliūne, - tad ir Europos gyventojai galėjo sužinoti Žygimanto Augusto ir Barboros istoriją, apie Jogailą ir Jadvygą bei kitus didikus. Visgi daugelio tų knygų neturime išleistų lietuvių kalba. Apskritai įdomu skaityti, kokia iš tikrųjų turtinga tais laikais buvo mūsų kultūra, kokia buvo Lietuvos diduomenė. Teatras, operos pasirodymai, pokyliai – daug, oi, daug sunaikino kariniai konfliktai.

Klubo merginos vieningai nutarė, kad pagal „Imperatoriaus meilužę“ pavyktų suorganizuoti puikia ekskursiją. Iš pradžių – po Lietuvos dvarus, o po to galbūt ir tuo keliu, kuriuo Sofija vyko į Paryžių! Taip, tokie mūsų užmojai :D Taip pat smagu, kad pirmasis knygos pasirinkimas nenuvylė: nors anksčiau nė viena nebūtų atkreipusi dėmesio į šią knygą vien dėl pavadinimo ar viršelio, bet štai, atsirado tokių, kurios tikrai skaitys ir daugiau Viliūnės knygų. Ką jau čia, knyga įkvėpė net mūsų pavadinimą!

O papildomiems skaitiniams, norint labiau suprasti ir išgyventi istoriją, tikrai verta perskaityti ir Sofijos Tyzenhauzaitės „Reminiscencijas“ (lietuviškas leidimas 2004 m.).

Komentarų nėra: