Apie tokias knygas kalbėti visada
yra sunkiau nei apie bet kokią grožinę literatūrą. Kas aš tokia, kad galėčiau
kažkaip vertinti kito žmogaus išgyvenimus, sakyti, patiko ar ne?
Bijau kitų, bet labiausiai – savęs.
Marius Repšys – žinomas teatro ir
kino aktorius. Už savo darbus apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi ir dviem
Sidabrinėmis gervėmis. Tėvas. Vyras. Tokį jį matome mes. Mums kažkodėl atrodo,
kad sėkmingi žmonės yra sėkmingi visame kame, kad jiems nėra nieko neįveikiamo,
o kartais gal tie geri dalykai išvis padėti ant lėkštutės. Nežinia kodėl, bet
nemėgstame galvoti, kad jie – paprasčiausi žmonės, tokie, kaip ir mes. Su savo pakilimais
ir nuopuoliais, gyvenantys absoliučiai tokį patį gyvenimą. Jų taip pat
neaplenkia problemos, pykčiai, ligos. Jie nėra tobuli, bet kažkodėl dažnai
norime būti tokie, kaip jie.
Žmonėms aplink mane atrodė, kad darau galybę niekam nereikalingų
dalykų, o mano energija yra nesibaigianti. Vieni žavėjosi, kiti laikė durniumi.
Tik ne ligoniu. Šiandien jie manytų kitaip: beprotiški energijos proveržiai,
vos kelios miego valandos ir įnirtingas nyris į vieną veiklą yra pirmasis
signalas, kad liga stovi prie durų.
Va taip. Heraklio liga yra
bipolinis sutrikimas. Apskritai apie ligas žmonės vengia kalbėti (neskaičiuoju
senjorų poliklinikos eilėse), o kiek yra kalbančių apie psichines problemas? O
kalbėti apie tai turi ne tik paprasti, bet ypatingai – visiems matomi asmenys.
Reikia tik džiaugtis, kad pamažu atsiranda daugiau atvirumo, paminamos baimės,
nes mums kažkodėl labai svarbu, ką apie mus pamanys žmonės, kurių gyvenime
daugiau nesutiksi. Visiems buvo labai gaila, kai netekome aktorių Robin
Williams bei Vytauto Šapranausko, „Linkin Park“ lyderio Chester Bennington ir
daugelio kitų – ypatingi, charizmatiški žmonės, atrodo, kas gali būti negerai,
kad pasitrauktum iš gyvenimo? Jau knygos pradžioje labai aiškiai parašyta, kad
ir Heraklio likimas galėjo būti toks pat. Kai aplink tiek daug nusistatymo ir
negalėjimo/nemokėjimo/nenorėjimo rasti pagalbos, vidiniai demonai
paprasčiausiai nugali.
Daug galvoju apie tai, kad visi tie, kurie yra anoje pusėje, iš tiesų
nesupranta, kiek daug mūsų yra čia, už tvoros. O kiek dar vaikšto tamsoje,
nesugebėdami ligos atpažinti?
Stigmos visuomenėje vis dar labai
gajos, ir mes jų niekad nesugebėsime atsikratyti. Bet mažinti galima. Seniai
visiems žinoma, kad labiausiai bijome to, ko nesuprantame. Tada apipiname ligas
ar kažkokius kitus mūsų smegenų nepasiekiančius faktus mitais, ir va tada jau
įsivaizduojame, kad labai viską išmanome. Nieko panašaus. Kuo daugiau švietimo,
kuo daugiau realių istorijų – kad ir kokios jos baisios ar neįtikimos atrodytų,
- tuo daugiau suvokimo mumyse atsiras.
Voratinklio šeimininkas – mažas kaulėtas senas psichiatras. Jis
kaifuoja leisdamas nuodus į mūsų bejausmius kūnus. Kartais tai didelės dozės,
kartais – mažos. Anksčiau ar vėliau mūsų kraujagyslėmis pradeda tekėti nuodai.
Susitaikome su tuo ir tampame painaus voratinklio dalimi.
Visgi iš pasakojimo matyti, kad
tai, kuo gali remtis ištikus tokiai ligai, esi ne tu pats, o artimi žmonės.
Herakliui labai pasisekė, kad turi tokią nuostabią žmoną, kuri, jei kartu jau
praėjo tiek, tai praeis ir visa kita. Kad turi, kas jam primena, dėl ko verta
gyventi. Tada, aišku, įkyriai į galvą stuksena mintis – o kiek žmonių to
neturi? Bet, deja, viso pasaulio neišgelbėsi.
Knyga absoliučiai mane pavergė. Norėjau persirašyti į savo užrašinę vos ne pusę knygos. Nežinau, ar kada yra taip buvę, kad sulig pirmaisiais puslapiais jau norėjau
bliauti. Norėjosi nešiotis tą knygą apsikabinus ir taip perduoti bent dalelę
palaikymo ją išgyvenusiam žmogui. Ją verta skaityti visiems. Galbūt kažkam
padės atpažinti aplink esančią ligą, galbūt bus mažas žingsnelis link
susitaikymo su savimi. Kitam gal tiesiog bus greitas pasiskaitymas (greitas,
bet nelengvas emociškai). Bet kokiu atveju, noriu tikėti, kad palies.
Vienintelė mūsų pramoga – koridorius. Kursuojame juo tarsi pavargę
laivai. Kai kurie laivai prišvartuoti dokuose – palatose. <...> Dokai
alsuoja riksmais, nešvariais balsais ir agonija. Ir aš esu laivas. Laivas
šmėkla iš ketvirtos palatos. Mano dugne – sprogmuo. Tikiuosi, jis niekada
nesprogs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą