 |
| * nors įrašas ne apie filmus, bet nuotrauka geriausiai apibendrina visą knygų seriją |
Kartais
ir man prireikia atsipūtimo nuo visko. Tuo metu, kai nusprendžiau paimti į
rankas prieš daugiau nei dešimtmetį skaitytą knygų seriją, rašiau magistro
baigiamąjį. Įtampa, kvadratinė galva ir negebėjimas atsipūsti – taip
įvardinčiau tą laikotarpį. Ir kaip džiaugiuosi, kad pagaliau galiu nueiti į
vaikų skyrių nebijodama, kad ką apie šitą tetą pagalvos bibliotekininkė, ir
pasiimti skaityti tai, kas man patinka!
Princesės
dienoraščius pirmą kartą skaičiau... neatsimenu kada. Spėčiau, kad tada man
buvo 14-15 metų. Tada ir Mijai buvo penkiolika, tad tapatintis nelabai sunku
(nepaisant to, kad taip ir negavau žinios, kad esu princesė). Anuomet
perskaičiau visas dalis labai greitai, kažkada su drauge darėme re-readinimus
(sėdėjome viename kambaryje ir skaitėme skirtingas dalis) ir abi garsiai
juokėmės, citavome jas viena kitai – žodžiu, tai knygos, su kuriomis susiję tik
patys smagiausi prisiminimai.
Mija
gyvena Niujorke su menininke mama, draugei padeda filmuoti jos asmeninę laidą,
mokykloje jai absoliučiai nesiseka algebra, o kai reikia kalbėti prieš
auditoriją, merginą ištinka priepuoliai, yra įsižiūrėjusi mokyklos gražuolį,
kuris net nenutuokia apie Mijos egzistavimą – žodžiu, tokia niekuo neypatinga
paauglė. Bet. Būdama penkiolikos ji sužino, kad yra sosto paveldėtoja.
Genovijos – šalies, apie kurią nelabai kas yra girdėjęs. Prasideda princesės
pamokos, užgula žiniasklaidos dėmesys... Iš esmės visos knygos ir yra apie tai,
kaip Mijai sekasi su viskuo tvarkytis, nes būti penkiolikmete princese išties
nelengva.
Buvo
truputį baugu, kad dabar, kai man jau ne penkiolika, nebebus taip įdomu. Pf!
Sakyčiau, tik labiau užsimaniau turėti visą seriją namuose :D Nes tai absoliuti
geros nuotaikos bomba. Skaitydama ištisai juokiausi – vertimai puikiai
pritaikyti, parinktas atitinkamas jaunimo žargonas (bent jau anuometinis, bet
man, kaip senosios kartos atstovei, labai tinka). Veikėjai - vienas už kitą smagesni. Smagu, kad per visą vienuolikos knygų kelionę nebuvo per daug pasikeitimų veikėjų atžvilgiu. Pagrindiniai ir išliko tie, kurie buvo kartu nuo pat pirmosios knygos, naujų veikėjų atsirado minimaliai. Stiprėjo nebent kai kurių pozicija - iš epizodinių jie tapo vienais iš pagrindinių. Šitas dalykas man labai patiko, nes kartu tai parodė, kaip bręsta Mija ir kaip ji geba priimti kitokesnius nei ji pati. Dėl ko galima sunerimti, tai
tik dėl to, kad kažkodėl serija nebuvo pabaigta leisti į lietuvių kalbą – iš
viso ją sudaro 11 pagrindinių dalių, lietuviškai turime tik 8. Ir ta 8-oji taip
nesmagiai užsibaigia, kad būtų buvę tiesiog privalu išleisti ir tolimesnes
dalis! Net pikta galvoti, kad mergaitės, skaitydamos šias knygas, gali
pagalvoti, kad štai taip ir baigėsi... Todėl tris likusias aš pribaigiau
angliškai – kalba tikrai nesudėtinga ir, mano manymu, suprantama paaugliams. Žinoma, skaitymą pagreitina ir supaprastina dienoraščio forma.
Taigi.
Jei dvejojate, ar imti skaityti paauglystės ar vaikystės knygas - tiesiog nedvejokite.
Aš tik dar kartą pasitikrinau, kad jos tinkamos visiems amžiaus tarpsniams
– kaskart galima įžvelgti naujų dalykų ir į juos pažiūrėti kiek kitaip.
Man atrodo, vertinant knygas, palaipsniui išsitrina (ar bent jau mažėja) riba
tarp vaikų ir suaugusių literatūros. Kol kas, kiek teko susidurti, visos
vaikų/paauglių knygos yra daugiasluoksnės ir absoliučiai tinkamos
suaugusiesiems, jei tik mokėsime jose įžvelgti tai, kas norėta pasakyti tarp
eilučių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą