Knygų klube šį mėnesį skaitome suomių autorių literatūrą.
Kadangi mano skonis ne visada sutampa su kitų, tai ir vėl neišsirinkome knygos,
už kurią aš balsavau :D Bet jau buvau ją pasiėmusi iš bibliotekos ir
nusprendžiau pabandyti... Ir wow!
Laura Sniegė atokiame miestelyje yra subūrusi literatų draugiją, kurioje išugdė garsiausius Suomijos rašytojus. Kai rašytoja Sniegė paslaptingai dingsta tiesiog vidury žiemos pokylio, Ela imasi tirti jos veiklą ir galbūt išsiaiškinti, kur prapuolė garsi moteris. Viena paslaptis veja kitą, realus pasaulis persipina su mitologija ir stebuklais, kol galiausiai tampa gana sudėtinga atskirti, kas yra kas.
Vėliau [ji] suvokė, kad viena tikrovė visuomet slepia kitą, o toji - dar kitą.
Knygos nugarėlėje parašyta, kad autoriaus stilių kritikai įvardina kaip maginį realizmą. Man tas labai prilipo, nes istorijos pasakojimo stilius šiek tiek priminė Murakami. Kai realiame pasaulyje tokie įprasti stebukliniai dalykai, kad jie tampa visiškai normalūs ir žmogaus akiai - tokiose knygose žmonės net nepastebi, kad aplink juos vyksta, sakyčiau, paranormalūs dalykai, o tai tik dar labiau pastūmėja link to tikėjimo. Na taip, juk, žinoma, kad mūsų soduose gyvena visokie baubai, kaukai, šmėklos ir kiti gyvūnukai. Ar begali būti kitaip? Skaitant tokias knygas man reikia labai išsijausti, kad galėčiau įtikinti save, jog naktį už kampo manęs netykos baltai apsirengusi moteris, norinti skaityti man savo pasakų knygeles.
Pats siužetas man tikrai buvo nenuspėjamas. Įtampa išlaikyta iki pat pabaigos, pamažu lipdant visą pasakojimą. Tiesą sakant, net nusivilčiau, jei šiaurės šalių rašytojai vystytų beprotiško tempo siužetą. Stereotipiška, bet man jie asocijuojasi su lėtumu ir paslaptimi - sakyčiau, kad šioje knygoje tai gana gerai išpildyta. Žinoma, pats rašytojas, ko gero, nusimano, kaip tai daryti, mat pats yra suomių kalbos ir literatūros dėstytojas bei apdovanotas net keliais literatūros pasaulio prizais. Į pasakojimą labai įtikinamai įpintos suomių tautosakos detalės, taip pat sukurtas ypatingas draugijos narių ryšys, kuris verčiant puslapius mane pradėjo gąsdinti. Džiaugiuosi, kad tokių ryšių neturim ir nesiekiam turėti savo knygų klube :D Apskritai man labai patiko mintis apie knygų užkratą, kuris plinta tarsi koks pelėsis, grybelis, ir užkrečia vis daugiau knygų - nuo jo niekaip neina apsiginti, knygose esančios istorijos išsigimsta, žodžiai susimaišo, ir viskas netenka prasmės.
Kita vertus, šiek tiek pritrūko paties įvykio išaiškinimo. Norėjosi daugiau sužinoti ir apie Sniegę bei jos praeitį ar tiesiog kaip galiausiai užsibaigė mistikos kupina istorija. Mielai būčiau skaičiusi dar 100 puslapių, nes parašyta tikrai įdomiai, o kad ir kaip mėgčiau nutylėjimus knygose, kartais ir man norisi aiškios pabaigos. Nors tokioje vietoje, kaip Triušiogala kažin, ar tokia pabaiga gali egzistuoti.
Knygą rekomenduočiau tiems, kurie nori įtraukiančio skaitinio - bent jau man tikrai nesinorėjo padėti į šalį, - bet tuo pačiu ir mėgstantiems mistiką, persipinančią su realiu gyvenimu. Kitu atveju, pamėgti ir įsijausti į istoriją gali būti sudėtinga. Nors kas čia žino, gal atrasite mėgstamą žanrą :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą