Richard Bach "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra"

Sakyčiau, gana produktyviai leidžiu laiką.. :) Dar viena knyga mano sąskaitoje, o tuo pačiu - ir vienas žingsnelis pirmyn vykdant Knygų iššūkį.

Ši knyga - tai alegorinis pasakojimas apie laisvę, tobulybės siekimą ir iššūkį prigimčiai. Džonatanas Livingstonas Žuvėdra trokšta skraidyti, tačiau Būrys jį išmeta už tokius siekius, nes žuvėdroms skraidyti lemta tik tiek, kiek reikia norint pasigauti maisto. O Džonatanas nori kur kas daugiau.

Nors knygelė ir labai plona (primečiau, kad skaitomų puslapių lieka tik apie 50-60), tačiau ji vis tiek suskirstyta į tris dalis. Pirmojoje dalyje Džonatanas dar gyvena Būryje, nuolat mokosi geriau skraidyti, tačiau žuvėdros jį atstumia ir ištremia. Antrojoje dalyje Džonatanas sutinka dvi nepaprastai gražias ir tobulai skraidančias žuvėdras. Jos nusiveda jį ten, kur Džonatanas galės toliau mokytis. Mokydamasis pas Vyriausiąją Žuvėdrą, Džonatanas išmoksta visko, ko tik gali išmokti skraidyti trokštanti žuvėdra. Trečiojoje dalyje Džonatanas Žuvėdra pats įgyja mokinių, kuriems stengiasi perteikti savo išmintį.

„Dangus - tai ne erdvė ir ne laikas. Pasiekti dangų reiškia tapti tobulam.“

Čia svarbi pati laisvės idėja. Džonatanas Žuvėdra pats pajautė, kad gali daryti ne tik tai, kas nustatyta ribomis. Jis troško siekti tobulybės, niekada nepasidavė (neskaitant to trumpo pasiryžimo būti tokiam, kaip ir kitos žuvėdros, kuris buvo tuoj pat sulaužytas).

„Kai žinai, ką darai, visuomet pavyksta.“

Apskritai knygoje daug artimų minčių. Turbūt ne veltui autorius skiria knygą „Tikrajam Džonatanui Žuvėdrai, kuris gyvena kiekviename iš mūsų“, nes net neabejoju, kad tokį Žuvėdrą mes visi turime. O kodėl galėtume neturėti? Kas netrokšta laisvės ir tobulumo? Tik nevisada mokame to siekti, o tinkamai gavę - naudoti.

Waris Dirie su Cathleen Miller „Dykumų gėlė“

Kada paskutinį kartą perskaitėte knygą per vieną dieną? Aš šiąnakt. Tiesą sakant, susumavus visos dienos skaitymą, išeitų gal kokios 5 valandos. Užtat prisėdi, atsiverti ir norisi užversti tik tada, kai perskaitysi paskutinį puslapį!

„Dykumų gėlė“ - tai knyga, paremta Waris Dirie pasakojimu, prisiminimais apie savo gyvenimą. Gimusi Somalyje, klajoklių šeimoje, Waris matė daug šilto ir šalto (pastarojo gal netgi daugiau). Būdama penkerių išgyveno baisų somalių ritualą - mergaičių apipjaustymą. Vėliau, kai tėvas ją norėjo ištekinti už senio (nes jis pažadėjo už Waris NET 5 kupranugarius!), mergaitė pabėgo iš dykumos. Kol ji pasiekė tai, ką turi dabar, merginai tikrai teko galybė vargų.

Knygą taip įdomu skaityti todėl, kad tai - tikrų tikriausia istorija. Ant viršelio taip pat matome pačią Waris. Viskas papasakota taip jautriai (už tai turbūt reikėtų dėkoti C.Miller, kuri sugebėjo viską taip perteikti), kad tikrai priverčia įsijausti. Be to, knyga skaitosi labai lengvai. Tai nėra minusas, tiesiog ji parašyta taip paprastai ir įtaigiai, kad verti puslapį po puslapio ir žiū - jau perskaitei :)

Žavi tai, kokia stipri nuo pat vaikystės buvo Waris. Ji sugebėjo išgyventi dykumoje sunkiausiomis sąlygomis, o dar patyrusi tą baisų apipjaustymą.. Knygoje apie jį daugiau kalbama pabaigoje. Būtent toji stiprybė lėmė tai, kad ji pasiekė to, apie ką dykumoje net negalėjo svajoti. Waris visomis savo išgalėmis sunkiai dirbo ir stengėsi, kad nebūtų deportuota iš Europos atgal į Somalį. Patyrusi daug negandų ji tapo tuo, kuo yra dabar.

Waris Dirie

Čia nėra labai daug dialogų, daugiau akcentuotas tikras pasakojimas, pačios Waris išgyvenimai. Tai yra puiku. Galbūt dėl dialogų būtų dar lengviau skaityti, bet tuomet knyga būtų suprastėjusi ir netekusi tokio įtaigumo.

Waris 2000-aisiais yra tapusi metų moterimi, 2004-aisiais atsiėmė pasaulinį moterų apdovanojimą, buvo JT narė ir kovojo už geresnį mergaičių gyvenimą Afrikoje, tapo modeliu, sukūrė šeimą ir susilaukė vaikelio.

Tokia moteris galėtų būti įkvėpėja kiekvienai merginai. O ypač apie jos gyvenimą turėtų sužinoti tos, kurios nuolat skundžiasi neva tai per sunkiais darbais. Paskaičius knygą supranti, kad esi be galo laimingas, gimęs Europoje.

Audronė Urbonaitė "Cukruota žuvis"

Aš ir Cukruota žuvis ant stogo

Džiaugiuosi galėdama pranešti, kad pagaliau baigiau skaityti šią knygą! Jūs net neįsivaizduojat, kaip man palengvėjo.. Gerai, kad gavau šią knygą iš Alma litteros - antraip būtų gaila išmestų pinigų.

Tai knyga apie globalizaciją. Kaip sakoma anotacijoje, ji įsiveržia į penkiasdešimtmetės herojės Sniečkės gyvenimą: sūnus jau nuo penkiolikos metų mokosi užsienyje, o čia dar pasirodo jo duktė kinė.. Mergaitė netikėtai pradingsta, o vedama pareigos jausmo Sniečkė pradeda jos ieškoti - iš pradžių Vilniuje, po to ir pačioje Kinijoje.

Knygoje labai daug sarkazmo. Jis man patinka, tačiau čia visko buvo per daug ir per pikta. Bent jau mane tai nuteikė tiek prieš pagrindinę veikėją, tiek prieš pačią autorę, kadangi manau, kad vis dėlto tai jos nuomonė - juk iš niekur tokių dalykų neparašysi. Asmeniškai man nepriimtinas toks požiūris, kad „mišrūnai“ - blogai. Manau, kad tai yra natūralu dabartiniame pasaulyje ir nereikia labai pūsti prieš vėją, kaip sakoma. Gal ir visai ne patriotiškai kalbu, bet pati nematau tautų maišymesi nieko blogo.

Kas dėl paties parašymo.. Nuoširdžiai sakau, nesupratau apie ką parašyta maždaug pusė knygos. Gal aš čia pati tokia buka, bet aiškumo man net labai pritrūko. Jau, atrodo, siužetas rutuliojasi nuosekliai, viskas gerai ir įdomu. Ir staiga įsiterpia visai kitas pasakojimas, kurį pasakoja kitas pasakotojas, apie dalykus, kurių nesuprantu. Iki galo taip ir nesupratau, kas ta ponia Mao. Turiu kažkokį variantą, bet gal geriau pasilaikysiu sau.

Knygoje aiškiai pabrėžiamas moters, bandančios kariauti su pačia savimi, beviltiškumas. Deja, bent kol kas jis man svetimas.

Čia aš kamuojuosi baiginėdama knygą

Ir visgi knygą perskaičiau. Gal labiau dėl to, kad privalėjau tai padaryti, bet bent jau iš pradžių ji mane tikrai kažkuo traukė. Kad ji visada buvo keista - sutinku. Bet kartais tai ima ir sudomina. Šįkart susidomėjau minimaliai.

O dabar imsiu ką nors, kas padėtų atsigauti.

Susitikimas su A. Čekuoliu

Šiandien Klaipėdos Akropolyje, Pegaso knygyne, lankėsi didžiai gerbiamas Algimantas Čekuolis, apie kurį ir čia esu ne kartą kalbėjusi.

Kad bus toks susitikimas, pamačiau gal praeitą savaitę. Labai apsidžiaugiau, kad tuo metu būsiu namie ir galėsiu nuvykti. Tai vos nepražiopsojau :D Žodžiu, mamuką suagitavau, kad nuvežtų - ji, beje, taip pat labai apsidžiaugė, kad galės pamatyti šį žmogų. O kadangi turėjome ir knygą, pirktą Knygų mugėje, tai pasiėmėme kartu - juk ponas Čekuolis dalino autografus, o autoriaus pasirašytą knygą visada maloniau turėti.

Susitikimas truko pusantros valandos. Labai patiko tai, kaip Čekuolis bendrauja su skaitytojais. Jis toks šiltas žmogus, o pasakymas „Beribiai yra tik du dalykai - visata ir Čekuolio erudicija, nors dėl visatos nesu tikras“ ne iš kelmo spirtas :) Atrodo, kad jis tikrai žino viską. Kadangi jis apie savo knygą beveik nekalbėjo, tik trumpai pristatė, kaip ji sudaryta, visą kitą laiką atsakinėjo į skaitytojų klausimus. Jie buvo apie šių dienų aktualijas, politinius dalykus. Ir jau pasakoja, atrodo, kad niekada neatsakys į žmogaus klausimą, bet staiga suveda daugybę faktų į vieną ir štai jums atsakymas! :) Ir taip, man visokie politiniai dalykai neįdomūs, bet sėdėjau ir klausiau ištempusi ausis, nes pasakojo tikrai be galo įtaigiai, o, svarbiausia, paprastai. Kaip ir knygose. Įsivaizduoju, kad į jo paskaitas Vilniaus universitete susirenka būrys studentų ir tikrai visi lanko užsiėmimus. Na, bent jau aš tai ir mirdama eičiau, kad išgirsčiau tiek įdomių dalykų.

Čekuolis pasirašinėja knygą

J.D.Salinger "Franė ir Zujis"

Pabaigiau trečiąją knygą iš Knygų iššūkio sąrašo :) Reikėtų pasistūmėti kiek sparčiau, nors, kita vertus, laiko dar į valias..

Knygoje pasakojama apie du Glasų šeimos vaikus - Franę ir Zujį. Nors gal labiau tiktų sakyti, kad knyga apie Franę. Apie jos dvasinius ieškojimus.

Man visada sunku kalbėti apie tokias knygas.. Veiksmo čia praktiškai nėra. Pamąstymai apie gyvenimo prasmę, apie religiją kalba daugiausiai Zujo lūpomis. Viskas vyksta buitinėje aplinkoje, beje, labai gerai nupieštoje. Salingeris tikrai įtaigiai tai padarė.

Knyga sudaryta iš dviejų skyrių. Pirmas, trumpesnis ir pavadintas Franės vardu, yra tarsi įžanga į kitą, kuris vadinasi "Zujis". Suprask, bus kalbama iš pradžių apie vieną, o po to - apie kitą asmenį. Bet visgi daugiausiai knygoje kalbama apie Franę, nors apie Zujį taip pat galime susidaryti gana tvirtą nuomonę. Dar iki dabar nesuprantu, ar man tas veikėjas patiko, ar ne. Tikrai nepatiko jo bendravimas su motina ir perdėtas egocentriškumas, tačiau dialoguose atsiskleidžia ir jo švelnioji pusė.. Sakyčiau, toks prieštaringas veikėjas.

Visą knygą pavadinčiau vientisu dialogu. Viskas atsiskleidžia pokalbiuose, ir tam nereikia ypatingo siužeto.

Tai buvo antroji šio autoriaus knyga, kurią skaičiau. Be abejo, pirmoji - Rugiuose prie bedugnės. Mano viena mėgstamiausių knygų (greičiausiai antroje vietoje po Hario Poterio!). Ši knyga netaps mano mėgstamiausia, ji kitokia. Galbūt aš ne viską iki galo supratau, kas buvo norėta pasakyti, galbūt dar dėl kažkokių priežasčių.. Bet tikrai nesigailiu, kad perskaičiau.