Richard Bach "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra"

Sakyčiau, gana produktyviai leidžiu laiką.. :) Dar viena knyga mano sąskaitoje, o tuo pačiu - ir vienas žingsnelis pirmyn vykdant Knygų iššūkį.

Ši knyga - tai alegorinis pasakojimas apie laisvę, tobulybės siekimą ir iššūkį prigimčiai. Džonatanas Livingstonas Žuvėdra trokšta skraidyti, tačiau Būrys jį išmeta už tokius siekius, nes žuvėdroms skraidyti lemta tik tiek, kiek reikia norint pasigauti maisto. O Džonatanas nori kur kas daugiau.

Nors knygelė ir labai plona (primečiau, kad skaitomų puslapių lieka tik apie 50-60), tačiau ji vis tiek suskirstyta į tris dalis. Pirmojoje dalyje Džonatanas dar gyvena Būryje, nuolat mokosi geriau skraidyti, tačiau žuvėdros jį atstumia ir ištremia. Antrojoje dalyje Džonatanas sutinka dvi nepaprastai gražias ir tobulai skraidančias žuvėdras. Jos nusiveda jį ten, kur Džonatanas galės toliau mokytis. Mokydamasis pas Vyriausiąją Žuvėdrą, Džonatanas išmoksta visko, ko tik gali išmokti skraidyti trokštanti žuvėdra. Trečiojoje dalyje Džonatanas Žuvėdra pats įgyja mokinių, kuriems stengiasi perteikti savo išmintį.

„Dangus - tai ne erdvė ir ne laikas. Pasiekti dangų reiškia tapti tobulam.“

Čia svarbi pati laisvės idėja. Džonatanas Žuvėdra pats pajautė, kad gali daryti ne tik tai, kas nustatyta ribomis. Jis troško siekti tobulybės, niekada nepasidavė (neskaitant to trumpo pasiryžimo būti tokiam, kaip ir kitos žuvėdros, kuris buvo tuoj pat sulaužytas).

„Kai žinai, ką darai, visuomet pavyksta.“

Apskritai knygoje daug artimų minčių. Turbūt ne veltui autorius skiria knygą „Tikrajam Džonatanui Žuvėdrai, kuris gyvena kiekviename iš mūsų“, nes net neabejoju, kad tokį Žuvėdrą mes visi turime. O kodėl galėtume neturėti? Kas netrokšta laisvės ir tobulumo? Tik nevisada mokame to siekti, o tinkamai gavę - naudoti.