Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės"

Dar viena Iššūkio knyga. Šįkart - jau išsiilgtas Murakami.

Knygoje pasakojama apie Hadžime - vyrą, turintį žmoną ir dvi dukras, savo barų verslą ir Šimamoto - paslaptingą moterį. Jie dar pradinėje mokykloje buvo bendraklasiai, Hadžime mylėjo Šimamoto, tačiau jų keliai išsiskyrė. Po daugelio metų sutikęs Šimamoto, Hadžime supranta, kad vis dar ją myli.

Visų pirma, noriu pastebėti, kad tai ploniausia iki šiol skaityta Murakami knyga. Prieš ją pasiimdama iš bibliotekos net buvau pamiršusi, kad joje - vos 200 puslapių. Laisvai galima perskaityti per vieną dieną, bet aš tai padariau per dvi :)

Antra - nemurakamiška. Buvau pasiilgusi tų keistų pasaulių, kuriuos taip meistriškai kuria rašytojas. Ši istorija tikrai labai paprasta, atrodo, tiesiog banalus pasakojimas apie meilę. Tačiau vis dėlto kai kur jaučiamas tas lengvas murakamiškas prieskonis.. :) Tos kelios akimirkos buvo pačios geriausios :)

Šiaip jau aš tikrai nepeikiu knygos. Skaitėsi tikrai labai lengvai, knygoje pakankamai daug dialogų, o tai tik palengvina procesą. Ir istorija, nors ir paprasta, bet tikrai įdomi. Vis norėjosi sužinoti, kas dėsis toliau. Atrodo, jau nori užversti, bet kažkur mintyse sukirba: "Na, dar vieną skyrių". Ir skaitai. Taip visai netyčia priartėdamas prie pabaigos :)

Man labai patiko, kad šioje knygoje taip pat, kaip ir kitose knygose, daug dėmesio skiriama muzikai. Šįkart pagrindinis veikėjas turi du džiazo barus, mėgsta klasikinę muziką, o paskutinis plokštelės pasiklausymas yra lemtingas. Todėl ir įdėsiu čia keletą dainų, kurios yra kertinės šiame pasakojime. Pati paklausiau jas tik dabar, kai perskaičiau, ir iškart viskas nušvito kitomis spalvomis! Neįtikėtina :)

Pirmoji - Duke Ellington "Star-Crossed Lovers". Ji dažnai "skamba" romane, nes yra Hadžime mėgstamiausia daina.

Antroji - Nat King Cole "Pretend". Ją, dar būdami vaikai, pamėgo Hadžime ir Šimamoto. Ją klausė ir suaugę. Vis dar taip pat tardami žodžius, iš klausos, nes vaikystėje nemokėjo angliškai :)

Ir dar viena, "South of the Border". Į pietus nuo sienos. Knygoje labai aiškiai pasakyta, kad būdami vaikai Hadžime ir Šimamoto mėgo šią dainą, nors ir nesuprato, apie ką dainuojama. Ir kaip labai nusivylė ja, kai sužinojo, kad tai daina tiesiog apie Meksiką..

Tai tiek. Knyga nepatenka į mėgstamiausiųjų sąrašą, bet paskaityti verta. Tokia pakankamai jauki, labai labai nedaug murakamiška, tačiau įdomi :)

Jane Austen "Puikybė ir prietarai"

Trampampam, iriuosi tolyn su knygų iššūkiu, ir galiu pasidžiaugti, kad jau įpusėjau :) Džiaugiuosi, kad pusę kelio pažymėti galiu su literatūros klasika. Anksčiau nebuvau skaičiusi šios autorės knygų, tad labai smagu, kad susipažinau su ja skaitydama būtent Puikybę ir prietarus.

Knygoje pasakojama apie Benetų šeimą: ponia Benet tetrokšta ištekinti savo dukteris, jos vyras nuolat šaiposi iš jos, o penkios dukterys užaugo labai skirtingos. Kaimo gyvenimą sudrumsčia į kaimynystę atvykęs turtuolis ponas Binglis, kuris iškart įsižiūri vyriausiąją Benetų dukterį Džeinę. Kartu su juo į dvarą atkeliauja ir jo sesuo bei išpuikėlis ponas Darsis. Šiam tiek miestelio gyventojai, tiek Elizabet, antroji Benetų duktė, iškart pajunta antipatiją ir visomis išgalėmis stengiasi išvengti pono Darsio.

Ahh, pirmą kartą taip sunku buvo nusakyti, apie ką yra knyga :o Nes taip viską norisi papasakoti, o baisu išplepėti per daug :)

Knyga man be galo patiko. Iš pat pradžių skaitėsi lengvai ir norėjosi pažiūrėti, kaip išsirutulios istorija. Mėgstu knygas apie tą laikmetį, visada žavu paskaityti ir įsivaizduoti, kaip rengėsi to meto dvaro ponios, kaip atrodė kambariai ir linksmybės, smagu pasijuokti iš visų mandagybių, kurios dabar atrodo neįtikėtinos :) Išsirinkau ir mėgstamus bei nemėgstamus veikėjus - turbūt neįmanoma kitaip, jei knyga tikrai patinka.

Labiausiai nepatikę veikėjai - ponia Benet ir Kolinsas. Fui, man jie tokie atgrasūs.. Net skaitydama sugebėjau patirti jausmą, kurį vadinu "svetima gėda". Tai vis dėl tų kvailysčių, kurias ji amžinai plepėdavo girdint Bingliui, Darsiui ir visiems kitiems, ir kuriomis vos nesugriovė laimės savo gražiajai dukrai Džeinei. O Kolinsas.. Pavadinčiau jį subinlaižiu. Nėra taiklesnio žodžio jam apibūdinti, šiame telpa viskas. Austen sukūrė labai įtaigius jų portretus, kad privertė skaitytoją taip nemėgti šių personažų :)

O mieliausi širdžiai, be abejo, yra Elizabet ir Darsis. Viena - žaisminga, kupina energijos, užsispyrimo, mąstanti kitaip nei visos merginos (tiesą sakant, būtent mąstanti), o kitas - santūrus, šaltas, atrodo, už nepramušamos ledo sienos. Ir skaitant knygą, kai matai, kaip lėtai užgimsta jų jausmai, norisi šokti iš džiaugsmo :)

Taigi. Knygai duodu dešimt balų! Tikrai nuostabi ir verta dėmesio.

O perskaičiusi ją, jau kitą dieną pažiūrėjau ekranizaciją, kuriai duodu.. vienuolika balų. Ir pirmą kartą drįstu pasakyti: kad ir kokia puiki yra knyga, bet filmas dar geresnis.

Skaitom jau trejus metus

Norėjau blogo gimtadienio proga padaryti kažką faino ir išskirtinio, bet kadangi nieko nesugalvojau, tai taip ir liko - paprastutis įrašas, skirtas paminėti trejų metų sukaktį. Tik pati asmeniškai paminėjau ją susikraudama pagalvių guolį lauke ir skaitydama 8)

Sugalvojau! Visgi šis įrašas yra išskirtinis, nes dar nė karto per trejus metus neminėjau savo blogo gimtadienio! Valio man, kad pavyko vis dėlto kažką tokio įdomaus sugalvoti :)))

Iš tikrųjų tai būčiau net nesugalvojusi patikrinti, kada gimė Skaitymo ypatumai. Bet pamačiau, kad kiti bloggeriai praeitą savaitę minėjo savo sukaktis (beje, irgi trejų metų), tai sumąsčiau patikrinti. Ir va! Birželio 20-oji yra ta diena, kai sugalvojau, kad nenoriu bendro filmų ir knygų blogo, kad noriu jų atskirai, nes kartais užsimanau parašyti apie knygas kažką tokio, kas nėra perskaityto kūrinio apžvalga. Ir labai myliu savo paprastus, baltus kaip knygos lapas Skaitymo ypatumus :)

Linkiu jiems sulaukti 33-ejų metų ir dar daugiau! 

Jodi Picoult "Kelias namo"

Šią knygą pasidovanojau sau už tą 50 lt Pegaso čekį :) Na, tai gal ir ne aš sau pasidovanojau, bet.. Žinot, kai turi knygyno čekį, visada būna be proto sunku išsirinkti pirkinį. Norisi, kad tas pasirinkimas būtų vertingas ir įdomus, ir visada kirba tas "O kas, jeigu..?" BET! Ši knyga vos pasirodžiusi patraukė mano dėmesį. Pamačiau ją internetiniame knygyne, tad, be abejo, pirmiausiai patraukė viršelis. Po to perskaičiau aprašymą ir supratau, kad labai labai noriu tą knygą perskaityti. Tačiau net su čekiu besiblaškydama po knygyną dar svarsčiau, gal rasiu ką įdomesnio ir t.t. NESĄMONĖ. Mano kelionės (nes jų buvo ne viena) visada mintimis apsistodavo prie šios knygos, tad nusprendžiau pasiduoti ir įsigijau. Nekantravau ją pradėti skaityti, ir kai pradėjau.. Na, papasakosiu :)

Knygos veikėja Zoja gyvena su savo vyru Maksu ir jau keletą metų nesėkmingai bando susilaukti kūdikio. Po vieno tokio bandymo Maksas ją palieka. Zoja netikėtai sutinka Vanesą, kuri yra lesbietė. Iš pradžių moterys bendrauja kaip draugės, Zojai reikia atramos ir supratimo, tačiau jų santykiai išsivysto į kai ką daugiau. Zojai tokie jausmai nauji ir šiek tiek bauginantys, tačiau kartu moterys nugali daug kliūčių ir pasiekia labai daug.

TAIP, tai knyga apie homoseksualus. Apie tai, kokius kryžiaus kelius jiems reikia nueiti, kad galėtų būti laimingi, nepaisant to, kad jie - tokie patys žmonės, kaip ir bet kurie kiti.

Apskritai knygoje paliesta daug skaudžių temų: nevaisingumo problema ir tai, kaip ji paveikia tai išgyvenančius žmones, kūdikio praradimas, visuomenės požiūris į homoseksualus, jų santuokas bei norą turėti vaikų. Asmeniškai man tai viena iš tokių temų yra ir bažnyčios kišimasis į homoseksualų santykius, argumentuojant tuo, kad tai yra nuodėmė ir tie žmonės keliaus tiesiai į pragarą (nors žinant ir matant, kaip su jais elgiasi visuomenė, jie ir taip jau yra pragare - kam dar kažkur keliauti). Ir žmonių siauraprotiškumas.

Skaitant išgyvenau tiek jausmų, kad sunku būtų ir nusakyti. Bet dažniausiai jaučiau šleikštulį. Skaitydama tas vietas, kuriose autorė labai aiškiai ir paprastai aprašo būtent tai, kaip mąsto mūsų visuomenė. Kad gėjai ir lesbietės verbuoja normalius žmones tapti tokiais, kaip jie, kad gavę teisę tuoktis tuoj pat pradės viešai rodyti savo iškrypėliškumą, kad jeigu tokie žmonės augins vaikus, tie užaugs tokie patys homoseksualūs, kad pritariant tos pačios lyties asmenų santykiams paminama didžioji vertybė - šeima, kurią sudaro tėvas ir motina, ir panašūs homofobų išgalvoti skiedalai. Nu taip britku skaityti tokius dalykus!

Bet šiaip tai knyga superinė. Anksčiau nebuvau skaičiusi šios autorės knygų, tik žinojau, kad ji rašo aštriomis temomis. Tai viena iš tų knygų, kurias skaitant nesinori padėti. Taip taupiau kiekvieną puslapį, nors būčiau perskaičiusi per porą dienų (atsižvelgiant į užimtumą tomis dienomis).. Ir žinot, kaip būna, kai žiauriai įdomu skaityt, tai nori akimis peršokti bent kelias eilutes, kad pirmiau laiko sužinotum, kas ten vyks? Tai va, man su šita knyga buvo būtent taip.

Beje, labai įdomus dalykas, kad tai - knyga su garso takeliu, kuris buvo sukurtas specialiai :) Prieš tam tikrus skyrius nurodyta, kurią dainą reikia klausyti, kad labiau įsijaustum į istoriją. Deja, man nebuvo tokios galimybės, bet ir šiaip paklausyti tas dainas yra labai gera :)

Rekomenduoju. Paskaitykit. Jei esat to siaurojo požiūrio (jokiu būdu nesiekiu įžeisti), tai galbūt kažkas pasikeis :) Tikiuosi :) O jei ne, tuomet džiaugiuosi už jus ir vis tiek paskaitykit, neturėtumėt pasigailėti :)

Ken Kesey "Skrydis virš gegutės lizdo"

Va va va, būtent toks mano perskaitytos knygos leidimas! Senas, geltonais lapais, bet nuo to knygos gerumas juk nenukenčia :)

Tai va, tai yra viena iš 2013-ųjų iššūkio knygų - džiaugiuosi, kad, nors ir su pertraukomis, bet ją perskaičiau :) Be to, kitaip net negalėjo būti -  bent jau šiame leidime yra vos 300 puslapių. O istorija, patikėkit manim, užkabina :)

Knygos veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje. Ten gyvenimą kontroliuoja Didžioji Sesuo - tol, kol į įstaigą atveža Makmerfį. Jis pasišauna suardyti nusistovėjusią tvarką, į savo žaidimus įtraukdamas kitus ligonius.

Visa istorija pasakojama vieno ligonio akimis - jį visi vadina Vadu. Jis nuo pat patekimo į ligoninę apsimeta esąs kurčias, todėl vienintelis žino visas paslaptis, tačiau niekas į jį nekreipia per daug dėmesio, kitų akyse Vadas - tik psichinis ligonis, kurio darbas yra plauti grindis.

Makmerfis atrodo ne eilinis psichikos ligonis. Šis personažas išties stiprus. Labiausiai patiko jo mąstymas, kad reikia juoktis. Kol juokiesi, tol esi stiprus, tol esi savimi. Makmerfis juokiasi iki paskutinių įvykių, kurie negrįžtamai jį paveikia.

Šie du personažai man ir buvo įdomiausi :) Gal dėl to, kad apie vieną daugiausiai kalbėta ir kito akimis viskas matyta.

Tiesa, knygoje nėra skyrių. Tačiau ji suskirstyta į keturias dalis. Tik skaitydama trečiąją dalį supratau, kad taip suskirstyta lyg ir pagal Makmerfio ir Didžiosios kovos etapus. Laimi tai jis, tai Didžioji. Tiesą sakant, viskas neaišku iki pat pabaigos. Ir tai labai sudomina ir įtraukia. Apskritai knyga yra tikrai įtraukianti, ir kai pradedi ją skaityti rimtai, tai viens du - ir pabaigta :) Kiek kartų kvatojausi iš ligonių kalbų, kiek kartų baisėjausi.. Žodžiu, knyga tikrai iš tų, kurios sukelia emocijas.

A, dar apie pavaizduotus ligonius. Šiaip jau jie man net nepasirodė psichiniai ligoniai. Ilgainiui, Makmerfiui vis stengiantis dėl jų asmenybių kilimo, visi vyrai atgauna savąjį "aš" - jei ne visiškai, tai bent dalinai. Ir jų samprotavimai apie gyvenimą bei ligoninėje vykstančius įvykius primena labiau sveikus vyrus, o ne ligonius.

Knyga gili. Skaitant labai lengvai pamiršti, kad ji pasakojama psichikos ligonio akimis. Ir tiesiog kartu gyveni tuose koridoriuose ir poilsio kambariuose :)

Kažkada seniai esu mačiusi filmą. Pažiūrėsiu ir dabar, kai perskaičiau knygą. Bijau nusivilti, bet palyginti norisi :)