2013 m. birželio 10 d., pirmadienis

Ken Kesey "Skrydis virš gegutės lizdo"

Va va va, būtent toks mano perskaitytos knygos leidimas! Senas, geltonais lapais, bet nuo to knygos gerumas juk nenukenčia :)
Tai va, tai yra viena iš 2013-ųjų iššūkio knygų - džiaugiuosi, kad, nors ir su pertraukomis, bet ją perskaičiau :) Be to, kitaip net negalėjo būti -  bent jau šiame leidime yra vos 300 puslapių. O istorija, patikėkit manim, užkabina :)

Knygos veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje. Ten gyvenimą kontroliuoja Didžioji Sesuo - tol, kol į įstaigą atveža Makmerfį. Jis pasišauna suardyti nusistovėjusią tvarką, į savo žaidimus įtraukdamas kitus ligonius.

Visa istorija pasakojama vieno ligonio akimis - jį visi vadina Vadu. Jis nuo pat patekimo į ligoninę apsimeta esąs kurčias, todėl vienintelis žino visas paslaptis, tačiau niekas į jį nekreipia per daug dėmesio, kitų akyse Vadas - tik psichinis ligonis, kurio darbas yra plauti grindis.
Makmerfis atrodo ne eilinis psichikos ligonis. Šis personažas išties stiprus. Labiausiai patiko jo mąstymas, kad reikia juoktis. Kol juokiesi, tol esi stiprus, tol esi savimi. Makmerfis juokiasi iki paskutinių įvykių, kurie negrįžtamai jį paveikia.
Šie du personažai man ir buvo įdomiausi :) Gal dėl to, kad apie vieną daugiausiai kalbėta ir kito akimis viskas matyta.
Tiesa, knygoje nėra skyrių. Tačiau ji suskirstyta į keturias dalis. Tik skaitydama trečiąją dalį supratau, kad taip suskirstyta lyg ir pagal Makmerfio ir Didžiosios kovos etapus. Laimi tai jis, tai Didžioji. Tiesą sakant, viskas neaišku iki pat pabaigos. Ir tai labai sudomina ir įtraukia. Apskritai knyga yra tikrai įtraukianti, ir kai pradedi ją skaityti rimtai, tai viens du - ir pabaigta :) Kiek kartų kvatojausi iš ligonių kalbų, kiek kartų baisėjausi.. Žodžiu, knyga tikrai iš tų, kurios sukelia emocijas.
A, dar apie pavaizduotus ligonius. Šiaip jau jie man net nepasirodė psichiniai ligoniai. Ilgainiui, Makmerfiui vis stengiantis dėl jų asmenybių kilimo, visi vyrai atgauna savąjį "aš" - jei ne visiškai, tai bent dalinai. Ir jų samprotavimai apie gyvenimą bei ligoninėje vykstančius įvykius primena labiau sveikus vyrus, o ne ligonius.

Knyga gili. Skaitant labai lengvai pamiršti, kad ji pasakojama psichikos ligonio akimis. Ir tiesiog kartu gyveni tuose koridoriuose ir poilsio kambariuose :)
Kažkada seniai esu mačiusi filmą. Pažiūrėsiu ir dabar, kai perskaičiau knygą. Bijau nusivilti, bet palyginti norisi :)

Komentarų nėra: