Romane "Sodininkas iš Prancūzijos" pasakojamos dvi istorijos. Viena iš jų - Mirandos ir Deivido. Šeima su dviem vaikais iš Londono atsikelia gyventi į kaimo dvarą. Miranda - tikra miestietė, dėvinti tik garsiausių dizainerių sukurtus drabužius. Jos vyras Deividas dirba mieste ir į kaimą grįžta tik savaitgaliais. Sūnus Gasas yra be galo problematiškas vaikas, nemoka susirasti draugų, būdamas lauke skriaudžia gyvūnus, o laisvalaikį dažniausiai praleidžia sėdėdamas prie televizoriaus. Mažoji Storma negauna pakankamai dėmesio, brolis su ja nežaidžia, tad ir ji - nelaiminga mergaitė. Viskas pasikeičia, kai pas juos pradeda dirbti paslaptingasis sodininkas Žanas Polis.
Kita istorija vyko prieš daugelį metų. Pas Filipą ir Eivą atvyksta jų draugo sūnus, jaunuolis, kuris turi paveldėti didelį vynuogyną Prancūzijoje, tačiau nėra nė karto dirbęs soduose. Tėvas atsiunčia jį išmokti daugelio dalykų, kadangi Eiva - talentinga sodininkė, o jos sodas - vienas gražiausių visoje Anglijoje. Tarp jaunuolio ir vyresnės Eivos įsiliepsnoja meilė, kuri, deja, neturi ateities.
Šis romanas taip lengvai "susiskaitė".. :) Norėjosi kažko neįpareigojančio, tiesiog gražios istorijos, ir visą ją radau šioje knygoje. "Sodininkas iš Prancūzijos" man be galo patiko. Mėgstu knygas, kuriose pasakojama ne viena istorija, ir paskui jos susisieja į visumą. Tuomet jaučiu tą norą skaityti ir skaityti toliau, pažiūrėti, na, kas gi čia dabar bus, kur viskas nuves.
Labai patiko sukurti personažai. Visų pirma tai man patiko Miranda. Atsikrausčiusi į kaimą ji vengė bendruomenės, vengė lankytis miestelyje, kuriame, be abejo, visi vieni kitus pažįsta ir nuo nieko nepasislėpsi. Šis gyvenimas, toks skirtingas nuo Londono šurmulio, Mirandą slėgė. Todėl labai džiaugiausi, kai ji sugebėjo persiversti ir susirasti draugų. Mintyse vis įsivaizdavau ją žavią, sodo fone, su blyškiomis strazdanomis ant skruostų (nors to tikrai nebuvo paminėta knygoje) ir besišypsančiomis akimis :)
Kitas personažas, kurį pamėgau, be abejo, Žanas Polis. Jis užbūrė mane savo ramybe, išmintingumu ir.. liūdnumu. Vis svarsčiau, kaip pasibaigs jo istorija. Ypatingai patiko jo gebėjimas apsieiti su vaikais, bendrauti su jais kaip su sau lygiais, supažindinti su gamtos pasauliu, išmokyti mylėti visa, kas gyva.. Aišku, čia tik sukurtas literatūrinis personažas, bet tikiu, kad tokių žmonių yra ir tikrame pasaulyje :)
Apskritai patiko, kaip lengvai pasakojama istorija. Paprastai, be ypatingų įmantrybių, tačiau įtaigiai ir šiltai :) A, tiesa, labai labai patiko skyrių pavadinimai. Jie tokie poetiški! Pavyzdžiui, "Rausvi cukraus vatos debesys saulėlydžio metą. Voratinkliai kaip prie krūmų prisiūti nėriniai", "Gražiosios baltos kaštonų žvakės, žiedlapius ant namelio stogo barstančios it sniegą" ir panašiai. Be galo gražu, galėčiau skaityti vien tik tuos pavadinimus :)
Rekomenduoju merginoms :) Neabejoju, kad neliks abejingų ta grožiui, kurį sukūrė rašytoja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą