Simon Beckett "Kapo šauksmas"

Tie, kurie seka Skaitymo ypatumus Facebook'e, jau turėjo pamatyti, kokia buvau patenkinta, kai parsinešiau naujutėlaitę Beckett'o knygą iš bibliotekos :) Kur čia nesidžiaugsi, kai jis tapo vienu mėgstamiausių mano rašytojų! Taip, jaučiuosi galėdama taip sakyti, nes ši knyga - jau ketvirtoji, kurią skaitau.

"Kapo šauksme" skaitytojai daugiau supažindinami su Deivido Hanterio praeitimi, jo šeimos tragedija. Nepavykęs tyrimas iš praeities sugrįžta visu savo sunkumu, vėl verčia prisiminti skaudžias akimirkas, o visiems, kurie dalyvavo tyrime prieš aštuonerius metus, iškyla reali grėsmė, kai iš kalėjimo pabėga žudikas maniakas Monkas.

Čia Deividas Hanteris, teismo antropologas. Jis gali tau papasakoti apie pūvančius kūnus daugiau, negu norėtum žinoti.

Na, nežinau, ar mane knyga taip paveikė dėl straipsnio, kurį buvau perskaičiusi anksčiau, ar ji iš tiesų yra tokia baugi, bet Beckett'ui tikrai pavyko sukelti tokią įtampą, kokios ir norėjo. Sunku nusakyti tą jausmą.. Šiaip jau galima sakyti, kad tiek šokiruojančių įvykių, kiek kitose knygose, nevyksta. Tuo ši ir skiriasi nuo anų trijų. Bet ta įtampa keliama sulig kiekvienu žodžiu. Padeda ir gamtos, niūrių apylinkių, oro sąlygų aprašymai. Asmeniškai mane baugina ir tirštas rūkas, ir dulksna, lietus.. Nepatrukdė ir tai, kad ir realiai oras buvo apsiniaukęs. Kažkaip man pavyksta skaityti šias knygas būnant vienai ir kai būna apsiniaukę :D Tai va, skaitant šitą istoriją irgi jaučiau, kaip vis stipriau daužosi širdis ir dažnėja pulsas :D Gerai, kad nesu visiška silpnuolė, o tai dar ligoninėj atsidurčiau.. :D Taigi. Visokių šlykštybių nėra, bet įtampą galima sukelti ir kitais dalykais, kai turi tam talentą.

Vienas. Du. Aštuoni. Irimą apibūdinantys skaičiai. tai santykinis greitis, kuriuo irsta visi organizmai, dideli ir maži - ore, vandenyje ir žemėje.

Ir šįkart vėl žavėjausi Hanteriu. Man patinka šis veikėjas, tikriausiai jis yra apskritai mano mėgstamiausias iš visų visų knygose sutiktų personažų. Nors šioje dalyje, atrodo, jam visoje dėlionėje trūksta daugiau detalių nei paprastai, tačiau simpatijų tai nesumažina. Jo analitinis protas dažnai stebina, atrodo, kad jis randa sąsajas ten, kur jų nėra. Taip, aš suprantu, kad veikėjas išgalvotas, taip, suprantu, kad visa istorija yra Beckett'o vaizduotės vaisius, bet VIS TIEK. Ir dar man išvien gaila Hanterio, nes jis amžinai per tas bylas susižaloja taip, kad kartais nesupranti, kaip išgyvena..

Ir kai knyga tokia įdomi, kai ją perskaitai per vieną dieną taip, kaip vieną ilgą skyrių, o ne ištisą knygą, pasidaro liūdna. Kol kas daugiau knygų apie Hanterį nėra parašyta, o kiti Beckett'o kūriniai nėra išversti į lietuvių kalbą. Visa laimė, kad paskutinis sakinys žada daug gero - kad bent vienos knygos dar tikrai sulauksim :) Tik neaišku, kada.