Perskaičiusi Avį dar nepasisotinau Murakamiu, tai nusprendžiau, kad reikia paimti dar vieną jo knygą. Dansu dansu yra lyg ir Avies medžioklės tęsinys, nors Žiurkės trilogijai ir nepriskiriama. Ir aš ją jau esu skaičiusi - tai pirmoji Murakami knyga, kurią perskaičiau visą, ir dėl jos aš jį įsimylėjau :) Bet skaičiau ją taip, lyg skaityčiau pirmą kartą. Žinoma, atsiminiau kai kuriuos įvykius, bet vis tiek viskas buvo beveik nauja. Ir taip supratau, kad Murakami knygas gali skaityti ne kartą, nes jos tokios ypatingos, kad kaskart gali būti kaip naujos :)
Nuo įvykių medžiojant Avį praėjo ketveri metai. Tačiau pagrindinis „Dansu dansu dansu“ veikėjas niekaip neišsivaduoja iš sapnų apie „Delfino“ viešbutį, jis jaučia, kad draugė, taip paslaptingai dingusi, šaukiasi jo ir nusprendžia nukeliauti į Saporą, atgal į viešbutį, kuriame tikisi rasti visus atsakymus. Žinoma, nieko tokio jis ten neranda. Viešbutis visiškai atsinaujinęs, nė neprimena to vargano pastatėlio, kuriame buvo apsistojęs vyriškis. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Nauji sutikti žmonės, su kuriais yra susijęs pagrindinis veikėjas, Žmogaus Avies perspėjimai ir šokis, šokis, šokis..
Karas tikrai ateis, nėra ko abejoti. Įsidėmėk mano žodžius. Negali pasitikėti žmonėmis. Iš to nieko gero. Jie vis viena tave užmuš. Jie užmuš vienas kitą. Jie užmuš visus.
Ech, ir vėl nežinau, nuo ko pradėti liaupsinti knygą.. Iš tikrųjų tai turbūt tepasakysiu tiek, kad viskas man čia labai patiko. Dėl vieno dalyko netgi pasijutau itin artima su pagrindiniu veikėju. Jis visada vežiojasi su savimi knygų! Kur nors toliau keliaudamas pasiima net kelias. Oi, kaip man patiko, kad ne kartą paminėta ši vyriškio meilė knygoms. Dar labiau mėgstu už tai Murakami, na, kad sukūrė tokį veikėją - knygų mylėtoją.
Romano veiksmas, atrodo, visai neypatingas. Negali sakyti, kad knyga būtų niekinė, jei ją būtų parašęs kažkas kitas, o ne Murakami. Bet tikrai būtų mažiau įdomi. Nes dabar vis dėlto pasakojimas užburia. Savo (ne)paprastumu. Veikėjas (taip vadinu todėl, kad jis, aišku, šioje knygoje neturi vardo) plaukia pasroviui, daro taip, kaip jam ir liepė Žmogus Avis - šoka, per daug negalvodamas. Ir tik atsitiktinumų dėka visa, kas jį kankina, sujungia į visumą. Noriu tikėti, kad jis pagaliau atranda savo laimę ir gali gyventi kaip paprastas žmogus - nors toks, žinoma, jis niekada nebuvo ir nebus.
Tiesa, pastebėjau ten dar vieną dalyką, kuris privertė sukikenti. Knygoje yra veikėjas Hiraku Makimura. Jis yra rašytojas, tačiau be talento. Parašęs keletą romanų jis tapo žinomas, tačiau po vedybų pradėjo rašyti niekalus, o kai jų niekas nepirko, staiga visiškai pakeitė stilių ir tapo avangardo atstovu. Sakoma, kad ir toliau niekas negalėjo suprasti, apie ką jis rašo :) „Jam pavyko palenkti kelis kritikus apmirusiomis smegenimis“, tačiau ir jiems Makimura tuoj nusibodo. Kas čia tokio juokingo? Taip išdėtas į šuns dienas vargšas rašytojas, kurio vardo ir pavardės raides perkeitus vietomis gaunasi Haruki Murakami - nesudėtinga anagrama :) Įdomus sprendimas taip pašiepiančiai pavaizduoti rašytoją.
Tai tiek skiedalų ir nieko aiškaus :) Dabar Murakami dėsiu į šalį, reikia truputį apvirškinti jo parašytus dalykus. Bet turbūt jau neilgai trukus vėl jo pasiilgsiu :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą