Veronica Roth „Divergentė“ TRILOGIJA

I dalis

Na ką, prisižiūrėjusi interneto platybėse visokių fanfiction apie Divergentę nusprendžiau ir aš paskaityti. Ir pažiūrėti, dėl ko naujo pamišęs pasaulis (nu nes Bado žaidynės tai dar taip neseniai pasirodė, atrodo..). Taip, knyga skirta daugiau paaugliams, neturinti pernelyg didelės išliekamosios vertės, bet vis dar nesipurtau tokios literatūros.. Gal jau reiktų vieną kartą užaugti :D

Žodžiu, knyga (oi, knygos) yra distopinė. Pagrindiniai veikėjai gyvena Čikagoje, kurios visuomenė susiskirsčiusi į penkis luomus: Nuolankiuosius, Teisuolius, Bebaimius, Eruditus ir Taikinguosius. Sulaukę šešiolikos visi jaunuoliai turi pasirinkti luomą, kuriam priklausys visą likusį gyvenimą, kurio taisykles priims. Jie gali likti tame pačiame luome, kuriame gimė, tačiau gali ir pereiti į kitą. Beatričei tenka patirti daug sunkumų iniciacijos metu. Dar daugiau - po jos.

Šiek tiek man ši serija priminė Bado žaidynes, na, dėl tos sukurtos ateities visuomenės, dėl pavojų.. Bet paskui pagalvojau, kad gal ir nelabai galima lyginti.. Nes kuo toliau, tuo mažiau tų panašumų pasisekė atrasti.

II dalis

Na, o mano nuomonė.. Pirmoji knyga tikrai labai patiko, istorija įtempta, na, tikriausiai ir tas naujumas prisidėjo, pažintis su naujais charakteriais.. Antroji nebebuvo tokia įdomi, viskas vyko lėtai, o trečioji išvis nuvylė (ne tik dėl pabaigos). Tose dviejose knygose atsirado daugiau kalbėjimo ir mažiau veiksmo, kuo toliau, tuo daugiau. Trečiąją, „Allegiant“, išvis pavadinčiau „too-much-talking“. Gal aš čia visai suvaikėjusi, nežinau, bet tokio pobūdžio knygose norisi daugiau veiksmo o ne tik du kartus per 500 puslapių. Taip, tikiu, kad parašyti tris lygiavertes knygas serijoje yra sudėtinga užduotis autoriui, bet yra puikių pavyzdžių, kaip išlaikyti tą gerumą, o retais kartais tęsiniai net pranoksta prieš tai buvusias dalis.
Ir visgi, kad nepagalvotumėt, kad man taip labai čia jau viskas nepatiko, tai galėčiau nuraminti. Su tais personažais iš tikrųjų susigyvenau. Gal nebuvo jie man LABAI artimi, bet pabaigoje tikrai susigraudinau. Nori nenori, bet kai kuriems tiesiog negali nejausti simpatijos. Apskritai skaitant knygą negali nieko nejausti! Tada ir tas skaitymas tampa bevertis..

III dalis

Tiesa, kartu su šia serija išbandžiau dar vieną naują dalyką - skaityklę. O priežastis to visai paprasta - tiesiog „Allegiant“ Lietuvoje pasirodys tik vasarą, o aš nenorėjau tiek laukti, geriau jau viską perskaityti iš karto. Visa laimė, kad turėjau iš ko tą skaityklę pasiskolinti, tad galėjau susidaryti ir nuomonę :) Tad galiu ramia širdimi pasakyti, kad bent jau kol kas tikrai nežadu keisti tikros knygos į elektroninę, nes bene labiausiai erzinęs dalykas buvo tas, kad negaliu užčiuopti likusio ir perskaityto knygos kiekio.. Kamputyje matau, kad liko dar 30%, bet nuo to nė kiek ne lengviau. Be abejo, suprantu, kad tai gana praktiškas daiktas - neužima vietos, lengva laikyti rankoje arba gali išvis nelaikyti, nes nereikia laikyti prispaustų puslapių, kad neužsiverstų :) Bet ne, nusprendžiau, kad šita naujovė dar ne man :)

Ar rekomenduočiau šią seriją, dėl kurios pasaulyje dabar pamišę tiek paauglių? Naa, nežinau.. Gal. Pati antrą kartą jokiais būdais nebenorėčiau skaityti, bet filmų pasižiūrėti nueisiu. Įdomu, kaip tuos pačius dalykus įsivaizduoja režisierius ir skaitytojas :) Na, juk visada įdomu.
Tiesa, man begalingai patinka „Insurgentės“ viršelis.. Tas medis tiesiog tobulas.