Ohh.. Jau mane buvo apėmęs tas jausmas, kai perskaitai knygą ir visiškai tingi ją aprašyti.. Bet jau taip tingi, kad net kažkokiu būdu stengiesi pamiršti apie savo blogą. Ir štai ateina ta diena, kai pradeda graužti sąžinė :) Nes gal žmonės pagalvos, kad visai mečiau skaityti :D Ne!
Šią knygą perskaičiau važiuodama į Knygų mugę. Taip, tiesiog kelyje. Net su pasiilsėjimais - taip lengvai skaitoma ji buvo. O ir apimtis nedidelė.
„Kabulo kregždės“ - tai knyga apie moteris, apie jų likimą žiauraus režimo valdomame Afganistane. Pasakojimo centre - dvi skirtingos moterys ir jų vyrai. Vienoje šeimoje pabrėžiamas išsilavinimas - moteris, nebegalinti dirbti advokate, išsimokslinęs vyras, tačiau gyvenantys be galo vargingai, kai neteko viso savo turto. Moteris nepripažįsta burkų, kurios paverčia ją nematoma ir namuose visuomet vaikšto nepridengtu veidu. Kita moteris serga sunkia, nepagydoma liga - dėl to nepatenkintas jos vyras, kuris jaučiasi tarsi įkaitas tokiame gyvenime.
Apskritai man ši knyga buvo liūdna. Visa nuo pradžios iki pabaigos. Rašytojas viską stengėsi perteikti per jausmus ir veikėjų pasirinkimus, ir tai jam puikiai pavyko. Skaitant jaučiasi toks sunkumas, neviltis, apimanti veikėjus. Skaudžiai smelkia supratimas, kad tie žmonės niekur iš miesto, iš šalies nedings, o taip ir nugyvens tiek, kiek jiems skirta, valdant žiauriems talibams. Ir nepaisant tos nevilties, man patiko moterų charakteriai. Nors ten jos neturi jokių teisių, pasirodė, kad visgi jos yra stipresnės už vyrus. Pasiaukojimas, susitaikymas su padėtimi, o ne bėgimas nuo problemų yra jų stiprioji pusė. Jos netgi bando įžiebti vilties kibirkštėlę ten, kur jau, atrodo, nieko nebegalima padaryti.
Apskritai tai mėgstu skaityti visas knygas, kurios susijusios su Afganistanu. Taip jau mūsų šeimoje yra, kad esam arčiau šios šalies nei gali atrodyti. Todėl džiaugiuosi perskaičiusi ir šią knygą, kuri dar šiek tiek praplėtė akiratį. Nėra ji geriausia iš skaitytų, bet tikrai nenuvylė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą