 |
| Viršelyje - Oona O'Neill |
Pirmuoju metų įrašu, kaip visur tapo įprasta, nedarysiu jokių 2015-ųjų apžvalgų, nes paprasčiausiai nėra ką apžvelgti. Perskaičiau tiek gėdingai mažai, kad galiu sau nebent pažadėti (ir bandyti šį pažadą ištesėti) naujaisiais metais mažiau candycrush'inti ir daugiau skaityti. Ypač žinant, kad knygų eilė vis ilgėja ir ilgėja.
Pirmuoju metų įrašu noriu pasidalinti savo džiaugsmu perskaičius F.Beigbeder knygą „Oona & Salinger“. Nesuklyskite - tai nėra pirmoji šiais metais perskaityta knyga (Murakami jau tuoj tuoj bus paimtas į rankas :)). Ji paskutinioji, ir aš savotiškai džiaugiuosi, kad sugebėjau taip šauniai užbaigti metus, per kuriuos perskaičiau mažiau knygų nei bet kada anksčiau savo gyvenime.
Ši knyga buvo pirmoji pažintis su Beigbederio kūryba. Žinau apie jo garsųjį romaną „Meilė trunka trejus metus“ (kur čia nežinosi, kai ir šios knygos viršelis apie tai šūkauja), bet niekad nebuvau paėmusi jo į rankas ir, tiesą sakant, abejoju, ar artimiausiu metu ir paimsiu. Ne dėl to, kad būtų nepatikęs autoriaus rašymo stilius, istorija ar dar kas nors. Tiesiog.
Ši knyga - gryniausia fakcija*. Joje viskas griežtai tikslu: veikėjai yra tikri, vietos egzistuoja (ar egzistavo), faktai - autentiški, o visas datas galima patikrinti biografijose ar istorijos vadovėliuose. Tačiau visa kita yra pramanas.
Niekam ne paslaptis (o gal ir paslaptis), kad J.D.Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ ilgai buvo viena mėgstamiausių mano knygų. Niekad negalėjau pasakyti, kodėl ją taip mėgstu. Manau, kad ir dabar ji man būtų lygiai tokia pat miela, kaip ir kažkada. Tik pažiūrėčiau į viską truputį kitaip ne vien dėl to, kad man jau daugiau metų nei aštuntoj klasėj, bet ir dėl šio romano. Labai daug ko nežinojau apie patį Salingerį, nelabai ir domėjausi. O štai šioje knygoje, kur faktai susipina su autoriais fantazija, apie jį sužinoti galima labai nemažai.
Pačiame pasakojimo centre, žinoma, meilės istorija. Kai Salingeriui buvo 21-eri, Stork Club Niujorke jis sutiko 15-metę Ooną O'Neill, amerikiečių dramaturgo Eugene O'Neill dukterį. Jų meilės romanas trunka vieną vasarą, ir yra pasmerktas žlugti, nes Oona ir Jerry - du begalingai skirtingi žmonės, su skirtingais siekiais ir su savita pasaulėžiūra. Negana to, Jerry išeina į karą, o Oona iškeliauja į Holivudą, kur ir toliau gyvena aukštuomenės gyvenimą.
Apskritai knygoje galima sutikti daug „pažįstamų“ žmonių - Truman Capote, Ernest'ą Hemingway ir, žinoma, Charlie Chaplin'ą, kurio vaidmuo šioje istorijoje ne ką mažiau svarbus, nes jaunutė Oona išteka už gerokai vyresnio Charlie ir laimingai gyvena kartu iki pat jo mirties.
 |
| Žavusis Jerry |
Galiu teigti, kad tai viena tų knygų, kurios skatina domėtis. Domėtis kitais autoriais, aprašomu laikmečiu, gilintis į to meto mąstyseną ar tiesiog pažiūrėti vieną iš Chaplino filmų, kad geriau suprastume, už ką jis buvo mėgstamas ir nekenčiamas.
Man tikrai labai patiko tai, kaip sugretintas karas, kuriame galavosi Salingeris ir aukštuomenės gyvenimas, kuriame saugiai gyveno Oona:
Jerry kasa duobę purve, po lediniu lietum. Oona baltu sijonėliu sodo kortuose pralaimi teniso partiją 6:1. Jerry susiriečia ant akmens, kad valandėlę numigtų sausas. <...> Oona užsako pristatyti braškių ir aviečių, taip pat vanilinių ledų. Jerry patikrina, ar palaidinės kišenėje tebeturi morfino ampulę su poodine adata.
Na, esmė aiški. Šis skyrelis su tokiais palyginimais buvo bene liūdniausias visoje knygoje.
Oonos ir Jerry istoriją suvalgiau gana greitai. Kitaip ir neįmanoma - ji taip įtraukia, kad tiesiog fiziškai neįmanoma tos knygos padėti į šalį. Dabar jau suprantu, kodėl tik pasirodęs šis kūrinys susilaukė tiek daug pagyrų. Prisidedu prie jų. Ir rekomenduoju.
Beje, kaip ir pats Beigbederis, labai nusivilčiau, jei ši istorija nebūtų buvusi tikra.
* „Paklausta, ar jos ekstravagantiškiausi atsiminimai yra faktai ar fikcija, Diana Vreeland atsakė: „Tai - fakcija.““
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą