Haruki Murakami „Vyrai be moterų“

Kaip visada - pirmoji metų knyga yra brangiojo Murakami. Nei daug, nei mažai - jau šešti metai pirmosiomis sausio dienomis draugauju su savo mėgstamu japonų rašytoju.

„Vyrai be moterų“ - antroji mano skaityta Murakami apsakymų knyga.

Kaip visada, apie apsakymų knygas kalbėti yra sunku. Ši talpina šešias istorijas apie įvairaus amžiaus vyrus, kurie vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu neteko mylimųjų. Visi jie bando analizuoti priežastis, kodėl ir kur tos moterys dingo, kaip jie gyveno tuomet ir dabar, kai moterų nebėra (jos nebūtinai mirusios, nesuklyskit. Būdų prarasti moteris yra, ko gero, šimtai).

Haruki Murakami lieka ištikimas savo stiliui. Nors skaitydama galvojau, kad knyga iki skausmo realistiška, bet visgi mistikos, kurią taip mėgstu Murakami kūriniuose, taip pat buvo. Ne tiek daug, kiek norėtųsi, bet buvo. Skaitinėdama recenzijas radau nuomonių, kad Murakami stovi vietoje. Niekur nebejuda - pasakojimai panašūs vieni į kitus, nerandama nieko naujo ir panašiai. O aš visgi liksiu prie tos nuomonės, kad šis rašytojas gali ir nesikeisti. Būtent tokį jį ir myliu - su vienišais vyrais, mistika, kuri persipina su realybe, katėmis ir ausimis. Beje, šioje knygoje nė karto nebuvo paminėtos moters ausys, kuo, tiesą sakant, tikrai stebėjausi. Tad vienintelis šios knygos minusas tas, kad apsakymai per greitai baigiasi. Tik spėji įsijausti į pasakojimą ir op - pabaiga.

Man ypatingai patiko vienas apsakymas, „Nepriklausomas organas“. Jame pasakojama apie pusamžį daktarą Tokajų, elegantišką vyrą, kuris, dingus mylimai moteriai, mirė iš meilės - tiesiogine tų žodžių prasme. Žmogų, ieškojusį atsakymo į klausimą kas aš esu. Tyliai tikiuosi, kad daktaras jį rado.

Ar rekomenduočiau paskaityti šią knygą? Taip, jei mylite Murakami. O jei dar nieko nesate jo skaitę, o romanai atrodo per ilgi, tuomet irgi puikiai tiks.