Jau kurį laiką galvoje sukosi mintis, kad būtinai privalau perskaityti šią knygą. Va taip tiesiog privalau ir gana. Tai nupirkau ją dovanų ir... perskaičiau pati :D Gal ir negražu taip daryti, bet nesusiturėjau.
Tai - pirmasis perskaitytas šios autorės romanas. Jo įvykiai vyksta viduramžių Vilniuje. Prieš sostinę rezgamas sąmokslas, mieste prasiautė maras ir gaisrai, dedasi kiti negeri dalykai. Tuo metu šalį valdo Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Albertas Goštautas. O veiksmo centre vienaip ar kitaip atsiranda Užupio smuklės kekšė Magdalė.
Paprastai prieš imdama knygą į rankas stengiuosi neturėti per didelių lūkesčių. Bet kažkodėl šįkart daug tikėjausi ir šiek tiek nusivyliau. Net nežinau, kuo - knyga man visai patiko. Galbūt reikėjo tarp skaitymų nedaryti ilgų pertraukų, nes šiaip jau pasakojimas skaitosi lengvai ir greitai. Vienas ar du prisėdimai ir baigta. Na, bet yra kaip yra.
Įdomu, kad romane sutinkame daug veikėjų puikiai pažįstamomis pavardėmis. Sutikime, dažnam mokyklos suole Lietuvos istorija buvo ne pati įdomiausia tema. Džiugu, kad autorė pateikia faktų, įvyniotų į patrauklų viršelį - galbūt kam nors tai bus pirmas žingsnis domėjimosi link. Dėl daugybės tai atsirandančių, tai pradingstančių veikėjų galime susidėlioti gana aiškų ir gyvą tuometinio miesto paveikslą. Sužinome apie to meto mediciną, žmonių požiūrį vieni į kitus, magiją ir burtus, net apie elementarų stalo etiketą. Nežinau kodėl, bet man tikrai anksčiau nebuvo stuktelėję, kad XVI a. didikai prie stalų vis dar valgė maistą pirštais, o į šakutes žiūrėjo kaip į vakarų ponų išmislą. Dabar jau žinosiu :)
Apskritai romanas labai gyvas. Įvykių vyksta daug, jie veja vienas kitą, yra ir netikėtų siužeto posūkių, o pabaigoje visi dėmenys gražiai susilipdo į vieną visumą. Taip pat prie to tikrumo prisidėjo kalba. Skaitai ir įsivaizduoji, kad seniau žmonės taip ir kalbėjo - sakinių struktūra bei žodynas tikrai ne tokie, kaip kitose knygose.
Manau, verta perskaityti, norint susipažinti su šiuolaikinių lietuvių autorių kūryba. Detektyvų mylėtojams gal ir bus nelabai, bet norintiems lengvai prisiliesti prie tuometinio sostinės gyvenimo tikrai turėtų patikti.
Paprastai prieš imdama knygą į rankas stengiuosi neturėti per didelių lūkesčių. Bet kažkodėl šįkart daug tikėjausi ir šiek tiek nusivyliau. Net nežinau, kuo - knyga man visai patiko. Galbūt reikėjo tarp skaitymų nedaryti ilgų pertraukų, nes šiaip jau pasakojimas skaitosi lengvai ir greitai. Vienas ar du prisėdimai ir baigta. Na, bet yra kaip yra.
Įdomu, kad romane sutinkame daug veikėjų puikiai pažįstamomis pavardėmis. Sutikime, dažnam mokyklos suole Lietuvos istorija buvo ne pati įdomiausia tema. Džiugu, kad autorė pateikia faktų, įvyniotų į patrauklų viršelį - galbūt kam nors tai bus pirmas žingsnis domėjimosi link. Dėl daugybės tai atsirandančių, tai pradingstančių veikėjų galime susidėlioti gana aiškų ir gyvą tuometinio miesto paveikslą. Sužinome apie to meto mediciną, žmonių požiūrį vieni į kitus, magiją ir burtus, net apie elementarų stalo etiketą. Nežinau kodėl, bet man tikrai anksčiau nebuvo stuktelėję, kad XVI a. didikai prie stalų vis dar valgė maistą pirštais, o į šakutes žiūrėjo kaip į vakarų ponų išmislą. Dabar jau žinosiu :)
Apskritai romanas labai gyvas. Įvykių vyksta daug, jie veja vienas kitą, yra ir netikėtų siužeto posūkių, o pabaigoje visi dėmenys gražiai susilipdo į vieną visumą. Taip pat prie to tikrumo prisidėjo kalba. Skaitai ir įsivaizduoji, kad seniau žmonės taip ir kalbėjo - sakinių struktūra bei žodynas tikrai ne tokie, kaip kitose knygose.
Manau, verta perskaityti, norint susipažinti su šiuolaikinių lietuvių autorių kūryba. Detektyvų mylėtojams gal ir bus nelabai, bet norintiems lengvai prisiliesti prie tuometinio sostinės gyvenimo tikrai turėtų patikti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą