Jane Austen „Mansfildo Parkas“

Och, kaip nepadoriai seniai skaičiau Austen! Savo mieląją Austen! Labai norėčiau tokios klaidos daugiau nebedaryti (ta prasme, trijų metų pertrauka yra absoliučiai neatleistina), bet kad tos knygų krūvos kaip nemažėja, taip nemažėja...

Čia pasakojama apie Fanę Prais, kilusią iš neturtingos šeimos. Jos motinos seserys, o ypač ponia Bertram įsikūrusios kur kas geriau, tad būdama dešimties ji atkeliauja į Mansfildo Parką ir tampa pono Bertramo globotine. Čia, gyvendama su teta ir dėde bei pusbroliais ir pusseserėmis, ji išauga į dailią merginą, turinčią puikias manieras, tačiau jai nuolatos primenama, kad yra žemesnės visuomenės klasės atstovė, todėl negali nei lygiuotis į pusseseres, nei tikėtis kokio padoraus jaunikaičio malonės pasiperšant.

Jau taip buvau pasiilgusi TŲ laikų! Neįtikėtina, kokį pasitenkinimą gali teikti skaitymas apie dvarus ir jų taisykles, apie visuomenę, kokios mums niekada neteks pažinti, bet būtent tokia ji ir buvo. Įdomu, ar kas nors, po dviejų amžių skaitydamas dabartiniu laiku parašytas knygas apie mūsų šiuolaikinį gyvenimą, irgi taip mąstys. Pokalbiuose sudėta daugybė minčių apie to meto dorovę, apie tai, kaip tada buvo suprantama sąvoka šiuolaikiškas. Jau ne kartą esu minėjusi, ir dar pasikartosiu, kad tokios galantiškos manieros knygose mane labai žavi. Kita vertus, paneles ir ponaičius saisto daugybė pančių, siekiama, kad tik būtų laikomasi priimtų elgesio normų, tad blogiukai labai aiškiai matomi. Nors šioje knygoje autorė bando suklaidinti (ir jai labai puikiai pavyksta), kas geras ir kas blogas, tačiau visgi viskas stojasi į savo vietas.

Man labai patiko pagrindinė veikėja, Fanė. Apskritai Austen moterų personažai man labai įdomūs, jos visos skirtingos, tačiau jungiamos vienos labai puikios savybės - charakterio stiprumo. Taip ir čia. Fanė - neapsakomai kukli, drovi, jautri mergina, pripratusi nuolatos būti kitų šešėlyje ir visada pasirengusi patarnauti. Tačiau turinti tvirtą nuomonę, dėl kurios įvykiai ir teka būtent taip, kaip jie teka šioje knygoje. Labai miela herojė, parodanti, kas yra tikra ir tyra.

Vos tik pabaigusi knygą nusprendžiau pažiūrėti ir jos ekranizaciją (1999 m.). Šiaip jau taip nedarau, bet nesusiturėjau, ir labai džiaugiuosi. Filme yra vos keletas nukrypimų nuo knygos istorijos, tačiau jis vienas tikslesnių - net citatų filme iš knygos labai labai daug, kas mane visada džiugina. Rekomenduoju!

Akvilina Cicėnaitė „Tylos istorija“

Retai skaitau lietuvių autorių kūrinius, o dar rečiau juos perku. O jei nusiperku, tai neskaitau ir laukiu pensijos. Nu žodžiu, esmė aiški. Knygų klube pamačiau šią naują knygą, autorė negirdėta, o štai aprašymas labai sudomino. Tai ir nusprendžiau įsimesti į krepšelį.

Knygos pasakojimas trunka apie šimtmetį, nuo 1901-ųjų iki 2000-ųjų metų. Pasakojimo centre - keturios moterys, gyvenančios per karus, tarp jų ir šaliai atgavus nepriklausomybę.

Kai myli, plieskia žaibas ir užsiliepsnoja laukai. Kai myli, liepsnoja net tavo plaukai.

Džiaugiuosi, kad šios knygos neskaičiau žiemą, kai už lango tvyro pilkuma ir niūruma. Tai šiek tiek palengvino skaitymą ir ne taip apsunkino mintis. Nes knygoje šviesos nedaug. Galbūt todėl, kad tyla beveik niekada nebūna šviesi, joje dažniausiai slypi nežinomybė. Apskritai, visa knygos nuotaika tokia slogi, kad labai norint būtų galima praverkti nuo pirmo iki paskutinio sakinio. Ir visgi tą temos ir pačios istorijos sunkumą atperka be galo poetiška ir lengva kalba. Gražu skaityti puikiai sudėliotus sakinius, žodžių nei daugiau, nei mažiau negu reikia. Kaip skaitydama Süskind „Kvepalus“ užuodžiau kiekvieną kvapelį, taip čia beriantis žodžiams girdėjau kiekvieną tylą. Nes kiekvienos veikėjos tyla buvo kitokia, o kartu ir labai panaši viena su kita.

Tyla juk visuomet saugesnis sprendimas.

Visos keturios moterys, apie kurias sukasi pasakojimas, be galo įdomios. Kiekvienos istorija ir nueitas kelias skirtingi, tačiau panašūs savo laukimu, kančia ir vidine kalte. Tegul kaltino save dėl skirtingų dalykų, tačiau galų gale vis tiek viskas susiveda į viena. Ir nė viena to nesužino ir niekada nesužinos. Skaitant visą laiką buvo gaila, kad jos, kartais tokios artimos (tyloje) lygiai taip pat yra be galo tolimos (dar tylesnėje tyloje). Absoliučiai puikiai atskleisti moterų charakteriai sunkiais Lietuvai laikais, kiekvieną gali tiesiog apčiuopti ir spėji prisijaukinti per tuos kelis puslapius, kurie skirti tik jai.

Nežinau, ar kada esu dėkojusi autoriui, bet ačiū, Akvilina, už tokią knygą. Verta skaityti, turėti ir mąstyti apie tai, kad tyla - ne visada geriausias atsakymas.

Leif G.W. Persson „Linda, kaip iš Lindos žmogžudystės“

Kažkodėl nuo pat šios knygos pasirodymo Lietuvoje dienos aš jos noriu. Nepamenu net kodėl, ar buvo ji gerai išreklamuota, ar kas..? Esmė tame, kad, kaip ir daugelio knygų, kurias noriu perskaityti, šios taip pat neėmiau iš bibliotekos, taip kraudama mintyse savo nesibaigiantį must read sąrašą, o kantriai laukiau nuolaidos. Deja, knygos kaina turbūt ne krito, o kaip tik vis kilo, kol, savaitgalį užėjusi pažioplinėti į Knygų ministeriją Kaune pamačiau, kad ši knyga kainuoja.. taip taip, vos 4 eurus!! Taip be jokių svarstymų Linda atsidūrė mano rankose.

Vekšėje, mieste, kuriame nevyksta jokių didesnių nusikaltimų, išprievartaujama ir nužudoma jauna policijos mokyklos studentė. Žmogžudystei tirti atsiunčiama tyrėjų komanda iš Stokholmo, kurie, padedant vietos kriminalistams, ieško atsakymų į visus klausimus.

Kai jau perskaičiau daugiau nei pusę knygos, sugalvojau pasiskaityti kitų atsiliepimus. Ir labai nustebau, kai kokie 90% jų buvo nekokie. Tai kažkam knyga nuobodi, kažkam veiksmo per mažai, pabaiga ištęsta ir t.t. Žinoma, ir pati esu skaičiusi stipresnių detektyvų (visgi šios niekaip, nu niekaip nepalyginsi su Beckettu ar Larssonu), bet man ji buvo įdomi būtent tuo savo lėtumu. Sukrimtau per porą dienų (puslapių skaičius - 540). Man atrodo, čia puikiai parodyta, kaip iš tiesų dirba policija (žinoma, ne visur ir ne visada, jokiais būdais). Žmogžudystė išaiškinama, kai praeina daugiau nei mėnuo nuo jos įvykdymo, nors mestos tikrai didelės pajėgos, turima labai aiškių įkalčių, bet... kartais toks jausmas, lyg dalykai būtų daromi tik tam, kad būtų kažkas daroma. Aklai laikomasi įsikibus vieno plano, nesistengiant pažvelgti į situaciją iš visai kitos pusės (kas, mano manymu, tokiame darbe yra pats svarbiausias dalykas). Žodžiu, nebuvo čia nieko nuobodaus, o pabaigoje kaip tik viskas išsamiai paaiškinama ir taip visiškai nesuerzinamas skaitytojas, kad kažkokie klausimai jam dar liko neatsakyti.

Kitas dalykas, kurį verta paminėti, tai pagrindinis inspektorius Evertas Bekstriomas. Jis ne koks tai mums įprastas detektyvas, kurį pamėgtume iš pirmo žvilgsnio ir būtume ramūs, kad va jau šis vyrukas tai tikrai išaiškins žmogžudystę. Priešingai - Bekstriomas baisiai atstumiantis, seksistas, laikantis save geresniu už visus kitus ir nevengiantis taurelės. Na, bet vietomis jo mintys tikrai priversdavo garsiai nusijuokti. Toks atgrasus personažas, tačiau kažkokiu būdu kartais verčiantis jį mėgti. Pasirodo, amerikiečiai net sukūrė serialą, kuris ir vadinasi „Detektyvas Bekstriomas“, tai įdomu pasižiūrėti, ar ten jis taip pat pavaizduotas taip, kaip nupasakotas knygoje.

Mėgstu, kai tokias knygas rašo tai išmanantys žmonės. Na, juk kokį, tarkim, aš galėčiau parašyti detektyvą, nieko apie tai nenusimanydama? Jokio. O štai kai rašo patys kriminologai, tai jau pats žinai, kad parašyta bus tiksliai, pateikiamos tikros žinios apie tyrimų vykdymą ir panašius dalykus.

O detektyvus visada verta skaityti. Ypač čia buvo labai sudėtinga nustatyti žudiką, pati ištisai galvojau, kas gi jis gali būti, turėjau bent kelis įtariamuosius. Užtat ir mėgstu tokias knygas, kuriose viskas gal vyksta ir lėčiau, bet kai yra kada pasukti galvą ir paspėlioti pačiai.

Antrą dalį skaitysiu, jei vėl rasiu už tokią pat puikią kainą :D Gal kas nors turi? :)