Sarah Pinborough „Ydingas ratas“

Aš kaip visada (na, dažniausiai) - kai būna bumas, tai neskaitau kai kurių knygų, bet kai praeina ir beveik visi jau būna perskaitę, tai laikas ir man. Nes vis tiek įdomu, kodėl visi taip alpinėja dėl kai kurių kūrinių, o dažniausiai pasirodo, kad tikrai ne be reikalo.

Būten dėl šios knygos alpėti tikrai yra ko - ir tiems, kam patiko, ir tiems, kam nelabai. Drįstu sakyti, kad sukrėtė ji visus vienareikšmiškai.

Kai bandžiau apie knygą papasakoti kolegei, tai gavosi taip, kad nei ji, nei aš nieko nesupratom. Todėl tiek, kiek rašoma anotacijose, galite pasiskaityti ir patys.

Labai sunku kalbėti apie knygą-išdavikę. Taip, drąsiai taip sakau, nes man dar taip nėra buvę. Žinoma, visas pasaulis kalbėjo apie absoliučiai netikėtą pabaigą, bet jei jau prie atsiliepimų ir viso ko buvo prilipinta žymė #WTFthatending, tai tikrai yra kažkas ypatingo. Yra knygų, kurios baigiasi laimingai, liūdnai, tragiškai, kurių pabaigose nebūna atsakyti visi klausimai ir atrodo, kad kažko trūksta, bet čia.. Čia yra išdavystė aukščiausiame lygyje. Kai užverčiau knygą, pirmoji mintis buvo KĄĄĄ??, o antroji - KAIP GERAI, KAD NEPIRKAU ŠITOS KNYGOS. Tokių pabaigų savo lentynoje turėti nenoriu :D 

Ir kad ir kokia ji būtų, knyga man labai patiko. Turinys įtraukiantis, akys tik laksto nuo žodžio prie žodžio. Tam netrukdo nė paprasta, visiškai neįmantri ir netgi šiek tiek buitinė kalba. Skaitant knygą dingsta visas aplinkinis pasaulis: nesinori valgyti, eiti daryti namų ruošos darbų ar su kuo nors kalbėtis. Vienu metu net pagavau save važiuojant automobiliu gerokai mažesniu nei leistinas greitis ir galvojant apie įvykius. Nes savo galvoje norisi išnarplioti visas paslaptis pirmiau už Luizą, o tam reikia įtempti smegeninę ir bandyti susieti mažiausias detales.

Netgi toji pabaiga man savotiškai patiko. Autorei tikrai pavyko sukelti šoką visiems skaitantiesiems, nes netikiu, kad pasaulyje yra bent vienas žmogus, kuris numatė tokius įvykius. Tai ir daro šią knygą išskirtine iš kitų trilerių.

Knygoje taip pat apstu mistikos, ezoterinių dalykų. Verčiant knygos puslapius jie tampa vis svarbesni ir lemiami siužeto posūkiams. Veikėjai, tiesą sakant, pakankamai erzinantys. Bent jau aš neradau nė vieno, kuris būtų man mielas širdžiai. Kita vertus, argi tokiose knygose veikėjai turi būti simpatiški?

Jei esate toks/ia, kaip aš, ir dar neskaitėte šios knygos - siūlau tai padaryti. Ji gali jums patikti ar ne, tačiau abejingų tikrai nepaliks.

Haruki Murakami „Išgirsk vėjo dainą“ ir „1973-iųjų kiniškas biliardas“

Jau beveik dveji metai be Murakamio.. Kaip aš taip ištvėriau ir apskritai, kodėl tiek ilgai tvėriau - paaiškinimo nėra. Vis dėlto džiaugiuosi sugrįžusi į doros keli, kaip sakant :)

Vos tik Knygų klube pasirodė akcija, čiupiau šias dvi naujausias savo mylimo rašytojo knygeles. Taip, sakau knygeles, nes jos tokios mažutės ir plonos, kad čia vieno vakaro darbas jas tokias perskaityti. O malonumo, užtat, ilgam! 

„Išgirsk vėjo dainą“ yra pirmasis Haruki Murakami romanas. Ir tai jaučiasi. Knygos pradžioje yra autoriaus pratarmė apie tai, kaip jis parašė šiuos du virtuvinius romanus, kaip jis pats juos vadina. Todėl, kad rašė juos sėdėdamas virtuvėje :) Čia dar nėra justi tokios murakamiškos dvasios, jei reiktų skaityti ją nežinant autoriaus, tai iškart gal net nepasakyčiau, kas ją parašė. Vis dėlto užuomazgos jau yra: barai, džiazas, savęs ieškojimas, trupinėlis mistikos. Jauti, kad laikai rankose kažką tokio labai jauno ir žavaus.

Antrasis jo romanas (pirmojo tęsinys) - „1973-iųjų kiniškas biliardas“ - visiškai kitoks. Stebėtina, kad tai - tik antroji autoriaus knyga, bet čia jau per visur smelkiasi su niekuo nesupainiojamas stilius. Čia nebėra svarbūs vardai, vietovės. Sunku būtų ir pasakyti, kad tai yra ankstyvasis Murakami, nes čia galima justi jį tokį, kokį pažįstame iš vėlesnių kūrinių. Yra jau ir to beprasmiškumo jausmo, ir kažkokių nepaaiškinamų dalykų, kurie kelia šiurpą, ir kačių.

Įdomu, kad šios dvi knygos yra „Avies medžioklės“ pradžia, tarsi įžanga. Dėl to vienintelis dalykas, dėl ko yra be proto pikta, tai pasakotojo draugas Pelė. Na kokia gi čia Pelė, kai visi skaitytojai iki skausmo žino Žiurkę! Jau taip akis badė, kad oi.

Vis dėlto tiems, kas nori pradėti pažintį su šiuo rašytoju, reikėtų pradėti nuo jo vėlesnių kūrinių, kad pamatytumėt, ar tikrai jis jums patinka. Apskritai, mano manymu, bet kokį rašytoją pradėti skaityti yra gerai jau susiformavusį - tik tada galima tinkamai įvertinti ir jo pirmuosius darbus. Na, pavyzdžiui, nors jau ir perskaičiau galybę Murakami, jei kas nors prieš n metų būtų įdavęs man pačią pirmąją jo knygą, tai turbūt ir nebūčiau daugiau skaičiusi. O štai dabar, kai jau žinau, koks jis yra, „Išgirsk vėjo dainą“ man tarsi nostalgiškas žvilgsnis į praeitį, tas pats, kas, tarkim, kalbėti su senu draugu apie jo vaikystę.

Galiu vienareikšmiškai sakyti, kad tokios mažos Murakami dozės nepakanka (galbūt kad praėjo daug laiko nuo paskutinės jo skaitytos knygos) - beveik vėl baisiai norisi perskaityti Avies medžioklę. O dėl rekomendacijos - aš visada rekomenduoju Murakami, bet jau bais atsargiai, nes taip, jis arba patinka, arba ne. Sulig Biliardu jo perskaitytų knygų skaičius pasiekė 15 - dar nė vieno rašytojo nesu tiek perskaičiusi, kita vertus, nežinau, ar kiti (kuriuos norėčiau skaityti) tiek daug rašo.

Elvyra Kučinskaitė „Be pavadinimo“

Lapkričio 1-ąją pasitikau su simboliška knyga - knyga be pavadinimo, nes na kaip gali ją tokią kaip nors pavadinti? Knyga, kurioje sugulė nusižudžiusiųjų artimųjų pasakojimai ir istorijos, išgyvenimai, kurių verčiau jau niekam netektų patirti.

Nors pirma mintis, aplankanti paėmus šią knygą, kad bus be galo tamsu ir slogu, tačiau taip anaiptol nėra. Iš jos veržiasi ne mirtis, o noras išlikti, kabintis į gyvenimą nagais, padėti kitam ir sau pačiam. Neslėpsiu, kad skaitydama tikrai ne kartą tramdžiau ašaras, buvo momentų, kada tiesiog reikėjo padėti knygą į šalį ir truputį pailsėti. Apskritai skaitant tarsi plėšomasi į dvi dalis: tai knyga, kurios lyg ir negali perskaityti vienu prisėdimu, bet kartu ir nesinori padėti, nes istorijos taip įtraukia. Skaitai ir stebiesi, kiek žmogus savyje turi stiprybės viską ištverti.

Pasakojimai neanonimiški, minimi vardai ir vietos - norima atsikratyti visų stigmų, kad tiek nusižudžiusieji, tiek jų artimieji yra tarsi kitokie, pažymėti. Tiesą sakant, net neįsivaizdavau, kad visuomenėje vyrauja tokie nusistatymai, kada bandoma apsimesti, kad nieko neįvyko ar baisiai grubiai kalbama, neva „tai tu dar dėl to verki?“. Kaip turi jaustis žmogus, išgirdęs tokius žodžius, kuomet jam labiausiai reikia palaikymo, buvimo šalia, supratimo? Žodžiu, skaitant iškyla milijonai klausimų, o kartu ir supratimas, kad jei - neduokdie - pačiam taip nutiktų, vis tiek nežinotum, kaip elgtis.

Visgi, kaip ir sakiau, skaityti šią knygą yra be galo lengva. Už tai galima padėkoti knygos sudarytojai, kuri tokia šilta, jaukia kalba perteikia visus pasakojimus. Nesijaučiu nė kiek apsunkusi, nors istorijų ten aprašyta nemažai. Net truputį gaila, kad knyga nėra storesnė, nors, aišku, visų skausmo čia sudėti neįmanoma.

Kai savižudybės yra tokia opi problema, manau, šią knygą perskaityti turėtų kiekvienas. Reikia išmokti atpažinti ženklus, kad netaptume dar vienos liūdnos istorijos pasakotojais. Taip pat savo suvokimo praplėtimui, kur yra žmogaus emocijų ribos, kiek galime ištverti ir atlaikyti - net neabejoju, kad po šios knygos kiekvieno kasdienės problemos pasirodys kaip nereikšmingi dalykai, dėl kurių neverta kvaršinti galvos. Nemažai papasakojusių savo istorijas paminėjo, kad būtent tokios knygos perskaitymas jiems padėjo sugrįžti į save, susidėlioti savo mintis po užgriuvusios nelaimės, todėl labai džiaugiuosi tokia iniciatyv - turime nebijoti apie tai kalbėti, kreiptis pagalbos ir taip griauti nusistovėjusias tylos normas.